Ypatingą dėmesį istorijos perrašinėtojai skiria sovietinės okupacijos ir antisovietinio pasipriešinimo tematikai. Ne veltui Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys istorikas Arvydas Anušauskas šią temą vadina vienu pagrindinių Rusijos ideologinio spaudimo Lietuvai „skausmingų taškų“. Jis pagrįstai perspėja: „Mums norima primesti kitokį praeities vertinimą... Rusija panaudoja ir minkštosios galios elementus, kai steigiamos įvairios organizacijos, padedama joms su logistika, rengiant įvairias konferencijas, leidžiant leidinius, kuriuose labai akivaizdžiai, o dažnai ir pakankamai grubiai, nesiskaitant su priemonėmis, iškraipoma Baltijos šalių istorija.“(2)
Vienas svarbiausių Kremliaus propagandos „minkštosios galios“ ginklų, be abejo, yra ir Lietuvos istoriją atitinkamai iškraipantys filmai. Drįstu tvirtinti, kad neigiamas jų poveikis visuomenės sąmonei yra net daug didesnis nei minėtų istorikų konferencijų arba įvairių dezinformacinių pseudoistorinių leidinių, dažniausiai skirtų palyginti siauram klausytojų ar skaitytojų ratui. Neatsitiktinai dar pats Leninas yra pabrėžęs, kad bolševikinei propagandai kinas pats svarbiausias iš visų menų (3). Ir, aišku, ne tik bolševikinei. Nes kino meninės kalbos psichologinis poveikis apima daugelio kitų meno rūšių galimybes – teatro, dailės, literatūros, muzikos ir net architektūros (kadangi gali labai įtaigiai kurti estetiškai įprasmintos erdvės iliuziją). Ką jau kalbėti apie tai, kad jis apskritai daug geriau už kitus menus geba kurti iliuzinę tikrovę, įtaigesniems žmonėms galinčią ne tik užgožti realybę, bet ją net ir pakeisti. Ne veltui tai yra ir bene pats masiškiausias menas.(4)
Reikšmingiausias visų laikų lietuviškas filmas?
Maža to, dar sovietmečiu buvęs, ko gero, labiausiai pasaulyje žinomas lietuviškas filmas, dabar jis tapo apskritai vienu svarbiausių Lietuvos kultūros reprezentantų užsienyje, šiuo atžvilgiu savo reikšme neretai prilyginamu net Čiurlionio kūrybai. Beje, ką ten Čiurlionis! Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ kai kam yra daug svarbiau. Ne veltui jį į svečias šalis, kaip vieną pačių reikšmingiausių Lietuvos kultūros vertybių, siunčia rodyti ir net asmeniškai pristato ne tik mūsų ambasadoriai, kultūros ar užsienio reikalų ministrai, bet kartais, kaip jau yra buvę, net ir patys prezidentai.
Tai būtų jau beveik komiška, jei nebūtų graudu. Patys aukščiausios Lietuvos valdžios atstovai pasauliui išdidžiai pristatinėja kino juostą, palaikančią, net heroizuojančią savo šalies okupantus ir kolaborantus, su žemėmis maišančią pasipriešinimą pavergėjams.
Sunku pasakyti, kur čia baigiasi, to paties aukščiau cituoto Lenino žodžiais tariant, Kremliui naudingas idiotizmas, o prasideda sąmoningas piktavališkumas. Tačiau bet kuriuo atveju toks šokiruojantis aukščiausių valstybės pareigūnų elgesys pamina elementariausią valstybinę ir pilietinę savigarbą. Ne veltui, pavyzdžiui, kai Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas minėtą filmą nuvežė į Gruziją, Laisvosios Europos radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius nebeapsikentęs aštriai, bet pelnytai apie tokį valstybės vadovui nederantį akibrokštą pasakė: „Niekas nenorėjo mirti“ yra spjūvis į veidą rezistentams. Jei kam rūpi Vytauto Žalakevičiaus filmo meniškumas, tą gali daryti privačiai ar per kino kritikų konferencijas, tačiau dėti valstybės vadovo antspaudą ant šlykštaus melo istorine prasme yra iškalbingas programinis pareiškimas, jog Paksas laiko Lietuvos SSR istoriją niekuo neišsiskiriančiu tarpsniu.“ (6)
Kaip čia neprisiminus vieno gerai žinomo kultūros ministro, savo apartamentuose pasikabinusio NKVD budelio Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus portretą. (9) Labai simboliškas gestas. Gaila, kad „Kalvio Ignoto teisybės“ ekranizacijos, palyginti su filmu „Niekas nenorėjo mirti“, meniškai ne tokios vykusios. O juk būtų galima vardan mūsų kultūros propagavimo po pasaulį pavežioti ir jas.
