A. Tereškinas: „marozai“ turi ne mažiau žmogiškumo

Nauja sociologo, VDU profesoriaus Artūro Tereškino knyga „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (leikykla „Kitos knygos“) turėtų šokiruoti akademinį pasaulį: tokio požiūrio į popkultūrą, emocijas ir paprastą, suasmenintą rašymą Lietuvoje dar nebuvo. Harvardo universitete daktaro disertaciją apsigynęs autorius, maskulinizmo ir žydrosios teorijos (queer theory) pradininkas Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį purto lietuvišką kontekstą savo idėjomis ir jų pristatymu.

A. Tereškino aktai puošė jo studiją „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), translyčių moterų bučinys įrėmino „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007), o monografiją „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (2011) papildė kalinių ir nacionalistų nuotraukos. Naujausios knygos viršelyje – apgriuvęs pastatas, kuriam kontrastuoja ekstazės apimto vaikino nuotrauka ir ryškios pavadinimo raidės. Tai tarsi metafora apie skurdžią, diskriminacinę Lietuvos „trūkumo ekonomiką“, kurioje jėgų gyventi suteikia šlaistymasis popkultūros griuvėsiuose.

- Esi garsus mokslininkas – ne sykį dalyvavai televizijos laidose, išspausdinai nemažai knygų ir straipsnių. Ar pats jautiesi esantis popkultūros dalimi, o gal net įžymybe?

- Tikrai nesijaučiu įžymybe. Manau, įžymybės yra tie, kurie bent kartą per savaitę pasirodo žiniasklaidoje. Įžymybė turi palaikyti savo statusą, o tam reikia labai daug darbo. Nors dalis tyrinėtojų teigia, kad įžymybe gali būti bet kas, tai ne visai tiesa – reikia viešųjų ryšių komandos, nuolatinių viešinimo strategijų. Tačiau taip, dalyvauju popkultūroje – manau, visi esame jos dalis. Savo knyga ir bandau pasakyti, kad kiekvienas popkultūros vartotojas nemažu mastu yra ir jos dalyvis dėl to, kad jis pats suteikia popkultūros tekstams savitas reikšmes ir savaip juos interpretuoja.

- Tačiau Lietuvos filosofai ir kultūros teoretikai tau paprieštarautų. Daugelis jų teigia, kad popkultūra yra vartotojiškumo propaganda, manipuliavimas žmonių emocijomis siekiant finansinės ir politinės galios. Ar sutiktum su tokia pastaba?

Artūras Tereškinas

Seriale „Moterys meluoja geriau“ išryškėja Lietuvoje vyraujantis vyriškumo tipas, kurį vadinu idiotišku isterišku vyriškumu. Pagrindiniai šio vyriškumo bruožai – smurtas, isterija, netolerancija, o kartais ir atviras idiotizmas.

- Ne, tai labai primityvus, elitistinis požiūris. Neva, vienintelė popkultūros užduotis – manipuliuoti mumis, išplauti protus, paversti mus bejėgiais ir nieko nesuprantančiais individais. Taip nėra. Manau, kad dauguma vartotojų yra išrankūs ir diskriminuojantys; jie ne visada pasiduoda manipuliacijoms ir nevartoja to, kas jiems nepatinka. Pavyzdžiui, nors muilo operos propaguoja patriarchalinį, tradicinį šeimos modelį, empiriniai tyrimai, atlikti JAV, rodo, kad moterys dažnai perskaito jas visiškai priešingai ir randa muilo operose feministinių pranešimų, įkvėpimo keisti savo gyvenimus.

- Knygoje analizavai muilo operos žanrą ir lietuvišką muilo operą – televizijos serialą „Moterys meluoja geriau“. Ar šis serialas irgi įkvepia?

- Įkvėpimo ten nedaug, tačiau šis serialas įdomus vyriškumo požiūriu. Seriale išryškėja Lietuvoje vyraujantis vyriškumo tipas, kurį vadinu idiotišku isterišku vyriškumu. Pagrindiniai šio vyriškumo bruožai – smurtas, isterija, netolerancija, o kartais ir atviras idiotizmas. Šį vyriškumą įkūnijantiems vyrams daug kas – stiprios moterys, gėjai, feministės, Europos Sąjunga, skirtingos šeiminio gyvenimo formos – kelia grėsmę. Seriale tokiais vyrais, kurių pagrindinė užduotis – įgyvendinti kietą destruktyvų vyriškumą – puikiai manipuliuoja moterys. Daugeliu atveju jos laimi ir triumfuoja.

- O kas Lietuvoje konkrečiai yra tokie idiotai?

