A. Vaišnys. Kaip Rusija pasiekia savo tikslų

„Mūsų analizė rodo, kad Rusija palaipsniui nusigręžia nuo Europos“, – teigiama Didžiosios Britanijos Lordų rūmų Europos komiteto ataskaitoje.

Galbūt. Praėjus 15 metų, kai priimta Rusijos Federacijos nacionalinio saugumo koncepcija, prieita išvados, kuri lygiai taip pat gali būti gradually suvokta. Panašu, kad analizė objektyvi. Juk ne vienas rusas Londone nunuodytas.

Tačiau kodėl neaišku, kad Rusija niekada ir nebuvo atsigręžusi: ji visada turi tą kitą veidą, kurį norėdavo matyti Vakarų Europa:

– kintančios,
– demokratėjančios,
– liūdinčios,
– turinčios pagrįstų interesų.

Nes didelė, todėl.

Ir vėl – iš pradžių.

Dabartinės Rusijos oficialiosios propagandos plėtrai impulsą iš tikrųjų suteikė minėta koncepcija, kur nurodoma, kad nacionalinis saugumas taip pat aprėpia dvasinį ir moralinį paveldą, istorines tradicijas, moralės normas, draudimą transliuoti laidas, kuriose „propaguojama prievarta“, „niekingos apraiškos“ ir pasipriešinimą „neigiamai užsienio religinių organizacijų ir misionierių įtakai“. Kas prieštarautų?

Politkovskaja?

Ščechočichinas?

Dar tik ėjusiojo Rusijos Federacijos Prezidento pareigas Vladimiro Putino įsaku 2000 m. patvirtintoje koncepcijoje teigta, kad Rusijai esą kelia pavojų kitų šalių siekis „dominuoti pasaulio informacinėje erdvėje“ ir išstumti ją „iš tarptautinės ir vidaus informacinės rinkos“; be to, esą kitos šalys rengia „informacinio karo koncepcijas, numatančias pavojingo poveikio priemones kitų pasaulio šalių informacijos sferoms“. Taigi šį dokumentą gerokai anksčiau reikėjo vertinti kaip politikos gaires, kadangi per keliolika metų jos virto realiais veiksmais.

Bet ir Lietuvos informacinė politika amžiaus pradžioje buvo ne ką išmintingesnė nei lordų: net mūsų popierinė žiniasklaida amžiaus pradžioje „netikėjo“ tokiomis koncepcijomis, todėl savo informacinių saugumo koncepcijų tuometiniai Lietuvos lyderiai nekūrė. Mūsų valdžios anuomet gyveno pagal vieną laikraščio principą: „Visos tavo mintys“.

Reikia bent dabar suprasti, kad tai, kuo Rusijos dokumentu kaltintos neįvardytosios „kitos šalys“, iš tikrųjų reiškė ir tebereiškia uždavinius pačiai oficialiajai Rusijai. Ir tai yra vienas iš šiuolaikinės Rusijos politikos metodų – perspėjus dėl pavojų, kurį neva kelia „kiti“, veikiau kitiems sudaryti pavojų atitinkamais politiniais, kariniais ir informaciniais veiksmais. Ir propaganda, apverčiant vaidmenų ir veikėjų reikšmes, seniai tapusi tokių veiksmų priemone.

Rusijos propaganda yra ganėtinai sėkminga: Europos Sąjungos informacinė erdvė yra jau Rusijos propagandos laukas, nes Rusija gebėjo apversti klasikinį komunikacijos modelį. Ir diletantai šį tą žino apie komunikacijos trikampį: Siuntėjas – Pranešimas – Gavėjas. Šiandien Europos Sąjunga nėra tik Rusijos pranešimų gavėja: ji paversta jų siuntėja.

Jei jau Europos Sąjungos įgaliotinė Frederica Mogherini pernai pripažino, kad Rusijos propaganda kelia pavojų ir inicijavo Strateginės komunikacijos skyriaus (StratCom) įsteigimą, vadinasi, Rusija, apraizgiusi dezinformaciniais – žiniasklaidos, demokratinių institutų ir atstovybių, kultūros centrų – kanalais, daug pasiekė. Tiesa, nemažas nuopelnas atkreipiant dėmesį į dezinformavimo pavojų priklauso ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui, globojančiam forumus, skirtus Rusijos propagandai aptarti ir juose dalyvaujančiam.

