Po spontaniško pernai metų „Laisvės pikniko“ Kauno rajone šiemet turėjome atsakyti sau, koks bus antrasis „Laisvės piknikas“ ir pasirinkome variantą – besikalbantis apie valstybę.
Ir prieš, ir po pikniko girdėjau atsiliepimų, kad Piknike nebeliko maišto ir protesto idėjos, kai kurie konservatorių politikai sakė nevažiuos į Pikniką, nes jis virto pasirodymų šou ir nepadėjo nukauti regionų drakonų. Suprask, už mane neišsprendė mano problemų.
Bet yra laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti. Prieš kelias savaites Delfi rašiau, kad Vyriausybei reikėtų kuo dažniau rengti išvažiuojamuosius posėdžius, vykti į regionus, kalbėtis su žmonėmis ir išklausyti jų, sulaukiau progresyvių jaunų politikų pašaipų – „ar ministrai neturi ką veikti, kad klausytųsi bobučių skundų dėl mažų pensijų?“ Ir kol bus toks politikų požiūris, kol žmonių nuomonė jiems bus įdomi tik pusę metų prieš eilinius rinkimus, tol ir gyvensim pasakėčioje, kur vėžys, gulbė ir lydeka tempė vežimą į skirtingas puses.
Diskusijų erdvė „Laisvės piknike“ buvo didžiausia mūsų rizika ir didžiausia sėkmė. Iki paskutinės minutės kirbėjo dvejonės – gal žmonėms to visai nereikia, gal valdžios atstovai nenorės dalyvauti atvirame forume, kuriame nepasislėpsi po paruoštukais ir neišvyksi po penkių minučių pasakęs sveikinimo žodį, gal šeštadienį dešimtą ryto bus tuščios palapinės ir mūsų diskusijos primins Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijas Seime?
Dabar galiu drąsiai pasakyti – reikia, norėjo, susirinko. Ir susirinko tiek, kad kitam kartui reikės gauti dar didesnes palapines. Ingridos Šimonytės, Viliaus Šapokos, Gitano Nausėdos diskusiją apie ekonomiką stebėjo trigubas stovinčių žmonių žiedas, pasižiūrėti ir padiskutuoti su Ramūnu Karbauskiu apie kovą su alkoholiu susirinko tiek žmonių, kad kitoje palapinėje teko skubiai organizuoti transliaciją. Ir 200 žmonių sėdėjo ir žiūrėjo į televizorius, kurie rodė vaizdą iš gretimos palapinės. Į baigiamąjį pokalbį su Vytautu Landsbergiu ir Gediminu Kirkilu apie valstybės ateitį atėjo 800 žmonių, nusėdusių visas kėdes, laiptus ir grindis, bet jeigu būtų 2000 vietų, tai būtų atėję ir 2000 žmonių.
Mums šito tikrai labai reikia. Nes tikrai vyko dialogas. Prie ministrų ir Seimo narių veržėsi žmonės, norėdami išsakyti savo mintis ir idėjas. Ir valdžia klausėsi. Taip, „Laisvės piknikas“ tapo galimybe daug kam pasigerinti savo reitingus ir politinę reputaciją. Bet už tai reikėjo atidirbti ir jiems buvo sunku. Keli ministrų kabineto nariai buvo visiškai užspeisti į kampą. Bet kaip pastebėjo moderatorė Indrė Makaraitytė, niekas akių jiems nedraskė, nerėkė „valdžia vagys“. Tiesiog pateikinėjo vieną aštrų klausimą po kito ir labai atidžiai klausėsi atsakymų vertindami, ar šitas politikas beviltiškas, ar juo galima pasitikėti.
Vieni politikai iš tiesų atrodė beviltiškai, atsišaudydami tuščių frazių kratiniais, kiti improvizavo, bendravo ir, regis, iš tiesų klausėsi, kas jiems yra sakoma. Vieni pasistengė kiek įmanoma anksčiau dingti iš jiems neįprastos ir jaukios erdvės, kiti praleido visą dieną. Vytautas Landsbergis atsisėdo užsienio politikos diskusijų palapinėje 10 valandą ryto ir išėjo po baigiamosios diskusijos 6 valandą vakaro.
Daugelis politikų priėmė žaidimo taisykles – nusimetė kostiumus ir kaklaraiščius, atvažiavo su džinsais, marškinėliais ar „hoodžiais“. Viena labiausiai įstrigusių nuotraukų – štai ši, kurioje berniukas klausia krašto apsaugos ministras, kodėl trejus metus kalbama apie priešišką propagandą iš Rusijos, o tiek mažai daroma, ir ministras rimtai ir išsamiai jam atsakinėja.
Tai yra naujosios Lietuvos nuotrauka. Nuotrauka, kurios mums gali pavydėti nemaža dalis valstybių, kurių valdžia atsitveria nuo tautos geležinėmis užtvaromis, apsaugomis ir limuzinais su švyturėliais, o „teisę užduoti klausimą“ ar „pabūti šalia vado“ gauna tik specialiai atrinkti ir apmokyti „piliečiai“.
Rytas Staselis sako, kad „Laisvės pikniko“ diskusijose pagaliau galėjo identifikuoti tą laisvų žmonių kartą, kurios laukėme nuo Nepriklausomybės ir kurių gyvenimo prioritetai – kompetencija, noras žinoti ir tobulėti. Aš dar pridėčiau – ir noras būti savo valstybės šeimininkais.
Šio Laisvės pikniko šūkis buvo #ValstybėEsuAš. Taip, mes žinojome, kad toks šūkis gali sulaukti kritikos. Vieniems jis priminė Liudviko XIV absoliutizmą, kitiems atrodė, jog priimtinesnis turėtų būti aristoteliškas – valstybė esame mes.
Bet be „aš“ nebus „mes“. Ir žodyje „mes“ galima atrasti vietų pasislėpti, progų pastovėti po medžiu ir tik ateiti atsiimti apdovanojimą po finišo. Žodis „aš“ apnuogina, priverčia prisiimti atsakomybę. Jeigu aš manau, kad „valstybė esu aš“, tai tada ir turiu elgtis kaip savo valstybės šeimininkas. Ir kai tūkstantinė jaunų žmonių minia skanduoja „Valstybė.Esu.Aš“, supranti, kad su šita karta politikams teks skaitytis ir jiems akių taip lengvai neuždumsi. Ir tai nepaprastai džiugina.
Daugiau kaip 20 000 žmonių atvyko į Nemuno salą. Dalis galbūt tik paklausyti muzikos ar pasėdėti ant žolės. Ir labai gerai. Šiandien jie atėjo pramogauti, rytoj jie susimąstys, jog yra valstybės dalis, poryt norės dalyvauti jos valdyme.
20 000 žmonių su vaikais, kūdikiais, augintinais. Nuo ryto iki vidurnakčio. Ir policija neužfiksavo nė vieno incidento. Nė vieno. Žalia žolė liko žaliuoti, o šiukšlės tvarkingai keliavo į konteinerius.
Ir tai dar vienas įrodymas, kad galime saugiai ir smagiai linksmintis be alkoholio. „Labai geras blaivus festivalis“, – įvertino valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis. „Bet taip nusprendėme mes“, – priminiau jam. Ne valdžios nurodymai, ne priimti įstatymai, o bendras didelės bendruomenės sutarimas.
O pabaigai, žinoma, pagrindinis ir nemirštantis klausimas – kiek kainavo ir kas viską apmokėjo. Pernai pateikėme biudžetą ir rėmėjus, bet faktai nekliudė gerai sąmokslo teorijai, kad tai konservatorių, o gal valstiečių ir žaliųjų rinkiminis renginys. Šiemet teoretikai dar pridėjo ir Matijošaitį, nes viskas, kas vyksta Kaune, savaime aišku, yra Kauno mero nupirkta.
Tai čia šiek tiek skaičių. Renginio biudžetas šiemet padidėjo beveik tris kartus – nuo 12 tūkstančių eurų pernai iki daugiau kaip 35 tūkstančių šiemet. Pagrindinė priežastis – diskusijų erdvė, kurią įrengti kainavo 17 000 eurų. Keturios didžiulės palapinės, beveik 800 kėdžių, įgarsinimas ir filmavimo technika penkioms tiesioginėms transliacijoms. Scena, apšvietimas, įgarsinimas ir elektra visoms pikniko erdvėms kainavo apie 16 000 tūkstančių ir likę pinigai smulkioms organizacinėms išlaidoms.
Kaip ir pernai – visos grupės grojo nemokamai, ir „Laisvės TV“ komanda, ir savanoriai, ir visuomenininkai dirbo „iš idėjos“.
O išlaidas padengėme dviem būdais. 24 000 eurų gavome iš pagrindinių „Laisvės pikniko“ rėmėjų – Tele2, Kauno tiltai, Strategic Staffing Solutions, City Bee, Transfer Go, Sportland, Topocentras, UPS siuntos, Emovents.
Nei vienos bendrovės indėlis neviršijo 5 000 eurų, nei viena bendrovė neprašė jokių papildomų privilegijų, nei vienai bendrovei „Laisvės TV“ nieko neįsipareigojo.
Dar 8 500 eurų gavome bendrai iš visų „Laisvės piknike“ dalyvavusių maitinimo įstaigų. Likusias išlaidas padėjo padengti kelių mažesniųjų rėmėjų parama, neviršijusi 500 eurų.
Žinoma, tokio masto renginio nebūtų pavykę surengti ir be galybės mūsų draugų, kurie patikėjo idėja ir prisidėjo paslaugomis ar didžiulėmis nuolaidomis, ir be pagrindinių informacinių partnerių – DELFI, M1, Kas vyksta Kaune ir Media Traffic.
Taip atrodo socialiai atsakingas verslas, dirbantis drauge su pilietine visuomene ir matantis save neatsiejama mūsų šalies dalimi.
Tikėtina, kad „Laisvės piknikas“ grįš ir valstybės šimtmečio metais. Pasimokęs iš sėkmių ir padarytų klaidų, dar didesnis ir dar ambicingesnis.
Nes ir vienas žmogus, bet kuris iš mūsų gali keisti šitą šalį, jei tik pasakys sau ir kitiems – #ValstybėEsuAš