- Norėčiau patikslinti. Nevadinu konkrečių vyrų idiotais, tik sakau, kad jų įveiksminamas vyriškumas yra idiotiškas ir isteriškas. Šį vyriškumo tipą geriausiai įkūnija tokie politikai kaip Petras Gražulis, Rimantas Dagys ar Egidijus Vareikis, visur įžvelgiantys grėsmes bei pavojus ir protestuojantys prieš bet kokią progresyvesnę iniciatyvą Lietuvoje. Gali būti, kad toks vyriškumas jiems paprasčiausiai parankus politiškai. Tačiau visai nejuokinga, kai politinę galią turintys asmenys apsimeta aukomis ir vaizduoja, kad aplink juos griūva pasaulis. Čia kaip toje lietuvių pasakoje „Dangus griūva“ – zuikis, kuriam ant uodegos užkrinta lapas, ima rėkti „Pasaulis griūva, bėkime!“

- Filosofas Gintautas Mažeikis teigia, kad „Lietuvos raidai pigus emocinis industrinis populizmas kenkia labiau, nei apsiskaitę dešinieji ar kairieji radikalai“. O kokia tavo nuomonė apie popkultūrą ir viešąją erdvę?

- Manau, popkultūra jau radikaliai pakeitė viešąją erdvę. Pakito jos pobūdis. Jau senokai kalbama apie daugybę „intymių“ viešųjų sferų, kuriose svarbiausia papasakoti savo istoriją, išreikšti nuotaiką ir emocingai išspręsti moralines dilemas. Apie tai nemažai yra rašiusi amerikiečių kultūros tyrinėtoja Lauren Berlant ir puiki Izraelio sociologė Eva Illouz. Pastarosios nuomone, dabar viešąją sferą persmelkia emocijos, socialiniai šališkumai ir siauri politiniai interesai, todėl kritinio proto ir bešalio kalbėjimo idealas viešumoje tėra tik iliuzija. Tarkim, atskiros fanų kultūros suformuoja savitas intymias sferas, kuriose dalijamasi savo gyvenimu, emocijomis ir aptariami išgyvenimo klausimai. Intymi viešoji sfera kristalizuojasi apsikeičiant jausmais kalbantis restorane ar parduotuvėje, dalijantis gandais ir nuogirdomis kasdieniuose pokalbiuose, pasakojant, kaip tau sekasi ar nesiseka išgyventi.

- XX a. vakarietiškos popkultūros istorija gerai atskleidžia šį paradoksą. Atsiradus masinės spaudos galimybėms ir įsigalėjus popkultūrai, viešosios erdvės banalizavimas ėjo koja kojon su jos demokratėjimu. Galbūt Lietuvos istorijoje galime brėžti paralelę – jei sovietmečiu viešoji erdvė buvo centralizuota ir valdoma korumpuotos nomenklatūros, dabar dėl jos deramasi ir ji pati derinasi prie daugumos interesų?

- Na, tyrėjai diskutuoja, ar iš viso galima kalbėti apie viešąją sferą sovietmečiu. Palikus šį klausimą nuošalyje ir atsigręžus į dabartį, matyti, kad popkultūra ne tik banalizuoja ir ardo racionalią viešąją erdvę, bet ir demokratina ją: dabar skirtingų socialinių grupių atstovai gali dalyvauti viešose diskusijose, kurios vyksta televizijos pokalbių laidose, skambinti į laidas ir komentuoti, balsuoti SMS televizijos šou metu ir kitais būdais įsitraukti į bendrų klausimų svarstymą.

- Akcentuoji emocijas. Ar būtent jos ir yra svarbios popkultūroje?

- Be abejo. Dauguma popkultūros gaminių žadina mūsų emocijas. Popkultūra dažnai veikia tiesiog kūną. Juokas, klyksmas, ašaros, šiurpulys, alpulys, seksualinis susijaudinimas – tai ženklas, kad popkultūra mus jaudina. Kita vertus, gyvename vadinamojoje nuolatinio „trūkumo ekonomikoje“, kurioje trūksta ir pinigų, ir socialinių saitų, ir meilės, ir tarpusavio supratimo. Joje emocijos, ar teigiamos, ar neigiamos, – tai būdas parodyti, kad egzistuoji ir kad dar turi vilties nugalėti tiek materialinį, tiek vaizduotės skurdą. Viena iš mano knygos idėjų yra ta, kad emocijos yra esminiai ir intymios viešosios sferos, ir popkultūros strateginiai ištekliai, kurie apibūdina normas, vertybes bei simbolius ir padeda mums suvokti moralines visuomenėje vyraujančių pasakojimų reikšmes.

