A. Užkalnis. Skiriu čikenfektoriams ir „Biedronkos“ pirkėjų gvardijai

Juokinga, kai žmonės stebisi, kad kažkokia mergaitė iš Lietuvos Londone dalyvauja konkurse „Miss Sovietų Sąjunga“ ir jame laimi. Kokie naivūs žmonės. Čia juk mūsų emigracijos gražiausias žiedas, jos intelektas ir sąmoningumas.

Kad būtų aišku tiems iš jūsų, kas esate bukesni dėl prastos mitybos ar dėl genų defektų, paaiškinsiu, kas buvo Sovietų Sąjunga.

Sovietų Sąjunga buvo tokia valstybė, kuri pusę šimtmečio mūsų šalį okupavo, prievartavo, niokojo, niekino, naikino ir trėmė mūsų žmones, tyčiojosi iš mūsų kultūros, palikimo, ir stengėsi, kad mums būtų blogiau, ir tvarkė viską, kad negalėtume gyventi, kaip sumanę – rašyti ir skaityti, ką norime, gyvenimą tvarkyti pagal savo supratimą, net sodo namelių dydžius ribojo. Skirtingai nuo to, ką galvoja kai kurie tamsūs žmonės, Sovietų Sąjunga nepadovanojo Lietuvai nei fabrikų, nei oro uostų, nei kelių ar geležinkelių. Už viską susimokėjome jau tada, pinigais ir darbo jėga, net tuomet, kai mūsų niekas neklausė, ar mes jų norime.

Mūsų prijungimo prie Sovietų Sąjungos nepripažino laisvasis pasaulis. Mes sugebėjome prieš ketvirtį amžiaus tą neteisybę atstatyti ir gyvename savo šalyje.

Šios neteisybės įteisinimas, tegu ir atgaline data, yra pataikavimas priešui. Tai yra išdavystė. Karo metais už tokius dalykus paprastai baudžiama pagal karo meto įstatymus, su kuriais aš niekam nelinkiu susipažinti. Ne todėl baudžiama, kad kam nors labai patiktų griežtos bausmės, o todėl, kad tokiomis sąlygomis perauklėjimui nėra laiko.

Tas konkursas ir „Sovietų Sąjungos“ akcentavimas nėra kažkoks juokas ir nereikšmingas pavadinimas. Mūsų priešams Kremliuje lietuviškos prietrankos karūnavimas – labai svarbi pergalė.

Jiems simboliai itin daug reiškia ir nėra tuščias garsas, net jei jų nesureikšmina lietuviškus vardus turinčios tuščiagalvės vištos, dažytos blondinės ir net niekaip nedažytos ypatos.
Dėl mūsų šalies simbolių - vėliavos, herbo, himno – žmonės būdavo kalinami ir žudomi. Tai buvo taip svarbu. Tai reiškė labai daug.

Šių dienų Rusija yra Sovietų Sąjungos paveldėtoja. Sovietų Sąjungai, kuri buvo neturtinga ir priklausoma nuo žaliavų kainų, vieninteliai dalykai, kurie buvo svarbūs ir kuriems pinigų niekas negailėjo, buvo susiję su simboliais: olimpinės žaidynės, V.Lenino mauzoliejus, jaunimo festivaliai, tarptautinės parodos, sportas. Rusijoje, palyginti su tuo, niekas nepasikeitė: olimpinės žaidynės, renginiai, konkursai, sportas.

Lietuvos pavadinimas irgi yra simbolis, ir tai, kad Lietuvos pilietė pasirodė pasaulyje kaip pripažįstanti save Sovietų Sąjungos dalimi, yra mažų mažiausiai kvaila ir apmaudu.

