A. Užkalnis. Ateina toks gyvenimas, kokio net neįsivaizduojate

Mano draugas Anglijoje, kuris seka užsienio naujienas taip įdėmiai, kad net nepraleidžia vieno kito pranešimo iš Lietuvos, paklausė, ką jam galvoti apie rinkimų rezultatus. Sakau, gero nieko. Sako, kodėl? Ir tada supratau, kad labai sunku užsieniečiui paaiškinti. Sunku paaiškinti ir daugeliui vietinių, bet tiek to. Gali papasakoti apie valstybines vaistines ir blaivybės aušrą, bet kas iš to? Net patys rinkėjai nežino, kodėl balsavo.

Vienas skaitytojas, feisbuke prisipažinęs, už ką balsavo (turbūt vienintelis tos partijos rinkėjas, kuris yra pažįstamas su feisbuku, matyt, nupirko kompiuterį ir delegavo į interneto platybes – eik drąsiai, grįši ir mums papasakosi, kas ten tas modernus gyvenimas su visais instagramais), man praskaidrino protą. Jis užgrojo nuskriaustųjų laimėtojų dainelę: „Leiskim jiems dirbti, tada kritikuokime“. Atsakiau jam, kad tada, kai Hitleris laimėjo rinkimus Vokietijoje, turbūt irgi kas nors irgi šaipėsi, o kiti ragino netrukdyti jam dirbti. „Darbas išlaisvins – gal ir visai smagi mintis, leiskim Adolfui pabandyti.“

Būdamas tipiniu savo partijos rinkėju, minėtasis feisbuko asmuo paprašė, kad aš jam paaiškinčiau šį humorą. Jiems dažniausiai reikia, kad pirštu parodytų. Tada aš sakau: „Turėjau omenyje Karbauskio siūlytas prievartinio darbo stovyklas kaime, kur bus perauklėjami visi tie feisbuko persiėdę miesto hipsteriai.“

Vienas skaitytojas, feisbuke prisipažinęs, už ką balsavo, man praskaidrino protą. Jis užgrojo nuskriaustųjų laimėtojų dainelę: „Leiskim jiems dirbti, tada kritikuokime“. Atsakiau jam, kad tada, kai Hitleris laimėjo rinkimus Vokietijoje, turbūt irgi kas nors irgi šaipėsi, o kiti ragino netrukdyti jam dirbti. „Darbas išlaisvins – gal ir visai smagi mintis, leiskim Adolfui pabandyti.“

Andrius Užkalnis

Rinkėjas man pranešė, kad konkrečiai apie šį pasiūlymą negirdėjęs, tačiau nemanąs, kad ši idėja bus įgyvendinta, nes ir kitos partijos niekada neįgyvendindavo visų savo pažadų. „Aš netikiu partijų programomis“, paaiškino rinkėjas, ir man pasidarė labai suprantama, kodėl jis balsavo taip, kaip balsavo.

„Pirkau naujuosius vaistus, nežinau, kaip jie veikia ir nuo ko gydo, bet vis tiek pabandysiu.“ Kam bandyti, jei netiki vaistais apskritai? „Ai, norėjau permainų.“

Kitą kartą tokiems pasiūlyčiau vietoje kavos ryte išgerti stiklinę benzino. Nežinia, ar bus skanu ir ar atgaivins, bet permainas tikrai pajusite. Bus kažkas naujo ir neišbandyto.

Mums visiems, viešosios erdvės rašytojams ir kalbėtojams, ateina tikrai įdomūs laikai. Nesakau, kad Lietuvai bus labai smagu ar gerai, bet turinio kūrėjams ateina aukso dienos, nes istorijos pačios stojasi į eilę ir prašosi aprašomos.

Valstybinės alkoholio parduotuvės buvo gera pradžia. Iškart galima įsivaizduoti, kaip viskas atrodys. Jokios savitarnos, tik piktos profesionalios pardavėjos (jos bus malonesnės, kai iš jų galima bus nusipirkti to paties alkoholio padidinta kaina nedarbo valandomis ir per valstybines šventes, pro kitas duris). Jei norite įsivaizduoti, kaip atrodys standartinis aptarnavimas, pravažiuokite kada nors miesto transportu be bilieto, kol jus pagaus keleivių kontrolė, ir tada pabendraukite su keleivių kontrolės konsultantais. Tai jums duos bendrą supratimą apie tai, kas jūsų laukia.

Valstybinės vaistinės – puikus tęsinys. Galėtume jas įrengti tuose „Snoro“ kioskeliuose, kurių perdirbimas naujiems tikslams niekada nebuvo populiarus. Kartu ten galima bus platinti kelis valstybinius laikraščius (užteks dviejų, vienas dienraštis, kitas – savaitraštis), kaip dabartiniuose pašto skyriuose, kur pardavinėja plaušines ir mezgimo siūlus.

