A. Vaišnys. Tarp rugpjūčio vardų ir ženklų – apie dramą, kuri nestatoma

„Kultūros ministerija skelbia Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą, kurio tikslas – inicijuoti scenos meno kūrinių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą eskizų (ištraukų) sukūrimą (...)“, (2017, rugpjūtis).

Šis skelbimas, praėjus trisdešimčiai metų nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, skirto 1939-ųjų Ribentropo-Molotovo pakto padariniams paminėti, verčia pagalvoti apie žmogaus ir visuomenės santykį su tiesa ir vertybių samprata. Nors galiu klysti: juk menas ir politika nieko, visiškai nieko bendra neturi? Bent jau tai tenka girdėti Rytuose, Vakaruose ir tarp jų Lietuvoje – mobilioje, lanksčioje visuomenėje, – kai kyla diskusija ne tik apie kūrinio, bet ypač apie menininko vaidmenį visuomenėje. Apie tai, kad žmogus prisitaiko.

Vis dėlto drįstu pasvarstyti, ar tokiam konkursui galėtų būti pasiūlytas kad ir toks „eskizas“:

„SCENA I.

TARDYTOJO kabinetas.

Į kabinetą tyliai įeina vidutinio ūgio, kaulėto veido pusamžis vyras civiliu kostiumu. Nė žodžio neprataręs atsisėda Antano dešinėje.

ANTANAS. Jūs – generalinio prokuroro Sabučio pavaduotojas?

BAKUČIONIS. Paaiškinsite?

ANTANAS. Neturiu ką paaiškinti.

BAKUČIONIS. Dalyvaudami demonstracijoje pažeisite viešąją tvarką ir būsite patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Ar suprantate mano įspėjimą?

ANTANAS. Kaip šį prokuroro įspėjimą suderinti su „perestrojka“?

BAKUČIONIS /grasinamai/. Jūs tęsiate savo seną antitarybinę veiklą, tik, žinoma, daug kvalifikuočiau (...)“.

Taigi „skatinant scenos meno kūrėjų iniciatyvą ir meninę saviraišką bei stiprinant lietuvių literatūros ir teatro tarpusavio ryšius“, pagal Antano Terlecko prisiminimus (publikuotą dienoraštį), o gal ir pagal Nijolės Sadūnaitės tekstus, taip pat iš archyvinių dokumentų (protokolų, prisiminimų) galėčiau parašyti visą pjesę – su absurdo, propagandinio, atmiešto specialiu žodynu, bukagalviškumo ir baimės scenomis. Apie žmogų tarp patogių ir nepatogių pasirinkimų.

1987-aisiais, rugpjūčio 23-ąją, kai Vilniuje Lietuvos laisvės lyga ir šalininkai prie paminklo rengė minėtą mitingą, Sovietų Sąjunga jau metus deklaravo vykdanti ne tik „perestrojkos“ (lietuviškai išverstos į „persitvarkymą“), bet jau ir VIEŠUMO (glasnost‘) politiką.

Vilniuje viešumas buvo patrauklus tuo, kad mitingo niekas neišvaikė – „nauji laikai“ ką tik atėjo. Priešingai – net du vadinamosios „respublikinės“, t. y. Lietuvos SSR televizijos žurnalistai parengė „Panoramai“ reportažus prieš ir net iš įvykio!

Žurnalistai klausinėjo dalyvių, ar šie tikrai žino juodosios sutarties esmę, apie „slaptuosius protokolus“ ir iš kur gali žinoti, jei „istorijos šaltiniuose“ apie juos neskelbiama.

Toks sudėtingas buvo metas, ką darysi. Nepaisant tos televizijos vadovo – Lietuvos SSR Radijo ir televizijos komiteto pirmininko J. Januičio 1987 m. parengto Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui pasiūlymo ir įvardyto poreikio „propagandos ir kontrpropagandos darbe“ naudotis sociologiniais tyrimais, jie nebūtų padėję objektyviai įvertinti to laikotarpio auditorijų ir juolab nebūtų leidžiama objektyviais duomenimis vadovautis. Todėl žurnalistai turėjo klausti iš anksto žinodami, kaip reikės parodyti susirinkusiuosius TV žiūrovams.