Tačiau kvailystė ar naivumas nėra pasiteisinimas. Tie, kas talkininkavo Lietuvoje okupantams iš naivaus įsitikinimo, kad taip bus geriau, nėra nuo to mažiau kalti. Lygiai kaip ir tie avigalviai, kurie balsavo ir balsuoja už nusikaltėlių ir šarlatanų partijas, arba tie su vata vietoje smegenų, kurie eina Lietuvoje į Kremliaus remiamų propagandinių atlikėjų koncertus, nes kartoja, kaip prisukami durneliai, tą patį užkeikimą „nepainiokime meno su politika“. Tas pats idiotizmas nuskambėjo ir apie Londono vatnikių čiūčelų konkursą: „nepainiokime grožio su politika“. Tie žmonės neleistų ir trėmimais į Sibirą piktintis. Nepainiokime geležinkelių transporto su politika, sakytų jie.

Idiotų užkeikimai yra itin gajūs, nes jie neturi jokio ryšio su logika ar realybe. Su jais negalima ginčytis, kaip neįmanoma ginčytis su tais, kam Sovietų Sąjunga buvo gerai, nes per Maskvos Olimpiados uždarymą į dangų kilo pripučiamas lokys ir tada jie buvo jauni ir turėjo mažiau auksinių dantų burnoje.

Aš aiškinu kantriai, ir atsiprašau, jei kažkam šie dalykai yra savaime suprantami. Daliai mano auditorijos jie nėra aiškūs. Todėl privalau dėstyti iš lėto, kantriai, ir po kelis kartus kartoti.

Kartojimas – mokymosi motina, kaip sako sena kinų patarlė. Kai kam reikia dėstyti, kaip vaikams.
Kalbu apie tuos, ką šiais laikais vadina čikenfektoriais arba silkių uodegų skutėjais, mūsų tautos ateities žiedu, laikinai gyvenančiu emigracijoje, kur jie slapstosi nuo valdžios genocido. Taip pat skiriu šiuos aiškinimus „Biedronkos“ pirkėjų gvardijai, kurie prakeikė savo šalį, vyriausybę, prezidentę ir verslininkus todėl, kad Lenkijoje jie nusiperka pigiau blogų skalbiamųjų miltelių.

Ir vieni, ir kiti yra piktybiniai, nes yra kvaili ir auklėjimui nepasiduoda. Ačiū Dievui, gamtos dėsniai ir natūrali geografinė atranka padeda nuo jų apsiginti. Vieni tiesiog išvažiuoja ir palieka daugiau vietos kitiems (šitie bent jau ieško geresnių pajamų, kas yra neblogai). Biedronkiniai galvoja, kad jiems ne savo pajamas reikia tvarkytis, o pigesnio šlamšto ieškotis. Tą ir daro. Maža to, daro ir pyksta.

Jie nemato ir nesupranta paprastų dalykų priežasties ir pasėkmės. Vieniems atrodo, kad jų pajamos mažos, nes jiems mažai moka Lietuva: ne, jie tiesiog nemoka dirbti nieko, už ką Lietuvoje moka daug. Kai jie tiek mažai supranta, nereikia ir stebėtis, kad nemato jokių problemų, kai juos vadina Sovietų Sąjungos piliečiais.

Kiti galvoja, kad jei jie perka Lenkijoje, tai yra kankiniai ir čia yra jų šalies atsilikimo požymis. Idiotai. Visame pasaulyje žmonės važinėja pas kaimynus pirkti pigesnių dalykų. Žmonės tai darė nuo keliautojo Marco Polo laikų, tik kai plaukė ieškoti naujų žemių, kur bus pigesni prieskoniai. Marco Polo niekam nesakė XIII amžiuje, kad jis keliauja į tolimus todėl, kad gimtojoje Venecijoje netikusi valdžia ir viskas per brangu.

Važinėjimas pirkti į užsienį ir gyvenimas ir darbas užsienyje nėra blogas ar neteisingas elgesys. Tai normalu, teisinga, žmogiška. Žmonės ieško laimės, kaip galėdami. Tokia yra žmogiška natūra.
Tačiau pasijutimas nuskriaustu, nes darbo vieta yra kažkur kitur, o ne gimtajame Čiobiškyje, ir juo labiau skriaudos isterija, kylanti dėl to, kad kažkur pigesni skalbiamieji milteliai, yra silpno proto ir menkos nuovokos požymis. Todėl visiškai suprantama, kad kai kam neužtenka proto net tam, kad suprastų, kad Lietuva niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis.