A. Tapinas. Verslinykų ir pirmininkų pažinimo uber-pradžiamokslis

Neslėpsiu, planuojamas „Uber“ atėjimas į Vilnių ir isteriška taksistų reakcija sukėlė malonius jausmus. „Bus atidaryta Pandoros skrynia“, „kils chaosas“, „mūsų moterys bus nesaugios“ – apokaliptinius vaizdus sostinės gatvėse piešė taksistų verslo balsas Ričardas Kriukovas.

Verslo, dėl kurio net ir 2015 metais vis dar gėda prieš užsienio turistus ir save pačius – plėšikavimas prie oro uosto, masyvus mokesčių slėpimas (tas pats Kriukovas 2012 metais jau buvo sulaikytas per VMI vykdytas kratas), dingstančios ir kaip feniksas prisikeliančios bendrovės, smirdantys automobiliai ir „Russkoje radijo“. Net ir E-taksi programėlė, žadėjusi tik naujus švarius automobilius ir kultūringus vairuotojus, pamažu leidžia kartelę žemyn. Paskutinį kartą važiuodamas jaučiausi kaip 1995 metais, įvertinau vairuotojo pastangas ne itin teigiamai, bet abejoju, ar bus koks grįžtamasis ryšys.

Ir norėčiau matyti, kaip rangysis sovietmečio raugu permiežti taksistai, vairuojantys ir keikiantys šitą valstybę ir šitą santvarką, kai į juos papūs galingas ir modernus „Uber“ vėjas.

O vėjo labai reikia. Ir ne tik taksi versle. Šitas taksisto-kolūkio pirmininko-mento mentalitetas vis dar gajus ir kituose versluose. Galbūt esame įpratę žvelgti į Lietuvos verslininką kaip į vienalypį reiškinį, tačiau pabandykime jį dekonstruoti:

I. VERSLINYKAI-PIRMININKAI

Terminas „verslinykas“ ne mano, visos teisės priklauso ekonomistei Aušrai Maldeikienei.
Paprastai nuo 50 metų ir vyresni, tai buvę kolūkių pirmininkai, partijos sekretoriai, bazių ir sandėlių vedėjai, kadrų skyriaus viršininkai, milicininkai, kurie sugebėjo labai prisitaikyti prie laisvosios rinkos nerizikuodami savo kailiu.

Skiriamieji ženklai:

• Iki tobulumo nušlifavę kyšių, atkatų ir draugystę stiprinančių dovanų sistemą, todėl dirba išskirtinai su Rusijos rinka ir low-tech produkcijos srityje. Žino, kam duoti, su kuo medžioti, su kuo gerti, o su kuo reikia atlikti visus tris veiksmus.
• Pritaria teiginiui, kad Lietuva yra maža agrarinė valstybė, kol jie patys toje mažoje valstybėje yra dideli.
• Įvaldę tik rusų ir lenkų kalbas, į kitas žiūri įtariai. Visomis kalbomis kalba „ūkiškai“, nevengdami ir vieno kito stipresnio žodelio, kad atrodytų artimesni.
• Turi tėvonijas, kuriose yra dievai-carai-tėvai viename asmenyje. Rūpinasi jomis, todėl baudžiauninkų yra mylimi. Paprastai tėvonijose būna įvairios įstaigėlės – pirtelės, poilsio centrai, vandens parkai, kur visada bus vietos lygiems ir lygesniems.
• Paramą ir labdarą jie įsivaizduoja kaip kumečiui Velykų proga padovanotus balto lino marškinius, už kuriuos jis turės būti amžinai dėkingas ir skolingas, bet visada akcentuoja rūpestį „paprastu žmogumi“.
• Siuvasi brangius kostiumus ir avi išskirtinės kokybės batus, bet visada atrodo, kaip ką tik išėję iš Humanos.
• Dvasinį katarsį ir orgazmą vienu metu dažniausiai patiria tik stovėdami šalia nušautos lūšies ar liūto.
• Puikiai optimizuoja mokesčius.

