Pradžioje žiūrovui atskleidžiama scena Romoje (manytina, Popiežiaus rezidencijoje), kur Katalikų bažnyčios atstovas gauna įpareigojimą vykti į Maskvą. Tačiau ten netrukus Dmitrijus apsišaukėlis nužudomas, o jo atvežtą patranką rusai atsuka į Vakarus.
Nedaug bendra filmas turi su istorijos ir asmenybių veiklos faktais, tačiau, žiūrimas įvairiose šalyse, žiūrovų gali būti ir yra interpretuojamas palankiai: meilės istorija ir vaizdiniai kovų efektai traukia akį. Jei ne valstybinė šventė, įdiegta Rusijoje prieš dešimtmetį, jis nieko bendra su šiuolaikine politika neturėtų. Tai kūrinys, kurio tiesmukai, nesigilindamas į dabartinės Rusijos informacinius veiksmus, nepavadinsi propagandiniu (kad ir ginčijantis dėl meniškumo niuansų). Teisinga: nevertėjo esą Maskvon „lįsti“. Vis dėlto pamoka, pasiekianti žiūrovo jausmus, yra platesnė: visa vaidybinio filmo fabula suregzta vainikuojant baigiamąja vienuolio fraze: „Žmonės, sąmyšis baigėsi!“ („Cмута кончилась“). Išrinktas savo caras, pirmasis iš Romanovų ir atsirado Viltis. Ir tada žiūrovas gali perskaityti: „1612 metų lapkričio 4 dieną Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė apleido nusiaubtą Kremlių ir pasidavė nugalėtojo malonei“.
Rusijoje jau šio amžiaus pradžioje buvo nemaža filosofinių tekstų apie naujuosius sąmyšio laikus.
Praėjo vos daugiau nei dešimtmetis, kai lapkričio 4-oji Rusijoje yra paskelbta Tautinės vienybės diena (День народного единства). Ji ne tik pakeitė sovietinę lapkričio 7-osios šventę (bolševikų perversmo 1917 m. minėjimą), sugrąžino Kazanės Dievo motinos paveikslo garbinimą, bet ir buvo skirta Lenkijai (tikriausiai ir mums, Lietuvai, jei tik mes vieningai pripažįstame, kad turime bendrą istoriją) priminti apie gerai suplanuotą, tačiau nesėkmingą diplomatinę ir karinę operaciją – kitaip tariant, apie pergalę prieš Karalystę ir Didžiąją kunigaikštystę, kurios vėliau, veik po 180 m. liko padalintos.
Ši valstybinė šventė, oficialiai esą inicijuota Rusijos religijų tarybos, Dūmos ir Prezidento valia paversta bene svarbiausia, nepaisant posovietinės visuomenės patirčių ir jos santykio su carinės Rusijos vertinimu. Mat Tautinės vienybės diena turi tvirtą idėjos tradiciją: kitais pavadinimais ji buvo minima kelių Rusijos imperatorių valia, nes kunigaikštis Dmitrijus Požarskis ir Kuzma Mininas visada vertinti kaip didvyriai. Jiems skirtas paminklas Maskvoje, kad ir kiek patrauktas nuo cerkvės, išliko SSRS laikotarpiu. O naujai šventė, beje, ir buvo pradėta 2005 m. atidengiant šio paminklo kopiją Žemutiniame Naugarde. Apskritai šių istorinių veikėjų, suvienijusių rusus kovai su Lenkijos ir Lietuvos kariauna, tematikai įvairių Rusijos ir SSRS vyriausybių užsakymu dailininkai sukūrė paveikslų ir paminklinių ženklų. Berlyno Treptovo parko monumento steloje taip pat įdėtas Požarskio ir Minino paminklo Maskvoje ženklas.
Ar mums tai svarbu?
Turėtų būti. Rusijos valdžia, sugrįžusi prie imperinės valstybės idėjų, susitvarko valstybės kalendorių, kuris iš esmės jau atitinka carų politikos ženklus. Valstybinės šventės, vėliavos, himnai – tai ne formalūs daiktai, skirti pastato fasadui ar Prezidento salės kampams papuošti – tai kilmės ženklai ir veiklos simboliai.
Šiuolaikinės agresyvios propagandos kontekste šie dalykai, dažniausiai atsiduriantys „antrame plane“, iš tikrųjų tampa pirmosios (intelekto) galios – kultūros politikos charakteristikomis.
Vienas gerai sukonstruotas filmas reikštų nedaug palyginti su visa Rusijos kino industrijos produkcija. Jis reiškia daug su daug kitų atitinkamų filmų, knygų, švenčių, kurios skirtos ir mūsų protams.
Mūsų „mažoji“ sostinė – ne Berlynas, kuriame dar reikia paieškoti pagrindinėje gatvėje esančio Rusijos kultūros centro. Todėl netrukus Maskvos namuose, atgręžtuose į Gedimino pilį, galėsime panašiai skaityti kaip žemiau:
Ir tai bus sostinės ženklas.
Visa, ką padarome kultūros santykiuose, žymi mūsų istorinę savimonę: kur ir kam skiriame plotą rezidencijoms, kokius ir kam pavadinimus suteikiame, ypač – kokias šventes švenčiame.
