A. Tapinas. Šokantys vieversėliai politinių reitingų ir tautos sargyboje

Kaip draugų neturintis vienišas vaikas, taip ir Lietuvos politinės partijos turi tą saugų kampelį, savotišką zen būseną, kurią pasiekusios gali jaustis saugios ir atsigauti nuo gyvenimo skersvėjų.

Liberalai gyvena nuolatinėje savieuforinio smagumo būsenoje, konservatoriai – amžino neklystamumo, tvarkiečiai – gilėjančių nuoskaudų. Darbo partija ilgą laiką gyveno viską nusakančioje „Kėdainių“ būsenoje, bet po savivaldos rinkimų buvo iš ten ištrenkta ir dabar blaškosi kaip Hamleto tėvo šmėkla.

O LSDP visada turėjo reitingus. Kaip legendiniame „Kasablankos“ filme Rikas sako Ilzai – „mes visada turėsime Paryžių“, taip Lietuvos socialdemokratai žiūri vieni kitiems į akis, tvirtai spaudžia rankas ir sako – „mes visada turėsime reitingus“.

Ir gali būti Vijūnėlės dvaro reikalai, žento akcijos ir kyšius duodanti ministrė - bet mes turime reitingus.

Ir gali būti penkis kartus per dieną nuomonę keičiantis premjeras, ir gali būti visada lengvatas susirandantis Bradauskas (sakykit, ką norite, bet šitas Broniaus sugebėjimas yra unikalus. Kad ir koks būtų priimamas įstatymas, kad ir koks būtų pakeitimas – gali būti tikras, kad kuriam nors Bradausko verslui bus taikomos lengvatos. Turbūt net priėmus įstatymą dėl kirstukų populiacijos išsaugojimo, Bronius gautų lengvatas, nes kaip tik viena iš jo įmonių vos prieš kelias dienas būtų pateikusi kirstukų saugojimo projektą ES fondams), gali būti darbų Rusijai apkaltinti mokytojai ar kiti vieši nusikalbėjimai – bet reitingai išlieka konstanta.

Reitingai buvo socialdemokratų alfa ir omega, kiekvieno pokalbio pradžia ir jo pabaiga – „bet reitingai nekrenta“. Nuo politinių oponentų dantų griežimo užguldavo ausis, o po kiekvieno trumpo smuktelėjimo politologai suskubdavo trimituoti, kad LSDP populiarumas blėsta, ir po mėnesio dūlindavo nukabinę nosis šonan, kai įvykdavo dar viena reitingų korekcija.

Iki dabar.

2016 vasarį pirmą kartą per dvejus metus socialdemokratų reitingas Spinter tyrimų duomenimis krito žemiau psichologinės 20 proc. ribos ir sudarė 19.6 proc. Ir kritimas be korekcijos vyksta jau tris mėnesius iš eilės. Ilgesnis kritimas buvo tik 2014 balandžio-liepos mėnesiais, kai per keturis mėnesius LSDP reitingas nučiuožė nuo rekordinio 27.5 proc. iki 21.6 proc., ir nuo to laiko negalėjo ilgiau nei du mėnesius išsilaikyti virš 23 proc..

„Jeigu tik tiek, tai vsio zakono“ – gali drąsintis socialdemokratai, bet jeigu ir toliau bus bandoma kumščiais mojuoti prieš Prezidentę ar lygioje vietoje įsėsti į balą pamėginus išjodinėti PVM populizmo žirgą, tai labai realu, kad rudeniop pamatysime naują psichologinę ribą – 15 proc.

Nelinksmos dienos LSDP stovykloje – ir reitingai smunka, ir geidžiamiausias politinis jaunikis pro pirštus praslydo, ir olimpiniams čempionams raudonoji rožė nelabai kvepia.

O kaip socdemams norėtųsi, kad rinkimai su turimais 19.6 proc. būtų šiandien. Bet kadangi iki jų dar pusė metų čiuožimo žemyn, tai tenka stumti laiką. Kaip tai sėkmingai daro Vyriausybės vicekancleris, buvęs švietimo viceministras Rimantas Vaitkus, kuris darbo metu kuria ir socialiniame tinkle publikuoja testus „Kaip gerai tu pažįsti Rimantą“.

Nedažnai proga susipažinti – atlikite testą ir sužinokite, kad Rimantas mėgsta valgyti prabangiuose restoranuose ir filmuką „Liūtas karalius“, o dėl religijos tai – kaip kada.

Ir kai pagalvoji, kaip vis dėlto klastingai pasielgė konservatoriai – paaukojo ant viešosios nuomonės laužo tetą Ireną ir gerai apmokamų apžvalgininkų rankomis paspendė “PVM mažinimo“ spąstus socialdemokratams, į kuriuos jie ir įvarvolino, kaip drambliukas į porceliano krautuvėlę.

Tačiau tiek to džiugesio TS-LKD stovykloje. Su visais lozungais ir reklaminiu patosu apie „naująją TS-LKD“ ir neklystančiais lyderiais jie jau metus plūduriuoja 10 proc. reitingų baseine ir pernai kovą IKI lyderio pakeitimo turėti 14.6 proc. dabar atrodo taip, kaip paskui meilužę nubėgusiam ir nagus nusvilusiam vyrui atrodo palikta žmona – labai graži ir vėl norima, bet nebepasiekiama.

Žinoma, stabilūs 10 proc. nėra blogai, tai garantuota penktoji – šeštoji kadencija partijos titanams, bet vienintelė neklystanti partija Lietuvoje norėtų ir turėtų tikėtis gerokai daugiau.

Pernai kovą IKI lyderio pakeitimo turėti 14.6 proc. dabar atrodo taip, kaip paskui meilužę nubėgusiam ir nagus nusvilusiam vyrui atrodo palikta žmona – labai graži ir vėl norima, bet nebepasiekiama.

Ir kiekvieną kartą, kai aš išgirstu konservatorių odę „mes turime planą ir jį pateiksime“, norisi nusikąsti alkūnes. Iki rinkimų liko šeši mėnesiai, tai ko jūs dar laukiate su savo planu? Jūs nesate nei Samsung, nei Apple, kad iškilmingai atidengtumėte savo planą likus penkioms minutėms iki rinkimų ir tikėtumėtės, kad rinkėjai per naktį rikiuosis į eiles, kad tik spėtų už jus balsuoti.

Užtat liberalams smagu.

Palikę konservatoriams garbę ir privilegiją susirinkti beveik visas dešiniajam sparnui tenkančias viešosios erdvės minas, jie traukia iš paskos kaip Sigito Gedos dainuojantis ir šokantis vieversėlis. O ko jiems nešokti ir nedainuoti? Jauni, išsilavinę ir pasiturintys miestų rinkėjai niekur neprapuls – kiekviename Gabrieliaus Landsbergio sirenos šauksme jie girdi Dagio, Degutienės, Matulo ir Margelio krenkšėjimą. O gal net ir kokį minimaliosios algos rinkėją gamykloje pavyks prigriebti pašnekėjus pievas apie “normalius atlyginimus" . Nuotraukoje esantys Ukmergės darbininkai neatrodo sužavėti, bet blogiau negu tetos Irenos pareiškimai tikrai nebus.

Facebook.com nuotrauka

Bet įsiklausai į tą liberalų vieversėlio dainą ir girdi liūdesio gaidas. Taip paskutinę naktį pries kelionę dainuoja mergužėlė, kuri ir tėvams pripasakojo, ir save įtikino, kad Dubajuje dirbs modeliu, blogiausiu atveju konsumatore ir tikrai nieko daugiau, o pinigai tai labai geri ir svajonės pildosi. Bet liūdesys išlieka, nes viduje ji žino, kaip bus iš tikrųjų.

Žino ir liberalų vieversėliai. Save ir kitus įtikinėja, kad bus, bus bendraminčių koalicija su konservatoriais ir valstiečiai, bet viduje žino su kuo rudenį greičiausiai teks gultis į politinę lovą ir ką ten reikės konsumuoti.

Feisbuko nuotrauka

Žino ir ką politiniai tėvai – liberaliųjų pažiūrų jaunieji rinkėjai apie tai pasakys.

Bet taip norisi dar kartą pavairuoti valstybę. Net ir nuo galinės sėdynės. Net ir jei tik papypinti leis.

Naujas lyderis, regis, nepadeda ir be šiltos Viktoro rankos likusiai bei Kėdainių netekusiai ir nerimo vandenyne dreifuojančiai Darbo partijai. Stabilūs 8 proc. reitingo procentai padės keliems darbiečiams patekti į Seimą, bet vargu ar Pabedinskienę, Pitrėnienę ir Graužinienę Lietuvai padovanojusiai partijai pavyks didesnis žingsnis.

Juolab, kad jų reitingus gali apknaibyti ir vis didėjančios „žaliųjų gandriukų“ ambicijos. 2014 kovą turėjusi vos 2-3% reitingą vieno Ramūno Karbauskio vagą vagojusi partija patyliukais artėja prie 7% reitingo, kuris turėtų dar labiau išaugti, kai prie jų rinkiminės kampanijos prisijungs Politikas, Kuris Yra Populiariausias, Nors Niekas Nesupranta Kodėl – Saulius Skvernelis.

Bet ir socialdemokratų, ir liberalų, ir konservatorių nerimas yra katino ašaros palyginti su tuo, ką savyje išgyvena Žmogus – Nuoskauda ir jo politinių prašalaičių partija. Ar patikėtumėt, kad dar 2014 metų birželį “Tvarkos ir teisingumo” erelių reitingai buvo 14.1 proc., o dabar vos 7.4 proc.?

Sic transit gloria mundi. Ne, Glorija neserga, Rolandai, tiesiog taip praeina pasaulio garbė. Ir dar tie įtarimai dėl 15 000 eurų kyšio taip ne vietoje.

Partijos kongrese Rolandas Paksas prisiminė savo retorišką prezidentinį klausimą, ką pamatytų Simonas Daukantas, jei dabar ateitų į Vilnių? Pamatytų prezidento priesaiką sulaužiusį ir valstybei gėdą užtraukusį politinį veikėją, apsuptą išverstaskūrių oportunistų, tesugebančių piketuoti prie prokurorų namų ir gąsdinti vaikus ir „šviesiausiais Lietuvos protais“ save tituluojančių bei su kosmosu tiesioginį ryšį palaikančių „visuomenininkų“, kuriems visuomenės interesas rūpi tik tiek, kad duotų bent mažytę viltį prasiveržti „prie valdžios“.

Viltis. Kaip gražiai ji atrodo šioje nuotraukoje šalia tyriausiojo iš ministrų.

Rolandas Paksas siūlo stoti tautos ir tėvynės sargyboje. Ir čia negaliu nesižavėti širdžių prezidento savikritiškumu ir drąsa. Rolandas Paksas juk žino, kad tautą ir tėvynę reikia labiausiai saugoti nuo Rolando Pakso.

Bet reitingų ir politikų širdžių virpėjimas rodo, kad turėsime nepaprastai įdomią rinkimų kampaniją. Galbūt pirmąją tokią, kurioje aktyvus, išdrąsėjęs klausti ir žinantis, ko nori, rinkėjas gali įvaryti širdies priepuolį aplink jo balsą šokantiems politikams.

Haiku

Reitingai krenta
Juokas Broniaus girdėti
Bus tų lengvatų