A. Vaišnys. Ar nužudei Staliną?

„Kiek manyje liko Putino?“ Lygiai tiek, kiek man, prabėgus 25 metams, vis dar yra suprantama ir priimtina filosofija, kad priešus reikia pamerkti išvietėje. Nesubtilu? Bet suprantu, ką jis sako. Ir todėl, kad moku tą seną kalbą (lietuviškai vis dar nerandu žodžių taip gerai „išsireikšti“), ir todėl, kad jis kalba drąsiai – kaip tikras vyras. Grąžinęs Rusijoje tvarką.

Tik pažiūrėkite, kokia netvarka Europoje: ši senė nesusidoroja su savo sienomis, tarp kurių gėjai laisvi vaikšto užgrobę vaivorykštės simbolį, o biurokratija atrodo kaip pučiamas dramblys. Netrukus sulauksime pabėgėlių antplūdžio ir galime išnykti kaip tauta! Tiesiog reikia tvarkos. O kitaip mąstantys galėtų, vadovaudamiesi Putino pasaulėžiūra, priimti jo kvietimą ir atlikti visišką apipjaustymą Maskvoje.

Lyg niekur nieko į jūsų Feisbuko paskyrą „pasibeldžia“ mergina prancūzišku vardu ir pavarde – iš nuotraukos matyti veik šešiolikmetė, esą studijuojanti Prancūzijoje, bet gimusi – matau užrašyta – viename Lietuvos kaime. Nori draugauti. Ir rodo, kad turi kelis (kitu atveju – keliolika) „bendrų draugų“.

Veiklą pradės po kurio laiko – siūlys nostalgiškas nuotraukas iš SSRS gyvenimo, komentuos Rusijos istoriją ir platins politinius anekdotus apie Lietuvą, šaipysis iš „mažos valstybės“ ambicijų.
Nepaisant to, kad gudresni socialinių tinklų gyventojai tokias viešnias perpranta, idėjų „mašina“, kaip įvelti Baltijos šalių visuomenę į „diskusijas“ apie prastą gyvenimą ES be Rusijos ir kaip ją priešinti, veikia.

Remiantis vis intensyviau atliekamais Rusijos informacinių veiksmų, išvirtusių į informacinį karą, tyrimais, jos taikinį galima įvardyti kaip tris sąlygines auditorijas – dvi išorės ir vieną vidaus.
Rusijos informacinė strategija, viena vertus, skirta sutelkti vidaus auditoriją, Vakarus rodant kaip Rusijos priešą. Vienas iš „telkimo“ sprendimų – nuo šių metų sausio Rusijoje įsigaliojo įstatymas apribojantis užsienio kapitalo akcijų Rusijos žiniasklaidos savininkystėje iki 20 proc. ir neleidžiantis užsieniečiams steigti žiniasklaidos priemonių. Šiame karo lauke matyti, kaip puolami rusų kultūros ir mokslo asmenys, vos pabandę kritiškai atsiliepti apie Rusijos dalyvavimą Ukrainos kare arba apskritai sukritikuoti pagrindinę valdžios idėją – kurti ir globoti „Rusų pasaulį“.

O išorės auditorijų yra bent dvi.

Viena noriai ir nekritiškai priima Rusijos režimo informaciją dėl kalbos ir kultūros bendrumo arba kultūros suvokimo ir tariamos ar tikros ekonominės naudos. Ir tai – aktuali Lietuvos problema, o ne tik Vengrijos ministro pirmininko. Sausio 13-osios prisiminimų kontekste tai verčia vis dar stebėtis. Jei kuris žiūrovas sako, kad vaidybinis filmas „Žukovas“ apie SSRS maršalą yra labai geras, paklausk, kodėl. Atsakys – kad puikiai vaidina aktoriai, o herojai įtaigiai parodyti – esą irgi kentėję nuo stalinizmo. Jam nė motais, ką kruvino to pergalių maršalo vadovaujami kariai nuveikė 1956 m. Vengrijoje, mat už sukilimo malšinimą apdovanotas Lenino ordinu (juk filme apie tai nepasakojama). Tūlas skaitytojas reaguoja: „Kodėl negaliu žiūrėti?“ Gali, gali, bet pažiūrėjęs neturėtum skleisti klaidingų praeities interpretacijų – juolab jei esi mokytojas ar universiteto profesorius. Neva „tikrais įvykiais“ pagrįsti filmai apie stalinizmo epochą daliai auditorijos įtaigiai formuoja tikro lyderio sampratą – net ir tokie kaip „Nužudyti Staliną“. Masių sąmonėje nenužudomas.

Nuo amžiaus pradžios kiekvienas, mokąs rusų kalbą, Vilniuje, stambiausiame prekybos centre galėjo pasirinkti patraukliai iliustruotas, nebrangiai kainuojančias ir – svarbiausia – aiškiai pateiktas šios Europos dalies istorijos interpretacijas. Spalvotų knygų apie Stalino genijų, apie žmogaus teisių paisiusią ir todėl esą Vakarų rankomis išardytą SSRS, apie stalinizmo budelius, kurie, pasirodo, buvę tiesiog protingi ir ryžtingi vyrai – buvo išrikiuota nors vežimėliu vežk. Tik Ukrainos karas lėmė, kad tie knygynėliai ėmė ir išnyko. Štai kaip „mama M.“ prisidėdavo prie švietimo sistemos.

DELFI buvo pakankamai rašyta apie Rusijos pramogų pasaulį, kuris remia Putino politiką, o jo šalininkai veržiasi koncertuoti Baltijos valstybėse. Lietuvos žmogus, einąs į tokių menininkų koncertus žurnalistui išdidžiai atrėžia, kad „politika ir kultūra nieko bendra neturi“. Jis, Lietuvos žiūrovas, juk gimė SSRS. Bet tai – ne tik kartų skirtumo dalykas. Ir Lietuvos, ir užsienio mokslo žurnaluose paskelbta tyrimų, kiek ir kodėl Rusijos pramoginės vaizdo produkcijos rodė lietuviškos televizijos – ne tik todėl, kad „pigiau“, bet ir todėl, kad auditorijoms patikdavo ir patinka vienpusė, užtat meniškai įtaigiai sukurta „tiesa“. Jų žvaigždės – „mūsų“ žvaigždės. Nebūtų nieko bloga, bet daugel tų žvaigždžių pasirašė remią Putino politiką – kitaip tariant, karą Ukrainoje, įskaitant Krymo okupaciją.

Tačiau siekiai ką nors uždrausti šitai auditorijai (kad ir sprendimas išjungti pasirinktinius kabelinės TV kanalus) lemia tik nepasitenkinimą, o atrodo informacijos technologijų amžiuje jau gan archajiškai. Juolab, kad bet kokie draudimai, pradėti taikyti „kilniu tikslu“, gali išvirsti į platesnių draudimų srautą. Kur kas didesnės reikšmės turi Rusijos žurnalisto Aleksandro Nevzorovo prisipažinimas, kad padaręs anuomet, prieš 25 m. ir vėliau, klaidą, kai neigęs Sausio 13-osios taikių gyventojų žūties priežastis, ir jo skleidžiama Putino režimo kritika. Tokiems „išblaivėjimo“ atvejams, manau, gali būti skiriama mūsų žiniasklaidoje daugiau dėmesio. Kaip ir pasakojimams apie tas Rusijos viešai veikiančias įžymias asmenybes, kurios nesitaiksto su inspiruotu Ukrainoje karu, su Rusijos režimo sprendimais ribojant žodžio laisvę.. Tai būtų ne tik parama tiems žmonėms, bet ir padėtų atskleisti Rusijos manipuliavimą „minkštąja galia“, atpažinti kūrybinį propagandos produktą.

Privalu pastebėti, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, ryžtingai palaikiusi Ukrainą nuo karo pradžios ir kritikavusi ES biurokratiją bei politikus lėtai reaguojant į Rusijos veiksmus, pasiekė rezultatų. Turiu minty ne tik ES sankcijų Rusijai skelbimą kaip atsaką į agresiją, bet ir domėjimąsi Rusijos informacine politika kaip pavojingu reiškiniu.

O juk buvo laikas, kai Europos Parlamente biurokratai galėjo, „korektiškumu“ dangstydamiesi, atsisakyti ne tik parodos apie Katynę, bet ir... apie Lietuvos parlamento istoriją, kur būtų buvęs pateiktas tragiškas tarpukario lyderių likimas. Mat moderni Vakarų Europos auditorija dalimi mėgaudavosi antiamerikonizmu ir taip pat žavėdavosi „Gulbių ežero“ eksportu. Ji nežinojo ir beveik nenorėjo žinoti apie Gulagą, todėl sunkiai begali suprasti fašizmo ir stalinizmo palyginimus (Vokietijos Prezidentas Joachimas Gaukas – maloni išimtis tarp Vakarų politikų). Tačiau Vakarų demokratijos standartai yra tas įdomus laukas, kuriame Rusijos informacinė politika turėjo veikti kitaip nei Baltijos šalyse: juk kultūriškai nieko bendra nėra, o žmonės įpratę paisyti vertybinių principų (čia jau buvęs kancleris Gerhardas Schröderis yra kita, bet nemaloni išimtis).

Tad kitai išorės auditorijai Rusija turinti konstruoti įtaką manipuliuodama pačių Vakarų vertybėmis, teisinėmis normomis, paveikdama politikus, verslininkus ir žurnalistus. Juk ši auditorija beveik nežiūri Rusijos televizijos kanalų, bet užtat gali noriai reikalauti objektyvios informacijos apie įvykius. Vadinas, pagal demokratinius spaudos laisvės standartus Rusijos pozicija esminiais klausimais ir turi ją pasiekti – o kaip kitaip? Rusija, siūlydama melą teigia, kad tai ne šiaip tiesa – tai reikalavimas išklausyti „antrąją pusę“. Taip padėtį suvokiančią auditoriją naudingai išplečia įžymūs Vakarų kultūros veikėjai – verslininkai, aktoriai, ne vien buvęs politikas Schröderis. Jie ne tik padeda Vakaruose reikalauti „objektyvios“ informacijos apie Rusijos veiksmus kliaujantis pačios Rusijos informacijos šaltiniais, bet ir ją skleidžia.

Be to, greta senų atsiranda naujų nevyriausybinių organizacijų ir vadinamųjų analitinių centrų, kurių pavadinimuose būtinai yra nuoroda į rūpinimąsi „demokratija“ – jie šiukštu nerodo ryšio su politine Rusija ir nedeklaruoja veiklai skiriamų lėšų šaltinio, tačiau „trolina“ žiniasklaidą ir jaunimą, besidomintį politika. Tarp tokių įstaigų įvairiuose šaltiniuose kol kas minimi Institute for Democracy and Cooperation Niujorke arba The Paris-based Institute of Democracy and Cooperation, kiti (keičiantys pavadinimus).

Pernai išleistoje studijoje apie strateginę gynybą nuo Rusijos šešėlinio informacinio karo Europoje Gruzijos atstovė ES ir ambasadorė Belgijai Salomė Samadašvili teikia pasiūlymą, kad tokie „nepriklausomi“ ekspertai būtų identifikuojami ir apie juos informacija būtų nuolat skelbiama. Kitaip tariant, ir iš „Vakarų“ gavus kvietimą į kokį renginį, jau derėtų pasidomėti, iš kur kvietėjų „kojos dygsta“. Ji taip pat siūlo susitarti žiniasklaidai dėl reitingavimo pagal objektyvų šaltinių naudojimą.

Dabar Rusija, įgyvendindama savo įtakos strategijas, yra įsiskverbusi į Vakarų institucijas, organizacijas arba jas ir sukūrusi.

Andrius Vaišnys

Šiais mokslo, kultūros, meno ryšių atvejais nekalbame apie naudingus idiotus – įžymius asmenis, kurių nuo pat bolševikinės Rusijos atsiradimo Vakaruose netrūko ir netrūks, kurie Rusijos režimui naudingą demagogiją savo aplinkoje (pavyzdžiui, kaip Romainas Rollanas) skleidė ir skleis sąmoningai neskirdami Tolstojaus ar Dostojevskio literatūros nuo šiuolaikinės Rusijos politinės kultūros, nukreiptos manipuliuoti Europos viešąja mintimi. Tik dabar Rusija, įgyvendindama savo įtakos strategijas, yra įsiskverbusi į Vakarų institucijas, organizacijas arba jas ir sukūrusi. O šiuolaikiniai naudingi idiotai – plačiai žinomi aktoriai (ne vienintelis Gérardas Depardieu, žadėjęs kraustytis dabar jau į Baltarusiją), dainininkai (ne vienintelis Joe Lynn Turneris, „Deep Purple“) tampa tik trumpalaike naudinga propagandos priemone – tiesiog turtingieji, kurių patrauklumas blėsta, bet nenorintieji žinoti nei istorinės, nei ekonominės tiesos, atranda prisimenančias jaunystę minias Rusijoje ir todėl pats Putinas jiems irgi tam laikui yra „tikras vyras“.

Tuo tarpu Vakaruose steigiamose, Rusijos finansuojamose struktūrose – kaip pastebi ne vienas mokslo ir kultūros žmogus – laukiami nauji žmonės. Ar tai problema? Rusijai norint būti „atstovaujamai“, pacituojant rusistikos profesorę Cécile Vaissié iš Prancūzijos Rennes 2 universiteto, „visada atsiras žmonių, norinčių būti finansuojamiems šios rūšies politikos komunikacijoje“.

Kai kurias VSD ataskaitas reikėtų pasidėti greta Lietuvos kultūros politikos gairių. Antai visuomeninio nacionalinio transliuotojo dosnaus finansavimo modelis turėtų leisti ne tik dainų dainas perdainuoti, bet ir kurti vaidybinius istorinės tematikos filmus.

Andrius Vaišnys

Galbūt ir Lietuvos auditorijoje yra slinkties – jaunoji karta tiesiog neturi lingvistinio pamato tiesiogiai priimti Rusijos propagandos, skleidžiamos 24 val. per parą įvairiais vaizdo ir garso kanalais. Tačiau ji, kaip ir mes kiekvienas, nuolat esam verčiami galvoti apie Rusiją – ne tiek apie jos keliamą grėsmę, bet apie tai, kad didžiausios reikšmės pasauly turi tik Putinas ir jo aplinka. Jei tyrimais įrodyta, kad normalus žmogus kasdien galvoja apie seksą, tai mūsų žiniasklaida greta šios temos nuolat laiko dar ir Rusijos prezidento vaizdinį. Būtent šis vaizdinys tikrai nusveria tarptautinių naujienų sraute: jo požiūris, jo pozicija, net jo atvaizdas ima dominuoti lyginant su kitais pasaulio ir Europos vyrais. Būtent to labiausiai ir reikia įvairiomis formomis plėtojamos „Rusų pasaulio“ koncepcijos ideologams, siekiantiems, kad ji įsiskverbtų į mūsų pusrytinę kavą ir vakarienę.

Visomis priemonėmis nurodoma siekti paramos koncepcijai įgyvendinti, kadangi ji yra Rusijos politikos prioritetas. „Rusų pasauliu“ mus norima pririšti pirmiausia gilios kaip bedugnė istorijos interpretacijomis: Rusija visada buvo arti, Amerika – toli, todėl amžiams esame su Rusija susieti.

Nuo šios priklausomybės gali atitraukti tik intelekto pusiausvyra.

Pavyzdžiui, labai svarbi yra „Briedžio“ Vakarų istorinės dokumentikos šaltinių serija, taip pat – kitų leidyklų pagaliau pateikiami Vakarų autorių leidiniai.

Apskritai jei mūsų kultūros politika būtų nukreipta tai pusiausvyrai laikyti, ypač remiant kūrybinę vaizdo produkciją, minties slinktis kritiškos link būtų dar spartesnė. Dar prieš keliolika metų, kai Lietuva rengėsi referendumui stoti į ES, „skeptikų“ buvo išleistas klajoti primityvus palyginimas: kam mums nauja Sąjunga, kai... vienoje mes jau buvome, tad esą būkime savarankiški. Klaidingai viliamės, kad tie skeptikai pralaimėjo. Jie tiesiog tapo minkštesni. Todėl ir Lietuvos vyriausybė, ir kultūros institucijos, įmonės turėtų skirti „minkštosios galios“ produkcijai kiek daugiau dėmesio. Matyti, kad lėšų kultūros produktui sukurti netrūksta, klausimas yra jų projektinio finansavimo: kas čia ir dabar yra prioritetas. Nuskambės paradoksaliai, bet kai kurias Valstybės saugumo departamento ataskaitas reikėtų pasidėti greta Lietuvos kultūros politikos gairių. Antai visuomeninio nacionalinio transliuotojo dosnaus finansavimo modelis turėtų leisti ne tik dainų dainas perdainuoti, bet ir kurti vaidybinius istorinės tematikos filmus. Pastarasis aspektas priklauso itin svarbiam minkštosios galios laukui – kai įvairaus išsilavinimo auditorijos pajėgios priimti reikšminę politinio pobūdžio informaciją.

Ir visa tai nieko bendra negali turėti su „kontrpropagandos“ sąvoka. Jei kas sakytų „duokite pinigų ir sukursime kontrpropagandą“, vadinas, jis neišmano propagandos prigimties: prieš ją kova tokiu pat ginklu, juoba demokratinėje visuomenėje, yra neefektyvi – tai įrodyta prieš 70 metų. Greta įvairių informacijos viešinimo konkursų šis pasiūlymas kuriam mažiau išmanančiam valstybės vyrui ar poniai gali atrodyti patrauklus, bet neprofesionalus. Pinigus – ne kontrpropagandai, o kultūros politikai.

Rusijos informacinis karas turėtų būti vertinamas kaip jai įprastinis politinių technologijų produktas, kuris buvo naudojamas metų metus, ir bus toliau plėtojamas. Rusija planuoja, vykdo ir kontroliuoja savo informacijos veiksmus ir jų rezultatą, įvertindama auditorijų „pasiruošimą“. Kaip yra pasakęs Nerijus Maliukevičius – turim būt „subtilūs“. Subtilesni nei Rusijos propagandininkai. Tarkime, ką sau atsakysim į klausimą, ar šią žiemą Lietuvoje buvo „juodos“ Kalėdos, kaip prognozavo viena Rusijos televizija?

Pulsim diskutuoti?

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).