A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

Pasipylė siūlymų mažinti valstybės tarnautojų skaičių 30, 50, net 60 procentų, išvalyti Gedimino prospektą nuo baltmarškinių, iškelti ministerijas iš centro. Skaičiuojama, už kiek ministerijų pastatus galima parduoti ir kiek pristatyti „hiltonų“.

Niekas nekvestionuoja, valdininkų problema iš tiesų rimta, šnekama – daroma, šnekama – nedaroma apie tai jau daugybę metų. Sprendimai tai priartėja, tai nutolsta, kaip kokia laikrodžio švytuoklė, skaičiuojanti nerezultatyvų laiką. O veiksmų vežimas stabiliai nė iš vietos.

Todėl pradėkime nuo pradžių. Valstybės tarnautojai, visuomenės tarnautojai, kaip juos bepavadintume, buvo, yra ir bus. Nuo pirmųjų genčių socializavimosi dėsningai prasidėjo ir struktūrizacija. Radosi olos ar genties vadas, kaipmat atsirado jo pavaduotojai, parankiniai, medžiotojai, židinio saugotojai, tvarkdariai, kariai. Kūrėsi valstybės su galingais valdovais, vystėsi ir evoliucionavo visuomenės sluoksniai, kol Graikijoje susiformavo demokratinio valdymo pagrindai, atkeliavę iki mūsų dienų. Atėnuose tautos susirinkimas rinkdavo tarybą, kuri užsiimdavo politikos ir administravimo reikalais. Pareigūnai taip pat buvo renkami.

Tad pirmiausia turime susitaikyti, kad valstybės tvarkymas be tarnautojų tiesiog objektyviai neįmanomas. Tai valdymo konstanta. Klausimas tik – kiek tų tarnautojų reikia. Objektyviai atsakymas aiškesnis nei aiškus – tiek, kad valstybė funkcionuotų. Mažiau negali būti, o daugiau – ir būna, ir yra.

Tai štai estai ir nusprendė nurėžti tuos, kurių per daug. Pavadinimas tame veiksme neturi jokios reikšmės. Gali būti superministerija, superprezidentūra, kaip mūsiškė, tris kartus didesnė nei estų ar latvių, gali būti daug ministerijų ar kelios prezidentūros – tai nekeičia nieko. Tikėtina, šiauriniai broliai turi amortizacinį fondą didelėms išmokoms atleistiesiems.

Prisiminkime, ir prieš didžiąją krizę 2008-aisiais jie turėjo fondą, padėjusį nesiskolinti. Jei taip, sėkmė tikėtina, nes kardinalus darbuotojų mažinimas kainuoja brangiai. Beje, tos išlaidos, kaip rodo pasauliniai pavyzdžiai, sugrįžta į biudžetą gana greitai. Todėl tikėkime estais, jie tikriausiai eilinį kartą žino, ką daro.

Grįžkime Lietuvon. Oficialiai skelbiama, kad Lietuvoje mokytojų yra 10-čia tūkstančių per daug. Sprendimas paprastas – uždaryti, atleisti. Ligonines taip pat uždarinėja, gydytojai netenka darbo, nors skelbia, kad Lietuvoje jų trūksta. Kita vertus, pažiūrėjus į eiles poliklinikose, ir taip aišku, kad daktarų trūksta. Per ketvirtį amžiaus trunkantį medicinos „reorganizavimą“ niekaip nesugebama rasti optimalaus balanso tarp stambių centrų ir medicininės struktūros rajonuose, kad gydymo paslauga būtų visiems lengvai gaunama.

Tačiau tarp visų algas gaunančių iš biudžeto, visuomenei smegenis labiausiai kaitina vadinamieji valstybės tarnautojai, biurokratai, kurių ministerijose ir savivaldybėse daugiau nei 90 tūkstančių. Sakykime, sumažiname pusiau. Bedarbiais liktų apie 45 tūkstančius žmonių. Be algų, be išeitinių, be kompensacijų ir be pasiūlymų dirbti kitus darbus. Ciniškai pagalvojus – visiškai nedaug, lygiai tiek iš Lietuvos kasmet emigruoja. Tikėtina, išvažiuotų ir šitie.

Yra ir kita aritmetika. Dažnai tie biurokratai yra šeimos maitintojai, vadinasi, alkanų ir piktų padaugėtų maždaug tris kartus, gerokai virš 100 tūkstančių. Ar tai socialu? Ar Lietuva tam pasirengusi? Žinoma, jei pasielgsime kaip Kanada 1994 metais, socialu.

Tik nepamirškime, tuometis premjeras Jeanas Chrétienas metus laiko važinėjo po šalį, susitikinėjo su žmonėmis ir aiškino, kaip svarbu sumažinti valdininkiją ir kokios socialinės garantijos atleistuosius apsaugos, kurios buvo net labai reikšmingos. Kartais kompensacijos siekdavo kelerių metų algą. Paraleliškai paskaičiavus, „kanadiškai“ socialiai Lietuvai reikėtų maždaug vieno milijardo eurų. Ar tiek turime?

Taigi, reikalas nėra paprastas. Ne kelių ministerijų suvarymas į vieną pastatą čia esmė. Tai, visų pirma, didelė socialinė našta. Lietuvoje skurdo rizikos riba viena žemiausių Europoje, kas penktas Lietuvos žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Net iš dirbančiųjų daugiau nei 8 procentai gyvena žemiau skurdo ribos. Ir koks lyderis ar partija gali ryžtis pagaminti dar bedarbių?

Galime visiškai pagrįstai koneveikti A. Kubilių, smerkti A. Butkevičių, piktintis D. Grybauskaite, triuškinti politines partijas. Taip, valdininkų daugėja, taip, pirmininkavimo ES metu priimtieji tebedirba, taip, manipuliuojama esamais ir užimtais etatais. Tačiau tai žmonės, gaunantys algas, turintys lėkštę sriubos. Kas imsis šimtui tūkstančių žmonių tą lėkštę atimti, kai, „Eurostat“ duomenimis, išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje ir taip dvigubai mažesnės už Europos vidurkį?

Tai gal gerai, kad žmonės turi darbo? Konkursai į tarnybas dideli, žmonės veržiasi. Nors nei vienas tų valstybės biudžetininkų turtuoliais netapo ir netaps, ką uždirba, tą išleidžia maistui, drabužiams.
Tačiau gaudami stabilų atlyginimą, turi tikimybę gauti banko paskolą butui, šiokias tokias socialines paramas vaikų auginimui. Net gali pasitaupyti atostogoms ir kur nors išvykti.

Tų valdininkų, gal išskyrus aukštuosius viršininkus, nelabai pavyksta prilyginti net viduriniajam sluoksniui, nes gyvena nuo algos iki algos. Bet jaučiasi jie pakankamai ramiai, trupučiuką įsivaizduodami gyveną oriai, nes rytais gali pasimėgauti kava su kolegomis.