Jį išsitraukiau iš archyvų, nes rašiau apie naująją mūsų krepšinio kinematografiją - norėjau tik atgaivinti prisiminimus, kaip atrodė anų laikų dokumentika, kurią miglotai prisiminiau iš to meto, kai lankiau vidurinę mokyklą ir krepšinį matydavau per juodą-baltą televizorių ir mokyklos sporto salėje (buvau sportiškas, dėdavau iš viršaus, tik fizinio lavinimo mokytojas neleisdavo, nes suskaldydavau lentas savo atletiškais triukais).
Filmas užburia nuo pirmųjų kadrų: pasigirsta idiotiška bandžo muzikėlė (ak, juk čia apie aukso karštligę, taigi turi priminti Ameriką tais laikais, kai užkariautojai grūdosi į Kaliforniją laimės ieškoti), ir pradeda prieš akis šmėžuoti baisiai atrodantys lietuviai, pasipuošę kailinėmis kepurėmis, kaip lagerio tremtiniai, pagrabo kirpimo paltais ir kai kurie, jaunesni - tamsiomis striukėmis su įkypai įstatytais oranžiniais įsiuvais. Tokias anais laikais duodavo profesinių techninių mokyklų moksleiviams („proftechams“), o gal ir neduodavo, bet jie visi tokiomis rengdavosi. Profesinė technikos mokykla būdavo nuosprendis ir diagnozė. „Išproforientavo“, sakydavo apie išmestą iš vidurinės ir pasiųstą paprastesnės profesijos įsigyti.
Viskas, kas filme yra gražaus - tai sportininkai ir jų treneriai. Vlado Garasto odinis švarkas, turbūt nebūtinai garsaus dizainerio kurtas, atrodo kaip kino aktoriaus apranga, palyginti su nutampytais megztukais, kuriais vilki žiūrovai sporto salėje.
Filmą labai sveika pamatyti tiems, kas sako, kaip puikiai gyveno Tarybų Sąjungoje - išskyrus krepšinio aikštelę ir vaizdus iš Arvydo Sabonio senelių sodybos, niekur kitur nėra jokių įrodymų, kad filmavimas nevyko pataisos darbų kolonijoje arba politinių kalinių lageryje - purvas, metaliniai aptvarai, tik trūksta spygliuotos vielos ir sargybinių bokštelių.
Neatsitiktinai propagandos filmukus apie plačius pažangos žingsnius filmuodavo kruopščiai paruoštose vietose, per Dainų šventę parke arba kokią vasaros studentų šėlionė Vilniaus Senamiestyje, arba projektavimo biure ar fabriko ceche, kurį prieš tai valė ir poliravo dvi dienas. Čia tokios galimybės nebuvo, viskas iš gyvenimo, ir todėl nenorom filmas parodė visą tuometinio gyvenimo nykumą. Gal ne visą, gal tik jos dalį, nes dar apsieita be daugiabučių laiptinių su degtukais, pridegintais prie lubų (tokia buvo ano meto pramoga - degtukas šauna į viršų užsidegdamas, ir sieros galvute prilimpa prie lubų, ir sudega, palikdamas styroti nuodėgulį ir juodą dėmę).
Kinematografijos prasme šis dokumentinis filmas parodo ir apgailėtinas technines priemones, ir trečiarūšį kūrėjų darbą: reportažinis filmavimas, atrodantis baisiau, nei išgėrusio giminaičio fiksuoti kadrai iš vestuvių buitine kamera, nevalyvas ir lėtas montažas, titrai lyg ne iš 1983 metų, o iš Antrojo pasaulinio karo laikų chronikos.
Tačiau dar blogiau už vaizdą ekrane yra balsas už kadro. Ir čia kalbu ne vien apie užkadrinius tekstus, kurie yra baisūs: „Namie ir sienos padeda“, „būti ar nebūti čempionais?“ ir panašios banalybės verčia galvoti, kad gal ir reikėjo anais laikais cenzūros ir meno tarybų, tik stipresnės ir labiau negailestingos cenzūros, kad primityvūs rašinėliai nebūtų praėję nei scenarijaus palaiminimo.
Tokie klausimai krepšininkams kaip „Kokia nuotaika prieš varžybas?“ ar „gal vis dėlto išbėgsite į aikštelę“ yra ilgos bukos sportinės žurnalistikos tradicijos padarinys, padiktuoti tokių filmų kaip šis.
Ypač baisių žodžių nusipelno užkadrinio balso skaitovas (titruose nenurodytas, todėl galiu sakyti, ką noriu, man nesvarbu, kas jis toks buvo).
Sirupinė, šleikšti nenusakomo amžiaus vyro intonacija ir pasakų senelio tonas (buvo tokia radijo laida, kur skaitydavo pasakas) dvokia kino žurnalu „Tarybų Lietuva“ ir reportažais iš „LTP“, gydymo ir darbo profilaktoriumų, kur girtuoklius už spygliuotos vielos gydo daktarai baltais chalatais ir teisėsaugininkai gerai išlaidytomis uniformomis, ir pasakojimais apie socialistinį lenktyniavimą ir penkmečio planus, kuriuos pasišovė įvykdyti per trejus metus. Skaitovo balsas liejasi, bjauriai kliuksėdamas, kaip sugedęs kefyras iš indelio, kurį per ilgai laikė ant palangės.
Lietuvai apsimokėjo iškovoti nepriklausomybę vien tam, kad bankrutuotų Lietuvos kino studija ir kad tokių siaubų niekas nebekurtų. Filmą pažiūrėti reikia visiems, kas vis pabumba apie gražius tarybinius laikus ir šviesią jaunystę. Kaip mat praregėsite.
„Aukso karštligė“, režisierius Viktoras Starošas, 1983. Lietuvių, rusų kalbomis. Lietuvos kino studija.