Nelabai nustebčiau, jei ir Tautinės vienybės diena „atkeliautų“ į Lietuvą kuria nors menine forma. Juk tai – „bendra istorija“?
„Menas nieko bendra neturi su politika“.
„Nebūkim rusofobai“. Bet faktai rodo, kad esame veikiau filai.
Antai „Rusijos diena“ – valstybinė šventė imta rengti Vilniuje keletą pastarųjų metų su kai kuriais Lietuvos politikais, neva tapatinant ją su rusų kultūros tradicijomis.
Kai kurie politikai, neturintys savarankiško kultūrinio jausmo, neturi ir gerų patarėjų arba, vaidindami liberalius, t.y. pakančius „įvairiapusiams“ ir „daugialypiams“ poreikiams, tiesiog perkelia čia svetur sukonstruotą arba intelektualiai pakeisto turinio šventę. O verslininkai „draugauja“, nes visa tai apsimoka ir „truputis“ biznio kultūros pramonėje „nepakenks“. Ir taip šie visi asmenys tampa dalyvaujamaisiais filais Rusijos kultūros politikoje.
Kai netruks priartėti „Rusijos diena“, kuri – nori ar nenori – jau įgijo Vilniuje politinę tradiciją (!) minėti birželį šią Rusijos valstybinę šventę, bus šiek tiek diskusijų „kodėl“ tai vyksta, nors tikrasis atsakymas tūno nesubalansuotoje lietuvių (ypač buvusių ar dabartinių Lietuvos politikų ir dalies verslininkų) savimonėje. Publika sau skanduos „Ro-si-ja!”. Ji taip pat, kaip ir Latvijoje, yra Europos sąjungos auditorija, bet objektyviai Lietuvos nemyli. Nes... ar ją myli patys lietuviai?
Prisipažinsiu: tikrai sunku suprasti, kodėl politinė Mykolo Kleopo Oginskio veikla Lietuvoje buvo taip išaukštinta, net dedikuojant jo asmenybei metus ir paremiant Baltarusijos iniciatyvą kreiptis į UNESCO, kad 250-osios metinės būtų įrašytos į minėjimo kalendorių. Tame kalendoriuje tai liko įrašyta kaip reikšmingas regionų bendradarbiavimo atvejis. Lyg be to nebūtų buvę įmanoma surengti dvaro muzikos festivalių.
Rusijos ambasadoriui visa tai turėjo patikti, nors į renginius kažkodėl buvo nekviečiamas.
Kelių politikų teiravausi, ar jie skaitė M.K. Oginskio dienoraštį.
Neskaitė, bet – sako – juk pasižymėjęs reikšminga kultūrine veikla? Neabejotinai. Ir kone iki beprotybės įsimylėjęs Rusijos imperatorių (tai paskaitykite – yra laiko iki 300-osios sukakties).
Baltarusijos politikos dvasią M.nK. Oginskio požiūris, siejęs Lietuvos (ir Lenkijos) likimą su Rusija, visiškai atitinka, todėl ir Baltarusijos entuziazmas minėti tarptautiniu mastu buvo suprantamas. O kažkodėl Lenkijoje UNESCO „įsipareigojimas“ liko praleistas.
Čia reikėjo gerokai palaužyti galvą, kad tuos metus užvertume tikrai oriai, pagaliau pasakydami apie didelę šios asmenybės dramą, nes amžininkų jau anuo laikotarpiu jis pagrįstai buvo vadinamas išdaviku.
Lietuvoje tuoj pat išgirstume atsakymą, kad, tarkime, Lietuva nepajėgi sukurti tiek istorinių filmų ar kitų milijono vertės kūrybinių projektų įgyvendinti. Problema iš tikrųjų yra kita: lėkštos produkcijos kūryba yra tinkamesnė savimonei, o sudėtingesnių raštų ir asmenybių patogiau atsisakyti. Tuo ir teisinamės. Juk dabartiniame Seimo interjere nebeliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmą liudijančių ženklų (išskyrus istorinę Vėliavą, per politinius „skausmus“ patekusią į Valstybės vėliavos įstatymą TIK 2004 m.), t.y. Seimų žemėlapių, maršalų portretų, už kuriuos buvo sumokėta iš kanceliarijos biudžeto – taigi nieko apie LDK demokratiją nėra „kažkieno“ valia ir įsitikinimu, kad tai nepriimtina. Turbūt šį politinį paveldą (visą – iki Respublikos padalijimo) paliekame Baltarusijai?
Protingas skaito sprendimus ir vertina ne fragmentuotai. Jei to paties sudarytojo kalendoriuje yra ir 2001 m. įteisinta „Rusijos diena“ (iki tol vertinta kaip Nepriklausomybės paskelbimo – demokratinės valstybės šventė), ir neseniai atsiradusi Krymo Respublikos diena, turime skaityti tai kaip vientisą dokumentą. Ir ne tik.