- Lietuvoje dažnai kalbama apie susiskaldymą tarp „runkelių“ ir „elito“. Elitas – miestiečiai, vidurinioji klasė, kurie savo pranašumą palaiko niekindami popkultūrą ir emocijų žaismą joje. Ar galima teigti, jog šis pasišlykštėjimas emocijomis – klasinis būdas atsiskirti nuo kitų, kuriuos laikai žemesniais, ir išreikšti savo pranašumą?

- Taip, visiškai pritariu šiai minčiai. Pasišlykštėjimas viešai reiškiamomis emocijomis, aiškinimas, kad esi be galo racionalus ir logiškas – paprasčiausias būdas pasisakyti apie savo socialinį pranašumą ir pareikšti, kad likusi masė – nemąstantys, o tik savo jausmuose paskendę „marozai“. Deja, tokias mintis reiškiantys dažnai gyvena savo hermetiškuose patogiuose pasauliuose ir nėra susidūrę su žmonėmis, kuriems, pavyzdžiui, tris dienas reikia pragyventi už penkis litus arba kurie važinėja vogti į Daniją tam, kad išgyventų. Tačiau ir pastarieji turi ne mažiau žmogiškumo nei tie, kurie viešai klykia apie gailestį socialiai pažeidžiamiausiems asmenims kaip nusikaltimą prieš save ir prisideda prie pasišlykštėjimo, pažeminimo ir socialinės nejautros platinimo Lietuvoje.

- Bet tada būtų galima paklausti – kodėl pats pastaraisiais metais vengi pasirodyti viešumoje? Pavargai?

- Iš tikrųjų esu gerokai nusidėvėjęs ir pavargęs. Be to, vis mažiau norisi tapti emocinių audrų ir moralinių panikų, kuriomis užliejamas bet koks viešai pasisakantis asmuo, taikiniu. Kita vertus, Lietuvoje tiek daug toksiško triukšmo, kurį platina viešumoje dalyvaujantys asmenys, kad dažnai imi abejoti, ar verta prie jo prisidėti. Tačiau puikiai suprantu, kad dalyvauti būtina, nes užleisti visą viešąją erdvę triukšmadariams, propaguojantiems panieką bei pasišlykštėjimą kitais ir kitokiais, negalima.

- Knygoje man patiko tavo kritiška įžvalga, kad Lietuvos popkultūra persmelkta gėdos ir neapykantos emocijų. Ar sutinki, kad tai yra jos neigiamas bruožas? Kodėl taip yra?

- Apskritai gėda nėra vien neigiama emocija. Gėdos tyrinėtojai, pavyzdžiui, australietė Elspeth Probyn teigia, kad gėda svarbi moraliniam augimui: gėdos baimė sutrukdo mums laužyti normas ir taisykles, kurios laikomos „teisingomis“. Tačiau Lietuvoje gėda dažniausiai tampa paprasčiausiu gėdinimu, silpnumo ir bjaurumo primetimu toms socialinėms grupėms, kurios turi mažiausiai galios. Žmonėms nuolat prikaišiojama, kad jie nesugeba įgyvendinti normatyvinių gyvenimo scenarijų ir socialinių idealų. Gėdindamas kitus pasirodai socialiai ir moraliai pranašesnis, todėl įžymybės, publicistai, žurnalistai ir intelektualai tuo puikiai naudojasi. Tik gėdindami ir žemindami kitus šie gėdintojai ir toksiški triukšmadariai, kuriuos minėjau anksčiau, patiria teigiamų jausmų ir pajunta savo veiklos vertę.

- Gal galėtum įvardinti konkrečių gėdinimo pavyzdžių?

- Na, gali atrodyti šiek tiek juokinga, bet esi gėdinamas ir dėl to, kad perki ne tuos vartojimo daiktus, kad esi emocingas, kad gyveni „netradicinėje“ šeimoje, kad negali du kartus per metus atostogauti Tunise ar Turkijoje. Gėdinimo rėmai labai platūs: tave gėdina ir dėl to, kaip tu atrodai, ir dėl to, kas tau patinka, ir dėl to, kaip norėtum gyventi. Liūdniausia, kad mūsų šalyje gėdinami patys silpniausi, jiems primetama vis didesnė gėdos ir pažeidžiamumo našta, pavyzdžiui, benamiai, bedarbiai, gėjai, čigonai ir pan. Sakoma, kad dėl savo bėdų kalti tik jie patys, o visuomenė čia ne prie ko. Gėdinimas dar labiau marginalizuoja minėtas grupes.