Kylančios grėsmės: jų populiacija kol kas gausi, tačiau beveik nepapildoma jauniklių. Dėl dažnų medžioklių, piktnaudžiavimo gėrimais ir nuolatinio aukšto spaudimo (tiek kraujo, tiek konkurencinio), realu, kad po dešimtmečio juos gali tekti įrašyti į Raudonąją knygą. Dar labai neigiamai juos veikia internetai ir visokie uberiai-šmūberiai.

II. PEREINAMIEJI VERSLININKAI

Jie buvo per jauni, kad patektų į pirmąją kategoriją ir pakankamai protingi, kad pasinaudotų milžiniškomis galimybėmis ir rizikomis, atsiradusiomis atgavus Nepriklausomybę. Jie pirko, pardavė, statė, privatizavo, investavo.

Skiriamieji ženklai:

• dar privengia „high-techo“, bet jau atitolo ir nuo pieno bei furų į Rusiją. Ankstyvieji Nepriklausomybės metai ir viena po kitos ėjusios krizės atsijojo silpniausius ir užgrūdino išlikusius.
• Vis dar nejaukiai jaučiasi bendraudami angliškai ar prancūziškai ir turi kompleksų dėl nepakankamo laiko normaliam pedigree suformuoti, bet sugeba vykusiai tai maskuoti arba turi gabius pagalbininkus.
• Kostiumai ir laikrodžiai brangūs ir nešioti juos moka. Pomėgiai rafinuoti ir atitinkantys tarptautinius standartus. Jie buriuoja, žaidžia tenisą ir golfą, degustuoja vynus, lenktyniauja ir kopia į kalnus.
• Dievina vienas kito kompaniją ir nuvystų kaip gėlės, jei tą savaitę nenueitų į savojo „Rotary“ ar „Lions“ klubo susirinkimą.
• Jau turi suvokimą, kas yra parama ir labdara versle ir skiria ją, nes jiems patinka būti „socialiai atsakingais“, nors dar ne visai aišku, ką tai reiškia.
• Turi didelę įtaką visuomenėje ir politikoje, bet naudoja ją kaip vaistinėje ir dažniausiai už kulisų. Itin retai pamatysi pereinamąjį verslininką išsišokant su aštriu pareiškimu.
• Puikiai optimizuoja mokesčius.

Grėsmės: jie kuria dinastijas ir žvelgia į ateitį, todėl galima prognozuoti, jog išsilaikys ilgai ir sėkmingai pakeis nykstančius verslinykus-pirmininkus jais netapdami. Pagrindinė bėda – pernelyg greitai besikeičiančios pasaulinio verslo sąlygos išmuša juos iš komforto zonos ir kartais padaro panašius į ryškios šviesos apsvaigintas pelėdas.

III. DABAR KARTOS VERSLININKAI

Jie yra SVV stiliaus verslininkai ir viduriniosios klasės Lietuvos kūrėjai. Jie dar nevažinėja labai brangiais automobiliais ir neplaukioja nuosavomis jachtomis, nes visas lėšas ir laiką reinvestuoja į verslo plėtrą.

Skiriamieji ženklai:

• Tiki aukštojo mokslo nauda ir yra didžiausia MBA turinčių žmonių dalis Lietuvoje
• Laisvai kalba angliškai ir dar bent viena užsienio kalba.
• Naudojasi rinkų globalizacija ir vis didesnę verslo dalį kelia į internetą. Spektro viršuje galime rasti Ilja Laursą, Antaną Guogą ir dar kelis kitus, bet jie labiau išimtis iš taisyklės nei bendras šios grupės tendencija.
• Jau yra nusvilę pirštus, neretas bankrutavęs, bet tai tapo motyvuojančiu faktoriumi žengti pirmyn.
• Mėgsta dalintis patirtimi ir skatina imtis verslo dar jaunesnius už save, būtent juos dažniausiai pamatysime motyvaciniuose seminaruose ir mokymuose.
• Užsiima labdara ir parama, nes žino, kad kitiems reikia dar labiau ir tiki „pay it forward“ mantra.
• Spintose gali kabėti „Brioni“ kostiumai, bet dažniau ten rasime džinsus ir laisvo tipo švarkus.
• Puikiai optimizuoja mokesčius