Verta atsižvelgti, kad dabartinis Rusijos kultūros ministras, turįs žurnalisto-tarptautininko išsilavinimą, yra viešosios komunikacijos specialistas, vienas iš šiuolaikinės Rusijos politikos ideologų ir... ideologijos įgyvendintojų. Jis supaprastintai, taikomuoju aspektu traktuoja istoriją – kaip naudingą medžiagą didingai valstybės istorijai kurti įvairiomis patraukliomis priemonėmis; tai rodo ir paties ministro populiariai rašomų knygų serija „Mitai apie Rusiją“, kurių dalis buvo parengta TV laidų pagrindu, vienašališkai interpretuojant Rusijos praeities įvykius. Ministras žinomas išankstine kritiška nuostata bet kokių istorinių žinių ir dokumentų atžvilgiu, jeigu jais paneigiami dar sovietmečiu sukonstruoti praeities herojų veiksmai. Jis globoja Rusų karo istorijos draugijos projektus.
Politinė veikla jam netrukdė parašyti nuotykių romaną „Siena“, skirtą jau minėtam sąmyšio laikotarpiui (1609–1618) pavaizduoti, išleistą 2012 m. (Epigramos romane: „O Smolenskas – ne lietuvių statytas, o Smolenskas – maskvėnų statytas“, – iš rusų liaudies bylinos. (...) „Pirmąkart aš su Lietuvos žmonėmis Maskvą paėmiau, noriu ir dabar jos eiti su jais!“ – Lžedmitrijus II, 1605“ [=ist. Dmitrijus apsišaukėlis II]. „Mūsų priesaika Švenčiausiosios Mergelės Marijos namuose duota: už pravoslavų tikėjimą, už šventąsias cerkves, už carą ir caro pabučiavimą kryžiumi visiems numirti, bet Lietuvos karaliui ir jo ponams niekada nenusilenkti“. Iš smolenskiečių atsakymo Žygimantui III, 1609 rugsėjo 13“, kt.). Romano pabaigoje yra pastaba: „Autorius dėkoja Prezidento komisijai istorijos falsifikavimui neutralizuoti už pagalbą renkant medžiagą ir Rusijos mokslo akademijos Rusijos istorijos instituto specialistų recenzavimą“.
Yra ko pasimokyti, kai net ministras savo pavyzdžiu parodo, kad istorinį romaną galima pasiūlyti įvertinti mokslininkams, tiesa?
O dabar grįžkime arčiau minėtinų ir minimų šventiškų datų. Gal dabar paprasčiau suprasti, kad jos susietos su „Rusų pasaulio“ doktrina. Kita vertus, yra dienų, kurios seniai „perlipusios“ sienas, nes pažymėtos aukų atspaudu. Kaip elgtis?
Lietuvos kultūros politikoje pergalė prieš fašizmą tarsi suvokiama solidariai su kitomis Europos tautomis. Ir netgi griežčiau, aiškiau: kaip pergalė prieš vieną iš okupantų ir engėjų. Bet praktiškai ši pergalė Lietuvoje „atiduota“ Rusijai kaip jos pergalė. Jei Lietuvoje ji iš tikrųjų būtų minima ne tik leidžiant, bet ir dalyvaujant, ir neatskiriant įvairių tautybių žmonių, kuriems brangus jų artimųjų, eilinių, žuvusiųjų kovoje su naciais, prisiminimas, manytina, kad Rusija nebūtų spėjusi sugalvoti ir plėsti Georgijaus juostelių projekto. Dabar pasiekė šiuo projektu ir Pranciškų, todėl vėlu ką taisyti: Rusijai yra patogu būti aukų ir jų artimųjų globėja. Kitaip tariant, nuo tada, kai buvo išimti Černiachovskio palaikai iš sostinės centro ir perduoti Rusijai, derėjo atsakyti į klausimą – kaip toliau oficialiai elgiamės gegužės 8-ąją?
Rusijos atminties ir valstybinių švenčių kalendorius žadina nacionalizmą.
Kasmet įvairiuose Rusijos miestuose per Tautinės vienybės dieną tūkstančiai išsilieja „Rusijos maršo” metu.
Ir nenuostabu, kad rašytoja Liudmila Ulickaja Maskvoje apipilama žaliuoju briliantinu kaip konkurso „Žmogus istorijoje“ viešnia. Tai – Rusijos istorijos politikos pasekmės. Gauja ir chuliganai vadina save „patriotais“.
Mūsų Gotfrydas Ostermejeris (tik neklauskite – „Kas toks?“), kuriam sukako 300 metų, nepriimamas Karaliaučiaus mokyklose: atvykusiems paminėti sukakties Lietuvos kultūros ir švietimo darbuotojams mokyklų vadovai pasako, kad renginiai įvykti negali; „svečiai“ minėjimą rengia prie buvusios klebonijos. Ar dėl to, kad mes, anot kito, labiausiai žinomo Rusijos ministro – „rusofobiškiausi“? Nors tai atrodo lyg kliedesys, bet, atsiradę kartu Lenkija Rusijos švenčių kalendoriuje, jau niekada nebūsime pamiršti, esame jos taikinyje.
Laukite kvietimo atverti Maskvos namus Vilniuje. Ką ten Ostermejerio sukaktis!
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, dekanas.
Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas"