A. Užkalnis. Sapnuoju, kad mus okupuos JAV

Kai vatiniai Rusijos patriotai taikėsi pabirbinti savo motociklus ne tik kitur Europoje, bet ir Lietuvos teritorijoje („kelionė į Berlyną pergalės minėjimo proga“, taip, gera mintis, galėtų dar ir specialius traukinius paleisti iki pat Sibiro, nuo Pribaltikos, Sovietų Sąjungos išplėtimo sukakčiai paminėti – turėtume čia aplink save ką ten susodinti ir pavėžinti), lietuviams buvo nejauku.

Keliaujantys per mūsų teritoriją Rusijos svečiai daugumai kelia nekokius prisiminimus, gal todėl, kad jie per greitai pasijunta namie.

Tačiau yra ir tų, kas nejaukiai jautėsi ne nuo rusų, o nuo amerikiečių kariuomenės prie prekybos centro Kaune ir nuo NATO orlaivių padangėse. Tie laikini Lietuvos gyventojai (ne, aš nieko nesakau – tiesiog mes visi laikini šioje Žemėje) netruko paaiškinti, kad vieną okupaciją, girdi, pakeitė kita. Po vienais šliaužiojom, dabar kiti mums ant kaklo auliniu batu mina, sakė jie.

Kultūringai diskutuojantys dažniausiai bando su jais kalbėtis argumentų kalba, ir čia yra jų pagrindinė klaida. Nuolankiai jiems bado pirštu – girdi, ten buvo prievarta, o čia mūsų pasirinkimas. Kiti sako – amerikiečiai ir NATO mūsų į Sibirą nevežė ir rūsiuose nekankino.

Jie teisingai sako, bet su tais žmonėmis ginčytis yra tolygu ožiui aiškinti, kad nesmirdėtų.

Jiems nereikia nei argumentų, nei civilizuotų diskusijų (jų genuose užkoduota diskusija tankų vikšrais ir automatų serijos vietoje skyrybos ženklų; seneliai kažkada mus vadavo, o paaugę anūkėliai Gazmanovo dainas niūniuoja ir ant vokiškų automobilių koloradines juosteles raišioja).

Geriausia yra jiems pasakyti, kad taip, čia tvarką darote dabar ne jūs, o mūsų kolegos ir sąjungininkai iš šalių, stipresnių ir turtingesnių, nei jūsų purvinas matrioškų ir balalaikų kraštas (būtent todėl pergalės minėjimo žygis yra į Berlyną, o ne iki Kostromos, nes ten per pavasarinį dumblą motociklai nepravažiuotų).

„Jūs dabar vis tiek okupuoti“, sako jie. Atsakyti reikia: „Taip, ir mums patinka, nes čia ne jūsų“.

„Ir mes norėtume daugiau tokios okupacijos.“

Nes aš tikrai norėčiau. Aš dažnai pasvajoju, kaip būtų, jei Lietuva būtų penkiasdešimt metų okupuota ne Sovietų Sąjungos, o Jungtinių Valstijų. Būtų puiku.

Būtų pastatyti platesni keliai, nes mes būtume pratę važinėti didesniais automobiliais.

Net jei okupacijos pradžioje būtų karo prievolė (1973 metais būtume perėję prie profesionalios kariuomenės, kaip ir amerikiečiai), tai tarnauti lietuvių jaunuoliams reikėtų ne kokiame dulkių ir purvo užkampyje Kazachstane arba prie Tulos, bet Floridoje, Kalifornijoje, o gal net JAV karinėse bazėse Japonijoje, prie šiltų jūrų, arba egzotinėje Islandijoje – su geru maistu, švariu ir patogiu apgyvendinimu ir gera muzika savaitgaliais. Skirtumas akivaizdus.

Televizoriai kiekvienuose namuose ir spalvota televizija būtų atsiradę dviem dešimtmečiais anksčiau, anksčiau būtų prasidėjusios (ir pasibaigusios, ačiū Dievui) laidos „Duokim garo“ ir „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ – Zita Kelmickaitė gal ne tokios laidos nevestų, ji turėtų savo televizijos kanalą, tris blizgius žurnalus ir vardinius puodų ir kosmetikos rinkinius, kurių dėka būtų turtinga ir pusę laiko leistų vasarnamyje Santa Monikoje.

Dzūkijos, Aukštaitijos ir kituose nacionaliniuose parkuose būtų daugiau ištisą parą veikiančių užkandinių ir patogių, šviesių viešbučių su švariais tualetais ir be tupyklos lauke, o čiužiniai ten būtų stori ir minkšti, ir visur burgztų oro kondicionieriai. O Palangoje žmonės neitų šlapintis į jūrą, nes apskritai mažai kas eitų į jūrą, daugelis būtų įpratę mirkti savo viešbučių baseinuose.

Mes keliautume po užsienį ne kaip varguolių palikuonys, kurie vis dar su turistinio autobuso vairuotoju derasi, ar leis pasinaudoti tualetu, ar reikės laukti, kol privažiuos kokią gerą šilą Lenkijoje su gausiais krūmais: ne, mes, kaip amerikiečiai, ryškiai rengtumėmės, badytume pirštais į daiktus ir aptarinėtume. Na ir gerai, iš mūsų gal už akių šaipytųsi, tačiau mums stengtųsi įtikti, nes mes būtume geriausi klientai.

Niekas restoranuose ir kavinėse nebandytų išsisukti keliomis monetomis vietoje arbatpinigių ir nesakytų „aš moku tik tada, kai mane tenkina aptarnavimas“ – visi ramiai pridėtų 20 proc. arbatpinigių, ir padavėjai būtų linksmi, nes žinotų, kad iš arbatpinigių užsidirba.

Kai atvažiuotų giminės iš Amerikos, nereikėtų klausyti jų pamokymų apie tai, kaip ten pas juos viskas geriau, nes viskas puikiai sutvarkyta. „Pas mus viskas taip pat“, sakytume jiems, ir įkyrūs dėdės ir tetos kaip mat užtiltų.

Kai dėl krepšinio, tai absoliučiai niekas nepasikeistų – kadangi atsivežėme iš Amerikos, tai galėtume ir toliau žaisti ir tobulėti. Ir mūsų Saboniui, Marčiulioniui ir Chomičiui nebūtų grėsęs ėmimas į sovietinę kariuomenę ir prievartinis prisijungimas prie Centrinio Armijos Sporto Klubo, nuo kurio krepšininkai turėjo slėptis apsimestiniais mokslais Žemės ūkio akademijoje.

Galiausiai, visų garbaus amžiaus žmonių įvaldyta antroji kalba būtų ne rusų, o anglų. Todėl jie klausytų country muzikos (ne Stakėno, o tikro amerikietiško country), cituotų ne lėkštą rusišką šnipų detektyvą „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir ne komediją „Dvylika kėdžių“, o, kaip normalūs žmonės, Francis Ford Coppola „Krikštatėvį“, kuriame yra viskas, ko reikia išsilavinusiam žmogui – visiems gyvenimo atvejams.

„Ar išsižadi Šėtono, visų jo darbų ir jo tuščių pažadų?“, klausia kunigas per krikštynų scena filme, ir Dievas mato, žymiai naudingesnė citata, negu Ostapo Benderio lūpomis tiražuojami rusiškų agitbrigadų juokai.

Svarbiausia yra turėti svajonę. Mano svajonė yra geresnė okupacija.