A. Užkalnis. Kaip pasitiksime išvarytus iš Didžiosios Britanijos

Daugelis jūsų, kurie negyvenate urvuose ir sekate žinias, būsite girdėję apie tai, kad jau kitą mėnesį Jungtinėje Karalystėje įvyks referendumas. Ne, ne dėl euro įvedimo ir ne dėl trešnių kainos prekybos centruose, o dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Kaip referendumas baigsis, nežino niekas, nes anglišką charakterį perprasti sunku net patiems anglams. Kaip balsuočiau aš ir kodėl Britanija turi išstoti, esu pranešęs jau anksčiau.

Šiuo metu visi, nuo JAV prezidento Barako Obamos ir Indijos premjero (tai yra, visi, su kuo tai nesusiję), ragina Britaniją apsigalvoti ir neišstoti, kaip skriaudžiamą ir mušamą žmoną visos jos draugės įkalbinėja neišeiti ir toliau gyventi su girtuokliu vyru. Kalbėjimas toks pat: „Kur tu dėsies viena su savo algele“, „jau tiek metų kartu, tai gal kaip nors“ ir, be abejo, „jam mašina liks, tau neapsimokės, pagalvok“. Kaip ir šeimos scenarijuje, smurtaujantis vyras (Europos Sąjunga) žada mažiau muštis, mažiau rėkti ir net kovo 8-osios proga nupirkti gvazdikų. Link kokios baigties einama, galima įsivaizduoti.

Man šiandien įdomesnis yra kitas dalykas. Ką darysime su tais milijonais lietuvių ir jų emigracijoje gimusių atžalų, kuriuos po referendumo (jei šis pasakys „taip, išeiname“) išsiųs iš Britanijos namo? Tuos, kas gavo teisę gyventi ir liūdnos tetos, radusios laimę su santechniku Brajanu iš Southamptono ir gavusios tamsiai raudoną Jungtinės Karalystės pasą – jos galės pasilikti. Bet kitiems teks ruoštis kelionėn atgal į Lietuvą, nes kur jie kitur dėsis? Airijoje darbų nebėra, Norvegijon daugiau nebepriima, nes visos silkės jau nuskustos. Todėl jie turės grįžti į Lietuvą.

Juk taip ir bus. Jie grįš. Traukiniais, autobusais, mikriukais su priekabomis, čigono vežime, kiti ant asilo raiti, o dar kiti, tie, kas kadaise perplaukė Lamanšą pripučiamu čiužiniu, nakties prieglobstyje parsiirs į mūsų paplūdimius plaustais, palaikėm valtelėm ir žvejų laiveliais, o taip pat traktorių padangomis (kaip tie kubiečiai į Majamį). Juodkrantės, Palangos, Šventosios, Kintų pasienio užkardos naktimis stebės paplūdimius žiūronais iš kopų ir persirengimo kabinų, ir vargas bus tiems parsigavėliams, kuriuos sulaikys tik išsilaipinus pakrantėje, perplaukus Nemuną arba kirtus Lietuvos sieną sausuma. Jų lauks apklausos ir tardymai, o paskui griežta, kaulėta mūsų teisingumo ranka.
Net ir tiems grįžusiems iš Britanijos, su ryšuliais ir verkiančiais vaikais, kuriems pavyks prasmukti į šalies teritoriją, bus nelengva.

Nemokėdami vietos kalbos jie lengvai išsiskirs iš vietinių visuomenės. Kalbos sunkumus iie patys nuolat pabrėžia: sako, kad jau po trijų mėnesių Birmingeme jiems sunku rasti tinkamus lietuviškus žodžius. Nenuostabu, kai įdarbintas iš eidžensi už funtus dirbi strojkėle leiboriumi pas lenką supervaizorių, o lendlordas paėmęs depozitą už šierintą terased-hauzą, kai eviktina, tai viso negrąžina, o tik su diskauntu. Ir dar kleimini benefitus, nors tuos kur anksčiau gavai kaip asailum-sykeris jau atėmė, liko dizabiliti ir džob-sykeris. Raktinės lietuviškos frazės, kurias jie įrašė savo automobilių valstybiniuose numeriuose (P15K NX), vargu ar pravers, bandant įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje. O ir pats automobilis su vairu dešinėje pusėje jau bus atimtas, nes nelegalams Britanijoje draudžiama turėti automobilius ir juo labiau jais prekiauti.

Jau žinome, kad Lietuvoje jie bus šokiruoti kainų. Internete yra plačiai paplitę įrodymai (su nuotraukomis, darytomis apmusijusiais mobiliaisiais telefonais pro taukuotą objektyvą), kad Vakaruose, kur viskas žmogui, normali lietuvių šeima apsiprekina pusei metų už dvidešimt svarų arba eurų, įskaitant džinsus, sportbačius ir „Manchester United“ marškinėlius trimečiui Čarlzui Tautvydui.

Lėšų gyvenimo pradžiai jie vargu ar turės. Britanija dar šito nepaskelbė, tačiau greitai bus pranešta apie tai, kad išvykstančiųjų santaupos bus atimamos pasienyje, bankų sąskaitos – nusavinamos ir uždaromos, o bandant pervesti pinigus perlaida, tas perlaidas internete sulaikys CŽV kontrolės sistemos ir pinigus perduos Lietuvos finansų ministerijai ir NATO reikmėms.

Todėl viskas, ką turės sugrįžėliai, bus jų įgūdžiai ir žinios. Kaip žinome iš nuolatinių liudijimų internete ir teismų suvestinėse, geriausiai jie įsisavino akcizinių prekių neformalų importą, logistiką ir mažmeninį platinimą tinklinės rinkodaros būdu (vertimas: „vežam ir pigiai parduodam cigaretes“), kas Lietuvoje vargu ar bus aktualu, be to, jau ir savų knygnešių yra, per Medininkus gabenančių įvairiaspalvius pakelius su kirilicos raidyno užrašais.

Tie iš jų, kurie klijavo plyteles ir tinkavo sienas ūkanotame krašte, irgi nelabai kokių variantų turės pasirinkti: Britanijos plytelių klijavimo standartai tokie neaukšti, kad Lietuvoje turbūt Kryžkalnio autobusų stotyje geriau klijuodavo po Antrojo pasaulinio karo, o tinkuotos sienos čia apskritai nemadingos, mes labiau mėgstame atvirą gražių molio plytų mūrą interjere.

Tačiau, be abejo, mes nesame laukinė valstybė (kai šis straipsnis buvo rašomas, Lietuva vis dar buvo Europos Sąjungoje), todėl privalėsime parvykėliams padėti integruotis. Čia jau prasideda gerosios naujienos. Visų pirma, mes turime šiokią tokią infrastruktūrą (yra pabėgėlių centrai, yra lėšos integravimui, yra savivaldybės, kurios noriai priims atvykėlius, nesvarbu, kad jie atrodo ne tokia, kaip mes, ir mūsų kalbos kol kas nemoka). Mes juos galėsime pamažu išmokyti savo papročių ir etikos. Pavyzdžiui, kantriai kartosime mes jiems, pas mus nėra tokių bedarbio pašalpų, iš kurių galėtum nusipirkti plataus ekrano televizorių ir kasdien gerti alų su traškučiais, bet tai nereiškia, kad Lietuva yra blogesnė šalis ar jus myli mažiau. Tiesiog jums reikės susirasti darbą ir gauti atlyginimą. Mes čia taip esame įpratę, įprasite ir jūs.

Antra, mes esame tradiciškai geranoriški svetimšaliams, ir mūsų tradicija priimti juos kaip savus: nuo kunigaikščio Vytauto laikų, kai priėmėme karaimus ir net atidavėme jiems kibinų gamybos monopoliją, iki dabar, kai atvykstantiems italams, nerandantiems poros namie, ištekiname savo senmerges jolantas ir gitanas, mes buvome svetinga ir šilta tauta. Nėra jokių priežasčių, kodėl neapgobsime ta pačia meile ir grįžusios margos minios lietuviškais vardais, kurią atšiaurūs likimo vėjai išvarė iš raudonų autobusų, šilto alaus ir atskirų šalto ir karšto vandens kranų šalies.

Ypatingos tautos meilės sulauks vienas iš jų, mielas vyrukas vardu Deimantas arba Antanas, kuris, kad ir gerai nemokėdamas lietuviškai, keliais žinomais jam mūsų kalbos žodžiais įrašys filmuotą kreipimąsi į Lietuvos vadovus apie tai, kaip jis nori į Lietuvą ir kad myli mūsų šalį labiau, nei tie, kas joje jau gyvena ir jos nevertina. Deimantą (arba Antaną) kvies į TV pokalbių laidas ir sodins garbingiausiose vietose, šalia būrėjų ir liaudies žolininkių, kalbins vedėjos ir jam plos suvežti į studiją pensininkai, kuriems moka po penkis eurus už filmavimą. Tai bus tikroji sėkmės istorija, o prieš Kalėdas jis gaus dar ir kokį nors apdovanojimą, ir prie jo fotografuosis politikai.

Niekas, žinoma, ir po Didžiosios Britanijos išstojimo nieko nedeportuos iš tos šalies ir vargu ar Europos Sąjungos piliečiams ir toliau bus kokie nors apribojimai dirbti ir gyventi. Britanija nepajėgi deportuoti net tų kelių nelegalų, kurie laksto po jų šalį, įsikandę peilius, žadėdami pražūtį ir ugnies lietų Vakarams. Visi lietuviai galės toliau ramiai reziduoti Becton‘e ir Peterborough, ir į Ruklą jusų niekas neveš. Ši gera žinia yra jums premija už tai, kad perskaitėte mano straipsnį iki galo.