- Viename knygos skyriuje aprašai Vilnių kaip popkultūros objektą ir tyrinėji jį naudodamas netikėtą metodologiją – šlaistymąsi. Gal ir popkultūrą vartoji po ją šlaistydamasis, atsirinkdamas netikėtas reikšmes, atrasdamas tamsias jos gatveles, akligatvius?

- Taip, iš tikrųjų šlaistausi, netyčia surandu sau įdomių dalykų Youtube.com, perjunginėdamas TV kanalus, naršydamas po savo atmintį. Viena pagrindinių mano knygos minčių ir yra ta, kad tik šlaistydamasis surandi tai, kas tau artima. Popkultūros reiškinių pasirinkimai priklauso nuo tavo paties gyvenimo, nuo to, ką tu jauti, kokiais rūpesčiais gyveni, kas tau skauda ar džiugina. Kiekvienas suranda savo popkultūros objektus, todėl ir mano knyga nėra visa apimanti – kalbu tik apie man pačiam įdomius reiškinius, tokius, kaip Džordana Butkutė.

- Kuo tave traukia Džordana Butkutė? Kuo ji išskiriasi iš dominuojančios gėdos kultūros?

- Įvairiuose interviu, taip pat žurnalistės Jurgos Baltrukonytės parašytoje jos biografijoje „Prarastas rojus“, Džordana Butkutė yra teigusi, kad jos gyvenimas nieko vertas, kad ją galima vadinti „Lietuvos gėda“. Ši gėda Džordanai primesta dėl to, kad ilgą laiką ji neatitiko moteriškumo, „gero gyvenimo“ normų, neturėjo šeiminio, stabilaus gyvenimo, mėgo alkoholį. Džordanos mėginimas iki kraštutinumų išreikšti emocijas, romantiškai mylėti, apsupti save vartojimo daiktų gausa ypač ryškus ankstyvojoje jos kūryboje. Tuomet ji tarsi teigė, kad šioje trūkumo kultūroje tik emocijų ir daiktų perteklius mums gali suteikti pasitenkinimą. Šis perteklius – savita „gero gyvenimo“ metafora, padedanti išgyventi ir kartu griaunanti normalumo ribas.

- Įžvelgi progresyvumo ir skandalingame „Olialia pupyčių“ projekte.

- Taip, jau gerokai nusibodo gana siaurakaktis ir banalus feministinis aiškinimas, kad bet koks moters apsinuoginimas – tai jos sudaiktinimas ir nužmoginimas, kad kiekviena moteris save pateikia tik vyro malonumui ir pan. Manau, kad jau nebeegzistuojančio projekto „Olialia pupytės“ moterų kūnus – modifikuotus, pakeistus plastinių operacijų – galima interpretuoti kaip savotiško monstriško vampyriško moteriškumo ikonas. Jų kūnai – groteskiški, vulgarūs, triukšmingi – priešprieša geram skoniui, socialiniam skaistumui, mandagumui ir civilizuotumui. Kartu man, kaip popkultūros vartotojui, pupytės atskleidė moteriškų kūnų nenuspėjamumą, kaitumą ir dirbtinumą.

- Kulminacinis klausimas – ar turėtume pasmerkti popkultūrą ir kurti jai alternatyvias erdves, ar vis dėlto įsiklausyti, interepretuoti jos perteikiamas emocijas ir patys tapti jos dalimi?

- Nei smerkti, nei klykauti, nei dejuoti dėl popkultūros skurdo neverta. Mano ir pastarųjų dešimtmečių kultūros tyrinėtojų nuomone, jei nedalyvauji popkultūroje ir nesuvoki, kas joje darosi, vadinasi, esi įkalintas hermetiškame burbule ir apskritai negali žinoti, kokiomis problemomis ir rūpesčiais gyvena kiti. Mums visiems vienaip ar kitaip verta susiliesti su populiariąja kultūra.

- Kaip pats randi stiprybės gyventi „gerą gyvenimą“, apie kurį rašai savo knygoje?

- Įsijungiu Youtube.com ir šlaustausi. Taip pat einu į sporto klubą, kur leidžiu savo žvilgsniui klajoti skirtingų žmonių kūnais. Klausausi muzikos savo išmaniuoju telefonu. Visur nešiojuosi elektroninę skaityklę. Stengiuosi daug miegoti ir užrašinėti tai, ką sapnuoju. Rašau erotinį romaną apie šimtą aštuoniolika skausmingos meilės ir išsiskyrimo atspalvių.

- Ačiū už pokalbį!