A. Vaišnys. Dešinėje išrinks

Politikos dešinėje – lyderio rinkimai. Po to, kai kone visos politinės partijos bandė teigti viena, o triukšmingai išėjo visai kas kita – tiesiog kompromitacija, kur bepažvelgsi. Kitaip tariant, krizė.

Tai – vadovų bendravimo pasekmė, nulemta apgaulės ir saviapgaulės, apibūdintino kaip beribė arogancija, paryškinama išmoktomis šypsenomis.

Taigi po Pyro pergalės nukritus kaukėms, prasideda nuožmi kova politinių jėgų viduje tam, kad būtų galima įrodyti, kuris ten „tarp mūsų“ pirmiausia švariausias, paskui dailiausias, be to, dar – patraukliausias partijos viduje ir išorėje. Šio Seimo rinkimų rezultatai lemia kone visų parlamentinių partijų lyderystės klausimą ir jis reikalauja įrodymų ne tik iškalba, bet ir gebėjimu atsikratyti nuostatos, būdingos ne vienam, apsalstančiam svarbiame politikos krėsle: „Aš viską žinau ir galiu“.

Ta kova šiuo „istoriniu“ laikotarpiu turėtų atskleisti naujos kartos lyderystės sampratą, kuri rodytų vadovą žinant, kam reikia tos partijos Lietuvai. Nepaisant politinių reveransų Daukanto aikštės rūmams.

Visa, kas įvyko per pastaruosius vienus metus, turi didelės reikšmės, kaip tuos įvykius skaito abu – augantis (?) rinkėjas ir savo parlamentinei partijai siekianti vadovauti asmenybė. Rinkėjo atmintis ir nuomonė matyti iš reitingų konstrukcijos. O asmenybė matyti iš darbų ir poelgių nepaisant jai skiriamos kritikos.

Dešinėje tos kovos privalumas yra tai, kad asmenybės pajėgios tarpusavio kritiką reikšti ir viešai. Tėvynės sąjungos (Lietuvos krikščionių demokratų – kol kas) pirmininko rinkimų debatai parodė, kad vyrai, pretenduojantys į lyderius, gali kalbėti net apie tarpusavio meilę, tvardytis pykstant, valdytis replikuojant. Ir net girdėti vienas kitą.

Tai jau yra labai daug! Rinkimų laikotarpiu nebuvo galima to pastebėti.

Tačiau visa esmė – kokia bus dešinė, kurios principų parodytų besilaikąs pirmiausia jos pirmininkas. Nors jau mažiausia dešimtmetį politinė praktika ištrina „dešinės” ir „kairės” idėjų ribą, rinkėjų reakcija – balsavimas vis tiek rodo esant tokios ribos poreikį. Tačiau ją gali žymėti tik idėjos. Jų yra?

Pasiūlytas (manykime, kad ekspromtu) pavadinimas „Sąjunga dėl Tėvynės” – gana prasmingas, galbūt sutelksiantis tuos, kurie ją, Tėvynę, jaučia esant (nepaisant, kad mažiausiems joje visiškai nesaugu, bet juk jie nebalsuoja).

Nors tai yra gerokai kudirkiška, na, bet vis tiek su dabartiniais liberalais jau nesusėsi: negirdėti apie laisvę nuo mokesčių. Bet girdėti krikščioniškosios demokratijos klausimas: kur?

Jei nuo 2008 metų, kai Tėvynės sąjungos (TS) pirmininkas Andrius Kubilius ir neparlamentinės Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) vadovas Valentinas Stundys pasirašė partijų susijungimo į vieną dešiniąją partiją sutartį, politinės jėgos nariai vis dar turi ieškoti tapatumo, gal šiuo aspektu klausimas iš principo yra neteisingas, kadangi krikščionių demokratų partijos tiesiog nėra. Sugrįžti neįmanoma, o skilti – neracionalu. Jei daugumai narių neįtiko į pirmininkus anksčiau rinkta „neprakeiktoji tarp prakeiktųjų“ Irena, tai neišmintinga dabar vėl žiūrėti, kuriuo konservatorių sparnu verta stipriau mostelėti.

Kitaip tariant, partijai apskritai, kaip ir jos vadovams, vertėtų būti nuosekliems: susijungėte – amen.

Mat apskritai jei daugumai dešinės politikų būtų buvus svarbu sąjunga dėl Tėvynės, rinkėjai būtų girdimi ir ją būtų geriau įvertinę po adekvataus bendravimo su Lietuva čia ir su išvažiavusia Lietuva. Vis dar tarp šios partijos matyti tiesiog eiliniam žmogui būdingų požymių: kol man sekasi – giriuosi ir giriu, kai nesiseka – pykstu ir kaltinu.

Dešinėje dažnokai principai ir vertybės deklaruojamos kitiems, rečiau – sau patiems. Prisidengti nuo šios kritikos neva partijos „stigmatizavimu“ nelabai rimta: dera priminti, kad partija yra ne kartą nemaža dalimi laimėjusi ir sudariusi Vyriausybę. Tačiau ji dažniausia „baudžiama“ už savitą komunikaciją – aišku, veikiau išorinę, kuri labiau matoma nei vidinė.

Taip, Pirmininko rinkimų debatai rodo esant jos pokyčių. Vis dėlto jaunų ir perspektyvių diskusija turi turėti aiškų plataus politinio tikslo pamatą, nei tik laimėti prieš Gabrielių. Nors dešinėje matyti esant daug ambicijų pasinaudoti aplinkybėmis, metas žiūrėti amunicijos ir tik apie ją kalbėtis. Pakeičiant, patobulinant bendravimą su visuomene, siūlant ir tariantis dėl idėjų, kurios remiasi vertybėmis. Klausantis noris atsakyti: Jūs visi „ten“ buvote, taigi – nors ir atrodote tarsi intelektualų klube – nepavyks vienam pasirinktam suversti kaltės už tai, kad...?

Na, kad partija nėjo į koaliciją, tai tik laimėjo: štai padiskutuos ir išsiaiškins, kas yra koks ir kur link toliau.

Tik įsivaizduokime, jei būtų dabar ministrų portfelius paėmę! Jokių debatų.

O už visą kita – visi jauni ir perspektyvūs kalti. Nemokamas patarimas: kituose rinkimuose būkite pagaliau atviri ir gebantys bendrauti patys, savarankiškai, be populiariųjų apžvalgininkų pagalbos, nes ne kritikų, o politikos veikėjų paskirtis yra imtis sprendimų.

Tačiau čia dar lieka Nepriklausomybės profesoriaus laiškas – kaip posūkio elementas. Prieš 25 metus yra pasakęs, kad dėl rezultato „nekaltų nebūna“. Rašo partiją kūręs ir klydęs, tačiau ne vieną į šviesą iš dešinės atvedęs pirmininkas. Pastaba apie Gabrieliaus konkurentų vaidmenį erzina, bet partijos kūrėjas turi tokią teisę. Partiją sukurti – ne komisiją ar draugiją įsteigti.

Klaidinga manyti, kad šiai partijai ta pavardė irgi yra „stigma“. Tai yra jos istorinis privalumas ir net komunikacinis ženklas.

Ar pirmininko pokytis paverstų parlamentinę frakciją kietesne opozicija?

Ir vėl – pirma apsidairykime: net žiniasklaidai aptarus Lietuvos metų automobilį, paaiškėjo, kad šiaip kone kiekvienoje Seimo frakcijoje esama mėnesio ar ketvirčio sau naudingai nuomojamų automobilių. Kiek atlaidžiai galima tarstelėti: jauniems ir perspektyviems bus tų svajotų „postų“, jei partija nuo viršaus gebės ne skaldytis, o telktis. Ir girdėti Lietuvą.