Gintaras Šidlauskas aprašo: „Visas prieigas prie paminklo saugojo KGB ir milicija. Šalimais stovėjo autobusas „Latvija“ su užrašu „Lietuvos televizija ir radijas“. Prie paminklo vaikštinėjo LSSR KGB 5-osios tarnybos čekistai majorai Antanas Bimbiris, Algirdas Virbickas, kagėbistai Vyšniauskas, Loginovas, Kovaliovas, Razumas, Česnavičius, Romanovas. Įžanginę kalbą pasakyti buvo pasiruošęs P. Cidzikas. Kodėl jis šiek tiek delsė pradėti kalbėti, sunku paaiškinti. Jis tikina, kad būtų pradėjęs kalbėti lygiai 12 valandą. Mitingą šiek tiek anksčiau numatyto laiko (12 val.) pradėjo N. Sadūnaitė. Ji pareiškė, kad „žmonės čia susirinko pagerbti dviejų tironų – Stalino ir Hitlerio – aukų, tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų, kurie buvo nužudyti, nukankinti kalėjimuose ir konclageriuose, ištremti, kurie mirė nuo bado ir ligų“.

Tačiau oficialiosios televizijos reportažuose mitingas turėjo atrodyti kaip užsienio specialiųjų tarnybų darbas drauge su vietiniais „elementais“.

Pjesėje praverstų koks istorinis dokumentinis vaizdas, tarkime:

„SCENA V.

BUTAS. Scenos gilumoje įsijungia televizoriaus ekranas. Pagrindinė sovietų Centrinės televizijos naujienų laida „Vremia“. Reportaže iš Lietuvos kalba „Tiesos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius, patikindamas milijonus SSRS žiūrovų: „Darbo žmonės sukūrė Tarybų valdžią, socialistinę santvarką ir niekada jų neatsisakys“.

LKP Centro komiteto biuro nurodymu oficialioji žiniasklaida visu smarkumu užsipuolė dalyvius ir pačią mitingo idėją. Glasnost‘ skleidėsi. Parengtoje „Priemonių dėl provokacinės akcijos 23/08 sužlugdymo“ ataskaitoje atsispindi minties persekiotojų išradingumas: „Tiesoje“, taip pat kituose stambiausiuose dienraščiuose – „Sovetskaja Litva“, „Czerwony sztandar“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“ publikuotas straipsnis „Kaip ir kam spendžiami spąstai“ (rubrika: „Ideologinių diversijų užkulisiai“), išplatinta „Eltos-TASS kanalais“ informacija į užsienį, „suteikta pagalba“ rengiant straipsnį „Tiesos“ dienraščio korespondentui, „Tiesoje“ 1987 m. rugpjūčio 21–22 d. publikuotas „nusiginklavusio nacionalisto“ G. Jaškūno straipsnis „Skambutis iš Paryžiaus ir gyvenimo tiesa“, Centrinėje televizijoje parengtas „Tiesos“ „žurnalisto-publicisto“, redaktoriaus Alberto Laurinčiuko pasisakymas („выступление“), o vadintoje „respublikine“ televizijoje, laikraščiuose „sistemingai“ pateikiama „medžiaga“, atskleidžianti „istorinę Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį tiesą“, paskelbti „žinomų emigrantų“, kurie teigiamai vertina „Tarybų Lietuvoje vykstančius pokyčius“, straipsniai (minimos Jonyno, Gerulaičio, Almeno, Kelertienės pavardės). Ten pat nurodyta, kad „iš labiausiai parengtųjų“ Komunistų partijos narių ir komjaunuolių atrinkta apie 30 asmenų vesti „aiškinamąjį darbą“ tarp „galimų“ vadinamojo „sambūrio“ dalyvių, su aktyviais organizatoriais buvo atliktas „profilaktinis darbas“, o „operatyviniu būdu“ esą tarp „vietinių nacionalistų“, „kunigų-reakcionierių“ ir „religinių fanatikų“ buvo „pasėta nesutarimo“. Numatytos ir vadinamosios „nukreipiančios dėmesį priemonės“ – kaip antai, mokyklinė mugė Vilniaus Vingio parke, sporto varžybos, pramoginės muzikos koncertas; iš viso plane – kelios dešimtys veiksmų, nukreiptų mitingui sutrukdyti.

