Duodamas interviu Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“ jis taškė, kaip turi būti – papasakojo, kaip tragiškai gyvena Lietuva ir kokia nuostabi valstybė yra Rusija, kaip viskas pas mus būtų geriau, jeigu pasikeistų valdžia įskaitant prezidentą (šiaip daugiausiai svertų turinčios valdžios institucijos pas mus pasikeitė, bet gal Juozas to nepastebėjo), kaip lietuviai priešais laiko rusus, lenkus ir, kažkodėl, latvius.
Ir, turbūt, dar norėdamas padaryti įspūdį Kremliaus žurnalistams bravūriškai išpūtė krūtinę – sakau tiesą, jeigu mane kas nors nušaus, tegu nušauna.
Paprašytas pakomentuoti savo teiginius jau Lietuvos žiniasklaidai, dizaineris pasiūlė man pasveikti, o po to teisinosi, kad net nežinojo, kam davė interviu, bet nepasakė nieko naujo ir iš degtuko priskaldytas vežimas.
Ne visai taip.
Juozo Statkevičiaus nuomonė apie Lietuvą ir joje vykstančius procesus yra žinoma. Suaktyvėja VMI, suaktyvėja ir Juozas, ragindamas varyti iš šitos ašarų pakalnės arba skųsdamasis, kaip niekas neįvertina jo darbo. Čia nieko naujo ir niekas negali atimti iš jo teisės išsakyti savo nuomonę.
Net ir informacinį karą prieš mūsų valstybę vykdantiems propagandistams.
Bet žodžio laisvė įdomus dalykas. Tu gali laisvai išreikšti savo nuomonę, bet turi susitaikyti, kad ir kiti galės pasakyti, ką galvoja apie tave ir tavo nuomonę. Jeigu už Juozo nuomonę valdžios struktūros imtų jį persekioti, atiminėti gautus apdovanojimus ar kviesti rašyti pasiaiškinimus, nelabai kuo skirtumėmės nuo mūsų didžiosios kaimynės. Bet pasakyti, ką galvojame apie tokius Statkevičiaus pareiškimus, galime kiekvienas.
Ir galiu tik pakartoti – gerbiamas dizaineris tapo labai patogiu drėgnu skuduru, kuriuo pasinaudojo Kremliaus propaganda, norėdama pasišluostyti į mūsų valstybę kojas.
Ir paklausti planuojančių eiti į jo šou. Jūs tikrai gerai jaučiatės? Nepainiosit meno ir politikos Siemens arenoje?
Paaiškinsiu paprasčiau – yra kaimynas kitame name. Piktas. Mūsų bendrija nesutaria su juo jau seniai, yra senų istorijų, kad išprievartavęs kažką buvo, dabar iš kito kaimyno kambarį atėmė ir savo gimines įkraustė. Ir šiaip vakare geriau einant jo nesutikti.
Bet kaimynas prie pinigo, ir koks nors mūsų bendrijos narys turi teisę juo žavėtis, dūsauti po langais ir kieme rėkauti, kad šitame name gyventi nebeįmanoma, o pas kaimyną, va ten tai rojus – ir renovacija atlikta, ir mokėti už butą mažiau reikia. Tik tada jam nereikėtų stebėtis, jog kitiems bendrijos nariams, dar prisimenantiems girto kaimyno siautėjimus, tai nelabai patiks.
Pasiteisinimas, kad nežinojau, su kuo kalbu – na, Juozai, rimtai? Nežinojai ar pasinaudojai proga pasireklamuoti ir įsiteikti vienam kitam Kremliaus valdininkui ir potencialiam klientui?
„Nežinojau, su kuo kalbu“ – toks pat pasiteisinimas, kaip ir parduodamos meilės ištroškusio vyruko nuostaba sužinojus, kad suradus tikrąją meilę Sodų gatvėje, jis namo grįžo ne vienas, o su triperiu.
Žinoma, Rusijos „Sputniko“ negalima lyginti su prostitutėmis. Jos turi išlaikiusios bent kažkiek vidinio orumo ir žmogiškumo.
„Nežinojusio“ Statkevičiaus mintys taip gražiai atitinka pagrindines Kremliaus propagandos linijas – „kam jūs tai Rusijai reikalingi“, „pasižiūrėkit, kaip per 27 metus nuvaryta šalis“, „su Rusija reikia draugauti“, „nepainiokime meno ir politikos“, kad daugeliui pasirodė, kad dizaineriu tiesiog pasinaudojo profesionaliai iškraipiusių jo mintis.
Bet juk teisybę Juozas pasakė? Juk yra jo žodžiuose tiesos?
Žinoma. Ir daug. Taip, pensijos Lietuvoje mažos. Taip, emigracija nemažėja. Taip, kainos kyla. Taip, žmonės nelaimingi. Bet skųstis tuo „demokratijos, tolerancijos ir klestinčios ekonomikos švyturiui“ yra aukštasis pilotažas.
Kremliaus portalui dėstyti, kad per 27-erius metus Lietuvoje niekas nepasikeitė gali tik arba labai naivus, arba labai kvailas, arba labai savo valstybės nemėgstantis žmogus. Beje, vienintelės valstybės, kuri ji myli ir kurios vienintelės didžiausiose arenose jis gali rengti savo šou.
Valstybę mylėti galima įvairiai. Galima kaukti Kremliaus portaluose ir jaustis rezistentu. Arba galima bent kažką nuveikti, kad joje būtų geriau gyventi, bent kokioje nors socialinėje akcijoje sudalyvauti, bent minčių pasiūlyti. Bent mokesčius susimokėti.
Prancūzija turi savo Depardjė, Vokietija – Šrioderį, JAV – Sygalą, Čekija – Zemaną, Lietuva – Statkevičių. Regis, Kremlius kaip kruopštus kolekcionierius susmaigsto mėgstamiausius eksponatus kiekvienoje valstybėje.
„Man tik į naudą“ – sako Juozas Statkevičius. Neabejotinai. Juk ir interviu sakai, kad dievini Rusiją. Ir taškas, nepainiokim daugiau nieko. Negi dabar suksi galvą dėl okupuoto Krymo, išdraskyto Donbaso, užgniaužtos žodžio ir sąžinės laisvės, persekiojamų žurnalistų ar Čečėnijoje terorizuojamų seksualinių mažumų.
Juk būtum tiesiog #happy, jei Kadyrovas pasiūlytų tapti asmeniniu dizaineriu. Įtrauktum jį į rengtų valstybių vadovų sąrašą. Tik į naudą.
Dergti Lietuvą Lietuvoje daug drąsos nereikia, esame laisvas kraštas. Dergti Lietuvą Rusijoje, kaip matome, irgi nesudėtinga. O ir rizikos nėra. Į Juozo šou besirenkantiems Statkevičiaus gerbėjams iš mūsų „elito“ burbulo greičiau giliai nusispjauti, ką ir kam šneka didysis maestro, nes, kaip sakė juvelyrė Jurga Lago, – „Juozas yra geriausia, kas galėjo nutikti mūsų mažam kraštui“.
Neigti Statkevičiaus talentą ir sugebėjimus būtų absurdiška ir kvaila, todėl ir nesinori matyti, kaip mūsų talentą it mazgotę volioja Kremliaus vaikinai.
Gali būti, kad naujausioje kolekcijoje gali atsirasti madingos juodai oranžinės spalvos, bet dizaineris gali nemaloniai nustebti, sužinojęs, kad jo dievinamoje Rusijoje tai vienintelės spalvos. Ir iš mados jos neišeina.
Haiku
Man tik į naudą
Juokias dizaineris
Ir Kremliui nieko