Maža kam ir ko norėtųsi. Esu tikras, Putinui ir jį renkantiems tėvynainiams patiktų daugelis dalykų: pavyzdžiui, vėl susigrąžinti Rusijai Aliaską (žinoma, jie patys nežino, ką ten darytų, bet koks skirtumas, nors galėtų kelias savo vėliavas iškelti ir ką nors apšiukšlinti), norėtų ledo ritulio ir futbolo rinktinių, kurios galėtų ką nors laimėti, galbūt jiems patiktų ir galinga aviacija ir laivynas, bet gyvenime nebūtinai gauni viską, ko užsimanęs.
Panašiai buvo ir su prezidentu Ronaldu Reaganu, kai jį išrinko pirmajai kadencijai – niekas nežinojo, ką jis darys prezidento poste, todėl visi kalbėjo apie tai, ką žinojo: kad jis labai senas ir kad jis anksčiau buvo antrarūšis aktorius. Tačiau iš oro išpūsti svarstymai ir liko oro burbulu, Reaganas elgėsi prognozuojamai ir racionaliai ir padarė savo šaliai ir pasauliui daug gero, pasinaudodamas proga ir ištrindamas Sovietų Sąjungą iš pasaulio žemėlapio.
Kai turi labai mažai, tai apsieini su tuo, ką turi, ir pusė Amerikos tampėsi kartodama kandidato Trumpo senus pasvarstymus apie moterų graibymą už tarpkojo. Tiksliau, vieną dokumentuotą pasakymą. Nes, žinokite, jis yra pirmasis vyras pasaulyje, kuris apie tai kalbėtų ar galvotų. Koks dar vyras pasaulyje galėtų turėti tokių minčių? Visi normalūs vyrai pasaulyje galvoja apie žmogaus sukeltą klimato atšilimą ir atliekų rūšiavimą.
Kodėl? Todėl, kad jis neturi jokio pagrindo ir intereso taip elgtis. Žinote tuos aktorius, tokius kaip Stevenas Seagalas arba Gerardas Depardieu, kurie tampa Rusijos draugais? Tai yra degeneratai ir atmatos, kurių karjeros jau baigtos, asocialai ir marginalai. Būtent tokius Kremlius visada ir gaudavo į draugus, užtenka pasižiūrėti į negausią roplių krūvelę Lietuvoje – bedarbiai taksi vairuotojai, leidžiantys rusišką spaudą Visagine ir rašinėjantys neapykantos puslapėlį Feisbuke (taip, Artūrai, ir mes žinome, kad tu pardavinėji namus Pylimėliuose – tu tai slepi, bet kaimynai pliurpia), liaudies fronto kareivėlis liūdnu veidu arba koks nors vadinamas neetatinis korespondentas, besivalkiojantis po pristatymus, kur valgo nemokamą maistą, o likusį laiką knisantis šiukšlių konteinerius Žvėryne. Taip, Vladimirai, tave matė juos knisant. Nuo mūsų nepasislėpsi. Čia yra kaip ir visas jų aktyvas ir smogiamoji kuopelė.
Donaldo Trumpo administracija turi įdomesnių užsiėmimų, nei prasidėti su trečiojo ešelono šalimi, kuri turi laivyną su kreiseriu, dūmijančiu kaip krosnis iš rusiškų pasakų apie namelį ant vištos kojelės, arba aviacijos eskadrile, kur iš kiekvienos užduoties parskrenda vienu naikintuvu mažiau, negu išskrido, nes arba ne ten nuskrenda ir pasimauna ant turkų raketos, arba šiaip pliumpteli į šiltus vandenis.
Rusai, žinia, labai džiaugėsi Donaldo Trumpo išrinkimu (lygiai taip pat, beje, jie džiūgavo dėl taikdario Baracko Obamos, kurį laikė šimtąsyk geresniu už karo kurstytoją John McCain – kol labai greitai nepakeitė nuomonės, ir tada Obama tapo šėtonu, skyrusiu Rusijai sankcijas), ir kai kas net tvirtino, kad Amerika išrinko naująjį prezidentą būtent Rusijos dėka. Tai nieko baisaus: rusai visada įsivaizduoja, kad jie išrado elektros lemputę, garo variklį ir žemės trauką. Aš taip ir įsivaizdavau Ohajo ir Floridos balsuotojus, iš ryto paklausiusius „Russkoje radio“ virtuvėje, paskui pasiskaičiusius rusišką laikraštį ir, po antros degtinės stiklinės, nuėjusius balsuoti pagal Kremliaus nurodymus.
Jei Donaldui Trumpui Rusiją reikėtų pastatyti į prioritetų eilę, ji būtų taip toli gale, kad jos net nesimatytų. Po Izraelio, Kinijos, Japonijos, Kanados, Meksikos, Prancūzijos ir dar tuzino kitų šalių.
Rusija yra toks prekybos automatas, iš kurio dar niekas niekada naudos (ar šiaip pažadėtos prekės) gavęs nėra. Gali į jį mėtyti monetas, bet šokoladuko niekada neduos. Tokius sugedusius automatus viešbučių ir pramogų oligarchas Donaldas Trumpas pažįsta iš tolo.