„SCENA X.

MILICIJOS SKYRIUS. Skamba telefonas.

MILICININKAS. Klausau, milicija. „Pagrobė kunigą?“ Baikit, nemanau, matyt, kažkas pajuokavo.

TUO METU į patalpą įvedamas kunigas, sulaikytas kelyje, išvilktas iš mašinos.

MILICININKAS jam smogia, kad būtų paklusnus.“

O nuo 1987-08-27 d. „Vakarinių naujienų“ laikraštyje kasdien, iki rugsėjo 7 d., paskui rečiau, publikuojami straipsniai, smerkiantys „provokacinio sambūrio dalyvius“, „išaiškinantys ardomąją ekstremistinių elementų veiklą“. Tie tekstai liko įrėminti tokiais pavadinimais: „Juodos mintys, juodi raiščiai“, „Ieško nepametę“, „Duonos neuždirba, o ją valgo“, „Iššaukė pasipiktinimą“, „Apgauti žmonės“, „Atskalūnų spektaklis“, „Begėdiškas veidmainiavimas“, „Daugiau negu juokinga“, „Apgailėtina akcija“, „Jiems svetima tautų draugystė“ , „Tiesa nugali melą“, „Nostalgiškos svajonės ir tikrovė“, „Apie istorinę tiesą“, „Ko gi jie nori?“, „Saugoti, o ne niekinti“; „Gyvenimas nestovi vietoje“, „Tuščios pastangos“, „Muilo burbulas sprogo“, „Kas ir kodėl pasiduoda užsienio balsų įtaigai?“, „Istorija be baltų dėmių“.

Šiandien toks tekstų žanras vadinamas „gatvės nuomone“; anuomet skaitytojui buvo parodoma ne nuomonių, bet pasisakančiųjų įvairovė, todėl smerkiamuosius žodžius pasirašė ir Lietuvos TSR dailininkų sąjungos pirmininkas, ir suvirintojas, ir LTSR „nusipelniusi mokytoja“, ir Kultūros fondo valdybos narys, teisingumo ministras, kiti parinktieji asmenys. Manau, tomis antraštėmis galėtų būti „papuošta“ spektaklio scenografija. Tai juk įtaigiau nei pavadinimas, 1990 metais Aukščiausios Tarybos prezidiumo potvarkiu suteiktas rugpjūčio 23-ajai, kaip atmintinai dienai: „Juodojo kaspino diena“.

Jokiame laikraštyje 1987-aisiais nebuvo pasakojama apie sulaikymus ar juolab tardymą, nes viešumas juk turėjo turėti „ribas“. Nors apie tai buvo galima vėliau išgirsti per užsienio radijo stotis.

Įdomiausia istorijos dalis vyko mitingo dalyvių darbovietėse, kurių vadovams buvo nurodyta pasiekti reikšminio rezultato – „pasmerkti“, o paskui atleisti. Iš darbo.

Toks buvo laikas, ką dabar padarysi, bet gal taip tiktų priminti:

„SCENA XV (ne paskutinė). Susirinkimas valstybiniame teatre, skirtas darbuotojui, dalyvavusiam mitinge, pasmerkti.

TEATRO DIREKTORIUS. Draugai, šį įvykį keletą savaičių mini spauda, girdime tarybinių žmonių pasisakymus, pasipiktinimus. Mūsų teatras, taip sakant, daugianacionalinis, statomi spektakliai broliškų tautų autorių ir užsienio, vopščie, rodome, broliškose respublikose ir išvažiuojam į užsienį, ir mums tokie nacionalistiniai, taip sakant, reiškiniai nesiskaitytini.

TEATRO DIREKTORIAUS PAVADUOTOJAS. Nors jis ir labai pavyzdingas darbuotojas, o vis tiek tai yra eilinis darbuotojas. Ar mums bendrai reikalingas nacionalizmas šiandien, kad jis grįžtų? Ar pas mus stalinizmo aukoms atminti nėra spektaklių? Va tokie, kaip šitas „Ilga kaip šimtmečiai diena“, yra. Pas mus, šita, vapščie, patriotinį jausmą galima išreikšt ir kitaip. (Juokas tarp klausančiųjų) Prašom netrukdyt! Vot, draugai, atsirado tarptautiniuose santykiuose atšilimas, kada raketos, peršingai, gali būti išvestos iš Europos, reiškia, kad parūpo būtent dabar. Taip, aš smerkiu visą šitą.

AKTORIUS (Komjaunimo sekretorius, kreipiasi į smerkiamąjį). Ir man atrodo, iš tikrųjų nedera tau dirbti teatre!

TEATRO PROFSĄJUNGOS KOMITETO PIRMININKAS. Kas dar nori pasisakyti?

VYRIAUSIOJI REŽISIERĖ. Aš.

TEATRO PROFSĄJUNGOS KOMITETO PIRMININKAS. Vyriausioji, prašom.

VYRIAUSIOJI REŽISIERĖ (kreipiasi į smerkiamąjį). Tu tik 59-ųjų gimimo. Ką tu išmanai apie Stalino aukas? O ką Amerika kalba, tai šlykštu. Kas įvyko Lenkijoje, ką padarė „Solidarumas“? Kai buvom – teatrai tušti, niekas jų nelanko, jokios kultūros, viskas užgeso. Tik spekuliacija, badas, apatiški žmonės, sužlugdyta ekonomika“.

Taip kalbėti reikėjo, vertė, – atsidus ne vienas, mat teatro vyriausioji režisierė Dalia su visa trupe ne tik norėjo netrukus gastrolių į Ameriką – į tą, kuri „šlykščiai“ kalba, išvykti, bet ir toliau būti „vyriausiąja“, todėl dar ir „Literatūros ir meno“ savaitraštyje publikavo smerkiamą straipsnelį. Ir jei dabar vyriausybė skelbia režisierės vardo konkursą, vadinasi, nuopelnai adekvačiai pasverti (2003-aisiais Vyriausybė dar skyrė premiją už nuopelnus kultūrai ir menui). Juk šaltiniai sako – ne pati rašė, tik pasirašiusi, tiesiog LKP CK „liepė“. Ten dar buvo grupinių pasmerkimų, tarp jų – atsakymas JAV senato nariams, kurį „vizavo“ įžymūs Lietuvos asmenys. Tokie laikai buvo, ką dabar pakeisi? Menas ir politika – nieko bendra. Nes nieko bendra politika su sąžine neturi, todėl ir...

Galbūt ir pjesėje galėtų atsirasti herojus – vienas iš trijų, kurie išdrįso realybėje užtarti, pavyzdžiui, Vytautą Bogušį. Bet, nors ir teatre, tai nebuvo menininkai. Paprastas žmogus – inžinierius:

„TEATRO DARBUOTOJAS (Pakelia ranką, gauna žodį). Na, ir kas, kad jis 59-ųjų gimimo. Tai nereiškia, kad nesuprato netiesos. Jeigu darbininkas gamina broką, tai mes nesiimam jo auklėti, viešai smerkti. O dabar – „vykim mes jį iš čia“. Jeigu mūsų teatras yra toks pirmaujantis, tai iš tikrųjų nenaudinga jį vyt. Neturit teisės. Reiškia mes patys netvirti ideologiškai!
TEATRO PROFSĄJUNGOS KOMITETO PIRMININKAS (nutraukia). Aš siūlyčiau nutraukti susirinkimą, nes mums vakare darbas, o laiko liko nedaug.“

Ar menas, mokslas, švietimas ir apskritai visos viešosios sritys turi ką bendra su vertybių deklaravimu?