Vis dėlto Rusijos propagandos pergalė tokia akivaizdi, kad net Lietuvoje puolame diskutuoti apie perdėtą reakciją į Rusijos pavojų: neva dėl savo ekonominių, socialinių ar politinių nesėkmių neteisingai kaltiname Rusiją ir mums, esą apimtiems „panikos“ (vidinio nerimo?), už kiekvieno „kampo“ vaidenasi Rusijos agentas. Žiūrėk – tuoj patikėsim, kad p. Lavrovas teisus: bene Lietuva – labiausiai fobiška Rusijos atžvilgiu.

Neperdėkime. Mat tokių pasisakymų autoriai akivaizdžiai ignoruoja aktualias patirtis, kur nė kraujas dar neišdžiūvo, versdami mus patikėti, kad kažkuo gal ir mes... kalti?

Ar tarptautinių įvykių, liudijančių Rusijos karinę agresiją nuo pat karo Ukrainoje pradžios, gausa, turinti stiprų Rusijos informacinio karo kontekstą – nė motais? Plėsdama informacinę erdvę Rusija stengiasi sumaniai klaidinti viešąją nuomonę dėl savo agresyvių veiksmų Gruzijos, vėliau – Ukrainos atžvilgiu, pretenzijų Baltijos valstybėms, Lenkijai. Kaip ir minėtų šalių, Lietuvos visuomenė yra viena iš Rusijos vykdomo informacinio karo taikinių – auditorijų, kurią stengiamasi psichologiškai paveikti siekiant informacinio pranašumo ir įtakos piliečiams priimant atitinkamus sprendimus. Europos Sąjungos gyventojai ne visada bijo Rusijos – jie kažkodėl „išsigąsta“ Ukrainos. Rusija atrodo taiki šalis, taikdarė nuo Minsko iki Paryžiaus.

Na, ir kas, kad sulig V. Putino valdymu Rusijos žiniasklaidos priemonėms sugrąžintas tiesioginis provyriausybinės nuomonės (pozicijos) reguliavimas, žiniasklaidos verslą paverčiant vyriausybės įtakos galia ir taikant cenzūrą, todėl sumenko Rusijos informacijos šaltinių patikimumas ir Vakarų žiniasklaida, naudodamasi jais, turi būti itin kritiška. Tačiau ne tik ir ne tiek Rusijos žiniasklaida kelia pavojų: Rusija kariauja politinę kovą, kurioje informacinis karas turi daugiau priemonių nei tik Kiseliovo laida „ant“ Pirmojo kanalo ar visa „Russia Today“. Rusija tiesiog institucionalizavo propagandą, kuri yra jos politikos dalis: ši propaganda aprėpia kultūrą, kūrybos pramonę, sportą, ekonomiką, diplomatiją.

Nepaisant, kaip rodo apklausos, kad dauguma Lietuvos gyventojų nepasitiki V. Putinu, Lietuvoje nuolat yra ne mažiau kaip trečdalis apklaustųjų, kurie žiūri Rusiją ir mano, kad Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu yra „per griežta“.

Jei nusiraminimui kas pasiūlys skaityti Aleksandrą Puškiną (jo vardas – kaip skraistė ir carizmo, ir bolševikmečio laikotarpiais propagandai apie žmogaus teises pridengti), atsakau: būtent didysis poetas ir buvo patraukliausias agentas (ne tik Ochrankos – kiek platesne prasme). Kitaip nebūtų parašęs eilių prieš sukilėlius Lietuvoje ir Lenkijoje. Nežinote tokių eilių?! Kas kaltas.

Mes turime matyti ir vadinti agresyvius (taip pat – ir informacinio pobūdžio) veiksmus ir veikėjus tikraisiais vardais, o ne menkinti pavojų.

Paradoksalūs yra kaip tik bandymai perkelti arba perkeisti propagandos skleidėjų vaidmenis ir reikšmes – tai ir atitinka Rusijos tikslą manipuliuoti viešąja nuomone: auka pavadinama budeliu arba bent jau verčiama jausti kaltę (klasikinis kaimo požiūris: pati kalta, ko namie nesėdėjai?). Todėl ir gėjų teisės (kaip ištvirkusių Vakarų „pasekmė“), ir W raidė (kaip vienintelis „pavojus“ lietuvių kalbai), ir net korupciniai skandalai (kaip „negebėjimas“ valdyti valstybę) atsiduria tokioje „naudingoje“ Rusijos propagandos interesų orbitoje ir taip sėkmingai sureikšminami, išpučiami, išdidinami bandant priešinti Lietuvą su visa Vakarų kultūra, jog klyksmas apie pagedusius Vakarus gožia sveiką protą. Todėl pamirštama, kad bus kada nors užduotas vienas klausimas.
Kas už viską moka, brangioji?

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“.