Kalbant apie paštą, jis yra geras pavyzdys, kaip gerai veikia valstybinės įmonės. Kai kiti užsiiminėja nesąmonėm su bankų kortelėmis, bekontaktėmis kortelėmis ir kitokiais Lietuvos žmonėms svetimais dalykais, „Lietuvos paštas“ kortelių nepriima ir reikalauja atsiskaitymo grynais. Aną dieną aš nuoširdžiai nustebau niekur pašto skyriuje neradęs skaitliukų ir pamatęs, kad sąskaita-faktūra klientui spausdinama lazeriniu spausdintuvu. Ir gražiau, ir natūraliau būtų jas rašyti ranka, per violetinę kalkę, trim egzemplioriais.

Dabar pašto skyriuose galės prekiauti dar ir kapų žvakėmis ir rožiniais. Ir žvakes, ir rožinius turėtume liautis pirkti iš Kinijos ir galėtume gaminti savo „Dailės“ kombinatuose, kurie egzistavo, dirbo, kūrė, tačiau buvo V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus chuntos sunaikinti kartu su kolūkiais. Ten galės darbuotis profesionalūs tautodailininkai, išlaikę atitinkamus egzaminus.

Labai laukiu valstybinių bankų. Geriausia, kad būtų vienas valstybinis bankas – ūkio subjektams ir naujiesiems kolūkiams, kad duotų paskolas ir išskaičiuotų mokesčius. Fiziniams asmenims reikėtų valstybinių taupomųjų kasų. Daug nereikia, nes nelabai daug kas taupys pinigus ten (visi laikys namie grynais, kaip buvo senais laikais, ir visiems buvo gerai). Kiekviename rajono centre reikėtų po vieną. Visus tuos danskus, šmanskus, sebus ir kitus swedbankus reikia uždaryti, o jų pelną paskirstyti žmonėms per valstybinį Nacionalinio teisingumo ir gerovės fondą, kurį administruos profesionalai.

Valstybinę kompaniją, kuri rūpinsis mobiliuoju ryšiu, įsteigti bus paprasta. Bus nacionalizuoti visi privatūs operatoriai, jų visos antenos ir laidai priklausys vienai bendrovei, kurią tvarkys profesionalai iš buvusių telefono tinklų, kurie moka junginėti laidus ir turi lituoklius. Nebereikės daugiau visų tų reklaminių nesąmonių, kurios tik klaidina klientus. Susitaupys daug pinigų rinkodarai. Viena valstybinė kompanija, vienas pasirinkimas – jokio rūpesčio, ir visas pelnas į biudžetą.

Ir sąskaitų niekas internetu anei paštu nesiuntinės: mano vaikystėje taupkasėse buvo tokios didelės knygos padėtos, kur buvo surašyti visi telefono numeriai iš eilės, kiekvienas galėjo pažiūrėti, kiek prašnekėjo. Paskui susimokėdavo grynais toje pačioje taupkasėje. Taip būdavo patogu, kiekvienas galėjo pažiūrėti, kiek prakalba kaimynas arba pažįstamas. Be to, tokiu būdu buvo sukurta daug darbo vietų. Galėsime taip padaryti ir vėl.

Tačiau labiausiai laukiu valstybinio, lietuviško feisbuko. Nebus visų tų netikrų profilių ir išgalvotų vardų. Lietuviškas tinklas vadinsis „Valstybinis socialinio bendravimo tinklas „Ramunėlė“. Kiekvienas pilietis galės gauti vieną socialinio tinklo profilį su oficialia nuotrauka (galės nusifotografuoti „Regitroje“ arba valstybiniame fotoatelje, kur profesionalūs fotografai, turintys fotografuoti leidžiančius diplomus, taip pat kurs ir nebrangias vestuvines nuotraukas, kad baigtųsi visų tų privačių fotografų savivaliavimai, nuotaikos su baltais skėtukais prie vandens telkinių).

Pilietis gaus prisijungimą prie „Ramunėlės“, prieš tai raštu paaiškinęs, kam jam reikalingas profilis socialiniame tinkle. Pareiškimas bus apsvarstytas profesionalių sociologų per tris mėnesius, nebent piliečiui šito reikės skubos tvarka, ką jam reikės patvirtinti atskiru pareiškimu, kuriame reikės išaiškinti, kodėl jam reikia viską tvarkyti skubos tvarka. Važiuojantis į užsienį dirbti arba mokytis galės susikurti specialią tarptautinę „Ramunėlės“ anketą, jei vyksta svarbiu tikslu (mokytis, dirbti, pas legaliai gyvenančius giminaičius – pateikus atitinkamai notariškai patvirtintus dokumentus). Ji veiks ne visose šalyse iš karto, bet, kaip sakoma, skubos darbą velnias renka.

Emigracijos problemą išspręs naujoji išmanioji emigracijos-emigracijos užtikrinimo programa „Pilėnai“. Neatsitiktinai ji pavadinta apsiaustos žemaičių pilies vardu. Lietuva saugos savo piliečius ir be reikalo jų niekur neišleis, o tie, kas sugrįš, atgal nebegalės išvažiuoti. Kodėl jie tada grįžinės, klausiate jūs? Daugelis jų grįš tik todėl, nes negalės patikėti, kad kelionių laisvė jau yra apribota. O mes tai padarysime, įrengsime naujus „Vizų ir registravimo skyrius“, kur dirbs profesionalai (buvę darbų mokytojai ir kadrų skyrių viršininkai), ir jie galės leisti išvažiuoti, o galės ir neleisti. Tik reikės atnešti daug pažymų – pažymą iš gydytojo, sutikimą iš kaimynų (daugiabutyje – iš visų daugiabučio gyventojų), taip pat suderinti kelionės laiką ir grįžimo datą.

Pagal kelionės trukmę ir keliaujančiųjų skaičių bus keičiami naujieji lietuviškieji litai į užsienio valiutą (naujai įsteigtame Valstybiniame ekonominių ryšių su užsieniu banke), maždaug dvidešimt dolerių dienai, daugiau nėra prasmės ir nėr čia ko. Atsigerti galima iš fontano, ir niekam nesutrukdys nusivežti vieną kitą lietuviškos dešros rinkę ir kietai virtų kiaušinių, sumuštinių ir kibinų į užsienio kelionę. Mūsų tėvai ir seneliai taip darė – ir nieko, yra tvirti ir sveiki, teisingai balsuoja.

Keliaujantiems į užsienį automobiliu, pasitvirtinus maršrutą, bus nustatyta benzino norma. Ją nustatys profesionalai, todėl problemų neturėtų būti.

Litą įvesime vietoje euro ir kontroliuosime jo keitimo kursą, kad būtų teisingas ir nieko nediskriminuotų (vienas prie vieno). Bus dar specialūs „užsienio prekybos litai“, čekiai, bonai ir ypatingi pinigai jūreiviams, grįžusiems iš užsienio plaukiojimo. Visiems šiems dalykams tvarkyti reikės keliolikos valdybų, komitetų, administravimo direktoratų, koordinavimo centrų ir kitokių struktūrų, tai ir sukurs daug naujų darbo vietų. Darbo vietos pačios nesusikurs, jas reikės sukurti, ir ar yra geresnis būdas, nei kurti stabilias, tvirtas, gerai organizuotas valstybės struktūras, kuriose dirbs profesionalai. Daugelį jų galima bus atidaryti rajonuose, kur jos užtikrins papildomą užimtumo augimą.

Čia tik pradiniai sumanymai, aš galėčiau sugalvoti visko labai daug, bet pradžiai užteks ir tiek. Man ir dabar jau kiek baisu galvojant, kiek žmonių patikės gera puse šių sumanymų ir linksės galva.

Mano jaunystėje buvo tokia istorija (garbės žodis, taip tikrai ir buvo). Mudu su bičiuliu vokiečiu Vilniuje bendravome su tuometinių (valstybinių) „Lietuvos avialinijų“ rinkodaros vadovu, ir juokaudami pasiūlėme jam naują oro bendrovės logotipą ir šūkį: S. Darius ir S. Girėnas nuo 10 litų banknoto ir tekstas: „Kitą kartą mes jus ten nuskraidinsim / Next time we‘ll get you there“.

Žirklėmis, klijais ir spausdintuvu padarėme „vizualizaciją“. Rinkodaros vadovas nesugalvojo nieko geresnio, kaip nunešti šį pasiūlymą į oro bendrovės valdybos posėdį, kur jį net rimtai svarstė.

Todėl būtų gerai, kad šis mano pateiktas reformų projektas nepatektų į nugalėjusios partijos strategų rankas. „Žiūrėk, čia yra tiek gerų idėjų. Kaip mes patys nesugalvojom?“.

Tai jeigu paskaitys, tada dar nemokamas priedas. Turiu paruošęs naujajai vyriausybei motyvacinį šūkį.

„Lietuvos Respublikos vyriausybė. Kaip nors vis tiek bus, nes nebūna taip, kad niekaip nebūtų.“