Tegu žmonės linksminasi. Pailsi. Ir negalvoja nei kur jie yra, nei kas jie tokie. Jie moka pinigus už meną, kurį supranta, nes artimas jų karštoms širdims ir dažniausiai – nereikliems protams.
Todėl nekreipkime dėmesio, kai artistai, sportininkai, teatro ir kino režisieriai, kūrybos vadybininkai pasirašė pritarimą agresijai. Net 500 kūrėjų, paremdami Rusijos prezidentą, nedalyvauja politikoje – jie tik savo žinomumu sustiprina įspūdį, kad jų valdžia daro gerai ir jie parodo milijonų publikai: taip elgtis yra teisinga. Ar jie jau pamiršo, ką pasirašė ir kokia kruvina tikrovė sukurta per kelis mėnesius pagal jų paremtą scenarijų?
Lietuvos užsienio reikalų ministerija esą nedarys reklamos nei vienam atlikėjui, pasirašiusiam pritarimą agresijai. Lyg ji būtų kokia muzikos agentūra, kuri savo pilietiškumu remdamasi ims ir nekvies Rusijos žvaigždžių.
Jei mes norime pasakyti, kokia yra valstybės pozicija tų asmenų atžvilgiu, kurie pasirašo remdami agresiją, tai 500 asmenų sąrašas turėtų būti visuose Lietuvos konsulatuose ir tokie asmenys neturėtų gauti vizos – nesvarbu, ar jie norėtų „tik“ koncertuoti ar „tik“ kūrybinio meistriškumo pamoką paskaityti. Reklama čia niekuo dėta. Tai – solidarumas su Ukraina.
Bet akivaizdu – kol prezidentė nepasako, URM neturi nuomonės, išskyrus: „Gal nereikia, gi dar neatvažiuoja“.
Iš tikrųjų yra ir bus neprofesionalu vizos neišduoti tada, kai bilietai nupirkti. Turiu minty – renginių, nebūtinai – saugių „Aeroflot“ oro linijų. Pozicija, reaguojant į įvykius, turi būti formuojama kasdien, ji turi pasiekti ir tą nereiklų žiūrovą, kad jis žinotų dabar ir ateityje, už ką ir kodėl jo „kumyrai“ gali būti neįleidžiami.
Girdėti, kaip pavymui kultūros „nepolitikai“ plinta kita demagogija: „draudimais nieko nepadarysi“, „draudimais tėvynės mylėt nepriversi“.
Taigi Rusijos artistas, priklausąs penkiems šimtams „podpisantų“, gali išdidžiai kalbėti: išeisime/neateisime ir kas jums liks?
Tarsi menas baigtųsi sulig podpisantų koncertais.
Tegu vizas gauna tie, kurie savo šalyje išdrįso isterijos prieš Ukrainą kontekste nepritarti agresijai, kritikuoti valstybės remiamą prievartą ir terorizmą. Tai ne tik dideli menininkai, bet ir garbingi žmonės.
O bent jau oficialiai, viešumoje ką nors su garbe galima turėti bendra ir Lietuvos URM skelbiamuose pareiškimuose?
Prieštaringi sprendimai – nuo Alesiaus Beliackio duomenų išdavimo Baltarusijai iki „nedarysime reklamos” politiškai skandalingiems atlikėjams patvirtina, kad Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pradėtas rengti dokumentas apie informacijos saugumą tikriausia turėtų virsti pamatinėmis informacinės politikos gairėmis.
Autorius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, profesorius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.