Grėsmės: sparčiausiai auganti, bet ir sparčiausiai nutekanti iš Lietuvos grupė. Dviejų milijonų rinka jų netenkina, kai galima ambicingai siekti kelių šimtų milijonų. Tokiu atveju sunku atrasti balansą tarp didžiulių ambicijų, SVV ir realių galimybių. Kadangi jie žaidžia didelės konkurencijos rinkose, po kelių nesėkmių gali nuleisti galvą ir atsisakyti šios veiklos, kai iki sėkmės gali būti likęs tik vienas žingsnis.

IV. STARTUPERIAI (Y KARTA)

Jauniausi verslininkai, kurių amžius prasideda nuo –iolikos ir baigiasi ties 25-iaisi. Jie jauni, pilni idėjų sukurti naują feisuką ar „Google“.
Skiriamieji ženklai:

• Mato tik vieną pagrindinį verslo objektą – IT ir internetą ir meldžiasi „high techui“.
• Dar nėra nusvilę pirštų ir neturi patirties, todėl mano vienu mostu parklupdysią pasaulį.
• Kalba interneto kalba, nesupranta, kas yra valstybių siena ir dažnai net nežino, kas tai yra „kostiumas“.
• Paramą ir labdarą dažniausiai gauna patys įvairių verslo skatinimų programų ir fondų forma.

Grėsmės: neužgrūdintam žmogui pakanka vieno šuns įkandimo ir baimė šunims gali likti visam gyvenimui. Įsitikinimas savo genialumu startuperius dažnai įvaro į depresiją, kai niekas nenori to pastebėti ir įvertinti (ypač potencialūs klientai) arba pirmoji sėkmė gali sukelti didybės manijos sindromą. Besiplečianti ir įsitvirtinanti trečioji grupė gali išsiurbti deguonį ir nepalikti jauniesiems vietos po saule.
Pavyzdžiai: madingų kavinių ir verslo habų kontingentas.

Ir tai dar ne viskas. Permainos vyksta tokiu greičiu, kad pirmųjų grupių prelegentai nespėja kraipyti galvų. „Verslininko“ kaip išskirtinį gebėjimą verslauti turinčio nepakeičiamo tarpininko vaidmuo nyksta. Tai įrodo „Uber“ pavyzdys, kai žmogus tampa paslaugos teikėju (tuo pačiu ir verslininku) kitam žmogui.

Rašau šį tekstą būdamas San Franciske, „Uber“ gimtinėje, ir čia jau kalbama, kad „Uber“ pasenęs dalykas, jau yra „Lyft“ ir kitos kompanijos, kurios tą patį daro jau geriau nei „Uber“.

Pasaulis keičiasi. Mane vežė „Praidas“, vakarieniavau pas Džofrį, virtuvės šefą, kuris programėlės pagalba kviečia tave ir dar kelis svečius „vakarienei ir pokalbiui“, gyvenau pas Čaką ir Antuanetę naudodamasis „AirBnB“ paslauga, drebinančia viešbučių rinką.

„Uber“ vėjas tik nedidelė milžiniškų permainų dalis. Leiskime jam pūsti, leiskime kiaurai persmelkti taksistus-verslinykus-pirmininkus. Rytojus ateina šiandien.

Laissez faire – kaip niekur kitur tinka šis prancūziškas posakis. Žinau, kad pirmajai verslininkų grupei reikia išversti – nu davai.

Haiku

Skrynia Pandoros
Lekia kančios negandos
Taksistai lieka