Prisimenant, tikrai sunku buvo: įkvėpti oro po kokių 2–2,5 val. „pokalbio“ užrakintam kabinete ir vis dėlto pakartoti „Ne“. Joks didvyriškumas – tik prisitaikymas prie naujų aplinkybių, net ir nebuvus mitinge ar nieko nepasakius viešai. Dar, kaip minėtam herojui Antanui, Antano Terlecko „prototipui“, kaip atsisakymo argumentą buvo galima pavartoti žodį „perestroika“. Esą, nauji laikai – juk ne stalinizmas, neišveš atsisakius „stebėti“ ar „smerkti“. Nemuš(?). Bet atleist iš pareigų galėjo.

Tačiau, kaip yra pasakęs bene žymiausias visų laikų rusų rašytojas disidentas, – „kaip gali būti laikai nauji, jei žmonės tie patys?“

Kad ir kaip būtų liūdna skaityti, dešimtys žmonių Vilniuje ir kituose miestuose anuomet buvo svarstomi, stvarstomi, smerkiami, aprašomi, jiems įmonių vadovų buvo liepiama parašyti „savo noru“ ir eit lauk. Čia tik filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ mergina – pagrindinio vaidmens atlikėja brežneviniais metais lyg niekur nieko išeina iš teatro po to, kai jame iškeliama „buržuazinės Lietuvos“ trispalvė ir atbėga KGB bernai įdūkę. Realybėje, paprastesniais – perestroikos – metais Lietuvoje buvo kitaip.

O ar turime kokių asociacijų su šia diena? Neturime; tas, kas šiuolaikinėje Lietuvoje praneša apie korupciją verslo ar valstybės įstaigoje, juk nėra disidentas.

Spektaklio programėlėje praverstų „Gimtojo krašto“ vyriausiojo redaktoriaus 1987 metų publikacijos (Nr.37) ištrauka: „Buržuazinių nacionalistų išsišokimas rugpjūčio 23-čią dieną taip ir buvo visoje Lietuvoje suprastas – išsišokimas, provokacija. Juk tai ta pati „Juodojo kaspino“ diena, kurią fanatiškieji konservatoriai bando įdiegti Š. Amerikoje nuo 1986 m., o dabar „spontaniškai“ norėtų perkelti ir mums. Ji tiek pabaltijietiška, kiek Disneilendas. Stengiasi tie patys sluoksniai, kurie „Solidarność“ buvo neseniai išpūtę (...). Š. m. rugpjūčio 23-ioji netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku“.

Tad jei kuris siūlomo spektaklio naujos kartos režisierius įsivaizduotų tą dieną ir tą vietą („tašką“) prie Poeto paminklo lyg Arką, po kuria susirinkusieji („būrelis ekstremistų“) netrukus į permainas įtraukia visus – ir tuos, kurie neatėjo arba skubomis tarsi „niekuo dėti“ ėjo pro šalį, ir tuos, kurie visai nesidomėjo įvykiu, ir tuos, kurie „priversti“ smerkė, ir kurie tik skaitė ar klausėsi žinių iš „Laisvosios bangos“ ar per „Amerikos balsą“ – turėtų šiandien pirma pagalvoti, pasitikrinti, pasverti: gal posūkio tikrai nebuvo?

Ir paskui pirmieji tremtinių karstai, atskraidinti į Tėvynę, pasitikti su ašaromis Vilniaus oro uoste, buvo tik perestrojkos spektaklis?

Ir Kovo 11-oji „išniro“ iš sapno, kurį netikėtai prisiminėme pabudę.

Nes dar kiltų mintis spektaklio programėlės pabaigoje įrašyti: „Malonaus vakaro visiems, kurie neišvyko į „Š. Ameriką“.

Žinoma, toks spektaklis nebus pastatytas, nes ir tokio vardo konkursui joks valstybinis teatras nesiryžtų idėjos eskizo siūlyti: neetiška. Pasiūlęs – konkurso nelaimėtų. Ne tie laikai: „Delnu saulės neuždengsi“, kaip rašė vienas laikraštis, o ji šviečia iš aukštai. Perfrazavus įžymiausią komunikacijos teoretiką, visa tai – tik Žmogaus tęsiniai: kartais – didelio, bet dažniausiai – mažo, kuriam itin tinka, kad „didvyriai kapuose miega“.