A. Tapinas. Taip, b**t, mes visi gerai atlikom savo darbą, bet dar vienas vaikas mus paliko (2017 m. straipsnio versija)

Prieš metus rašiau apie Saviečių tragediją – Šiandien išsitraukiau metų senumo straipsnį „Taip, b**t, mes visi gerai atlikom savo darbą, bet du vaikai šulinyje“ ir supratau, kad galiu padaryti tiesiog copy-paste. Nors ne, negaliu – reikia papildyti naujomis tragedijomis, naujomis aukomis ir naujais trumpalaikiais trigeriais. O visa kita – taip ir liko.

2016 žymi ankstesnio straipsnio tekstą. 2017 yra atnaujinimas.

2016 – Ar visi jau pasisakėt apie Saviečius? Išreiškėt susirūpinimą, pyktį, pyktį dėl pykstančių? Pyktį dėl pykstančių ant pykstančių? Turbūt visi.

2017 – Ar visi jau pasisakėte apie Kėdainius? Ar jau uždegėt žvakutes, užsidėjote jas ant savo feisbuko profilių ir parašėte, kaip ašaros rieda ir kad reikia kažką daryti? Išreiškėt susirūpinimą, televizijoje surengėt apklausą – „ar žudančius savo vaikus reikia sodinti į kalėjimą iki gyvos galvos“? 98 proc. pasakė, kad taip. Televizija uždirbo pajamų iš skambučių. Kitą kartą gali žmonių paklausti, gal juos reikia ketvirčiuoti arba gyvus sudeginti? Irgi daug protesto balsų surinksite.

2016 – Praėjus pirmajai visuomenės įžymybių DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS išrėktų pasiūlymų ir pageidavimų lavinai, į rinkiminių metų trasą stojo politikai.

Painiodamiesi ideologijose, pamiršdami savo pačių valdžioje praleistus metus, glaustydamiesi prie rinkėjo, jie kalbėjo ir kalbėjo. Išskyrus tuos tris pagrindinius ir atsakingą ministrę, kurių žodžio tikrai reikėjo. Trumpo, aiškaus, parodančio, kad valstybės vadovams nesvetima empatija ir atjauta. Per dvi dienas po tragedijos nė vienam nepavyko atlikti tokios sunkios užduoties.

2017 – Taikiklyje atsidūręs Seimo Septynetas cypdamas teisinasi, kiti politikai kalba ir kalba apie būtinybę keisti įstatymus ir pagaliau imtis iš esmės. Netgi neeilinė Seimo sesija bus sušaukta, bėda tik, kad visai neseniai bedvasių Seimo golemų pastangomis Vaikų teisių įstatymo pataisos buvo nukeltos.

O trys pagrindiniai dvi paras tylėjo. Tiesa, prezidentė vyksta į Kauną, kur domėsis socialinio saugumo situacija. Nežinau, jeigu aš būčiau valstybės vadovas, turbūt jau važiuodamas skubiai perprogramuočiau automobilio GPS ir šiandien sukčiau į Kėdainius. Tiesa, premjeras ką tik pareiškė, kad sistema neveikia ir galima įžvelgti tam tikrų tarnybų neveiklumą

Nes iki to tai neveiklumo nesimatė.

Skirtumas nuo praėjusių metų – sureagavo socialinės apsaugos ministras. Subūrė keturias darbo grupes ir iš esmės peržiūrės vaiko teisių apsaugos sistemą. Nes iki vakar su ja kaip ir viskas buvo gerai.

2016 – O reziumuoti šį ūžesį galima trumpai – tai jau buvo. Mirties bausmės grąžinimas. Visuomenės abejingumas. Žiniasklaidos degradavimas. Valdžios ir vyriausybės neįgalumas. Tai jau buvo.

Jau buvo ir parodomieji valdžios žmonių pasitarimai ir tyrimai. Nepamenu, ar buvo pasiūlymas steigti dar vieną instituciją – vaiko teisių apsaugos inspekciją, bet tikriausiai, kad buvo, nes visi žino, jog geriausias sprendimas krizės akivaizdoje yra išplėsti chroniškai neefektyvų biurokratijos aparatą.

Dar kartą sakau – tai jau buvo. Buvo Dembava. Buvo Kudirkos Naumiestis. Buvo Kražiai. Buvo An-2 skrydis. Ir visur tas pats. Paprasto nusikaltimo ar nelaimės nepakanka, čia nieko naujo, turi būti trigeris ir simbolis. Bagažinė. Kirvis. Šulinys. Nuskendęs lėktuvas. Trigeris visuomenei persiduoda valdžiai, ir ši pavloviškai bėga iš paskos, uoliai imituodama veiklą, kol trigerio efektas nusitrina, visuomenei pabosta, ir tada valdžia gali pagaliau sustoti ir sunkiai kvėpuodama nueiti už kampo parūkyti, pakeliui besiskųsdama, kad šitie spurtai galėtų ir liautis, sveikatą tik prarasi šitaip belakstydamas.

Po Kražių tragedijos atsakingiems pareigūnams buvo skirti papeikimai ir pastabos, ministrai padiskutavo apie privalomą gydymą nuo alkoholio, premjeras kažkur į orą pasiūlė daugiau dėmesio skirti švietimui apie alkoholio žalą, prezidentė, atkreipkite dėmesį, išreiškė užuojautą Kražiuose žuvusių artimiesiems ir ateityje pažadėjo daugiau rūpesčio skirti pažeidžiamiausiems žmonėms. Po Dembavos tragedijos prezidentė ragino imtis neatidėliotinų veiksmų ir reikalavo, kad Vyriausybėje būtų apibrėžta institucijų atsakomybė.

Po An-2 tragedijos prezidentė teigė, kad stumdymasis tarp institucijų parodo nesugebėjimą prisiimti atsakomybės. Ir ką? Štai rezultatas reaguojant į Saviečius: Premjeras pavedė socialinės apsaugos ministrei (taip, tai pačiai su žuvėdromis) ištirti pačiai save, ar atsakingos institucijos atliko savo darbą, kad nepasikartotų tragedijos ateityje. Niekas nepasikeitė. Niekas. Šitai Vyriausybei reikia rimtai pradėti galvoti apie kažkokias sutrikimą liudijančias pažymas, nes po kiekvieno tokio trigerio jie atrodo kaip naujai gimę, žiūrintys į tuščią lapą ir svarstantys, kaip čia patikrinus, ar visi gerai atliko savo darbą.

Taip, ****, mes visi gerai atlikom savo darbą, bet du vaikai šulinyje.

2017 – Ir vis dar niekas nepasikeitė. Ne, pasikeitė. Prie tragedijų sąrašo galime pridėti užmuštą vaiką Kėdainiuose. Tirsime, ar atsakingos institucijos atliko savo darbą. Ir lauksime, kad bus pareikalauta imtis neatidėliotinų veiksmų. NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ!

Taip, ****, mes visi gerai atlikom savo darbą, mes ir toliau nerealiai gerai atliekam savo darbus. Rugsėjį paklausta apie Saviečius socialinės apsaugos ir darbo ministrė net sutriko nelabai prisimindama, apie ką čia mes. Gal naujojo ministro atmintis geresnė.

2016 – Nereikia valstybinės institucijos, kad iš tokios nedidelės imties (galima rinktis ir ilgesnį laikotarpį) ištrauktume bendrus vardiklius – besaikis alkoholio vartojimas ir smurtas artimoje aplinkoje. Ir nereikia sakyti, kad alkoholio vartojimas ne priežastis, bet pasekmė. Per daug skaudžių įvykių ir per mažai priežasčių tokiam paprastam įvertinimui. Mano galva, yra tik du variantai. Arba daryti taip, kaip darėm iki šiol, kaip Pavlovo šunims lakstyti paskui kiekvieną socialinį trigerį ir iškišus liežuvį vytis traukinį.

Arba nusileisti į pačių mažiausių mūsų šalies piliečių lygmenį ir pradėti nuo jų. Masyvią ilgalaikę švietimo, ugdymo, nepakantumo alkoholiui ir smurtui kampaniją, paremtą šeimos vertybių reanimacijos ir užimtumo programomis. Gerosiomis Europos praktikomis pagrįstą nacionalinę kampaniją, įtraukiant dabar paraštėse paliekamus profesionaliausius Lietuvos specialistus, žiniasklaidą, verslą, kuriam ateityje vis tiek reikės blaivių ir vaikų nemušančių darbuotojų, bendruomenes. Skaidriai ir efektyviai išnaudojančią milžiniškas socialiniams reikalams vis dar skiriamas ES paramos lėšas. Švietimo kampaniją, kurios rezultatus pamatysim gal tik po dešimtmečio, bet jie tikrai bus. Ar vėluojame tai daryti? Taip, nes po kiekvienos tragedijos mums tarsi „labas, Sonia, nauji metai“.

2017 – Taip, dar viena tragedija, dar viena pasipiktinimo banga. O jeigu atsigręžtume į save? Ką kiekvienas mūsų padarėme per 2016 metus? Ir kada užges žvakelės mūsų feisbuko profiliuose?

2016 – Ar pavėlavome tai padaryti? Dar ne, bet esame ties riba. Vis dar yra paskutiniai didieji Europos pinigai, kuriuos reikia nukreipti sąžininga linkme. Vis dar turime specialistų ir neabejingų žmonių. Ir turime naująją kartą, kurios negalime atiduoti promilių ir smurto valdžiai. Štai šansas norintiems mums valdyti – pateikite aiškią, sąžiningą ir skaidrią tokios kampanijos programą, ir rudenį turėsite mano balsą, kad ir kokiai politinei krypčiai atstovautumėte.

2017 – Na, valstiečiai ir žalieji, štai jums šansas. Vaiko krauju, smūgiais ir neviltimi aplaistytas šansas. Programa pateikta, balsai gauti, pamirškit fortepijonus, tautinius kostiumus, vienkartinius puodelius ir visas kitas savo pirmųjų dienų nesąmones. Norėjote dirbti – dirbkit, dirbkit kaip juodi jaučiai, darykit permainas, keiskite sistemą ir telkite aplink save visus, kurie nori keistis.

Nes jeigu šitą straipsnį dar kartą reikės copy-pastinti 2018 metais, tada jau tikrai tai darysiu ant mūsų nacijos pelenų.