Kuriozinė LRT tradicija
Kad ir kaip atrodytų keista, vienas uoliausių filmo „Niekas nenorėjo mirti“ propaguotojų yra nacionalinis visuomeninis transliuotojas, kuris šią sovietinę kino juostą reklamuoja kone kasdien. Pastaruoju metu, kai tik įsijungiu LRT, lyg tyčia užtinku įkyrią šio filmo reklamą – kvietimą jį žiūrėti televizijos internetinės svetainės mediatekoje. Apie propagandinį kino juostos pobūdį toje reklamoje, aišku, nepasakoma nieko. Užtat mediatekoje pateikiamas visas filmą liaupsinančių televizijos laidų rinkinys.
Tačiau, lyg to būtų maža, LRT susiklostė dar ir itin savotiškas paprotys šį sovietinės propagandos perlą rodyti net per valstybines Lietuvos šventes, svarbias minėtinas jos istorijos datas. Antai šiemet [2013 m. – A. V.] jis kažkodėl buvo parodytas būtent Laisvės gynėjų dienos išvakarėse. (10) Kitaip, kaip cinišku žuvusiųjų už mūsų tėvynės laisvę paniekinimu, tokio kuriozo pavadinti tiesiog neapsiverčia liežuvis. Juk, kad ir kaip besuktum, laisvės kovotojai tame filme vaizduojami kaip niekšiški banditai, o sovietiniai okupantai ir jų talkininkai, atvirkščiai, kaip šaunūs vyrai ir didvyriški gelbėtojai, ginantys nuo tų banditų Lietuvos liaudį.
Toks LRT vadovų elgesys labai primena liūdnai pagarsėjusią „Tarybinių“ dešrelių atpiginimo akciją, kurią tūli gudručiai šiemet irgi sugalvojo rengti būtent Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. (11) Tiesa, privačioms bendrovėms atstovaujantys dešrų pardavėjai savo cinišką elgesį gali bent jau formaliai motyvuoti komerciniais poreikiais. Juk tokiomis begėdiškomis rinkodaros akcijomis tikriausiai galima privilioti kažkiek papildomų pirkėjų, ypač iš komunostalgijos kamuojamos gyventojų dalies. Tačiau LRT, regis, vis dar tebėra nacionalinis visuomeninis transliuotojas, kuris, kaip skelbiama jo paties įstatyme, be kita ko, privalo „stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“ bei „visuomenės moralę ir pilietiškumą“. (12) Deja, minėto filmo demonstravimas Laisvės gynėjų dienos išvakarėse tėra pasityčiojimas iš šių deklaruojamų kilnių tikslų.
Maža to, filmą „Niekas nenorėjo mirti“ LRT rodė ne tik šiemet Laisvės gynėjų dienos proga, bet ir pernai per Valstybės dieną bei jos išvakarėse (13), o ankstesnę vasarą – po Gedulo ir Vilties dienos (14). Savaime suprantama, tai įskaudino buvusius politinius kalinius ir tremtinius – jie net atviru laišku kreipėsi į Radijo ir televizijos tarybą, kad bent jau laisvės kovų ir tremčių atmintinomis dienomis nebūtų transliuojami partizanų kovas ar tremtinių kančias žeminantys filmai ir laidos (15). Juolab kad tąkart buvo minimos ir sovietinės bei nacistinės okupacijų metinės, ir didžiosios 1941-ųjų birželio tremties 70-metis. Be to, filmas dar anksčiau buvo rodytas ir per Vėlines (16), kas tuomet irgi sulaukė tremtinių bei politkalinių protestų (17), bet į juos nei tada, nei vėliau, deja, nebuvo atsižvelgta. Žodžiu, LRT televizijoje šio filmo demonstravimas pačiu netinkamiausiu metu – ir dar ignoruojant Lietuvos laisvės kovotojų bei bolševizmo aukų daugkartinius prašymus – jau yra tapęs savotiška tradicija.
Ko gi tada LRT, pavyzdžiui, Laisvės gynėjų dieną neparodžius ir Aleksandro Nevzorovo pseudodokumentinio filmo apie mistinius Landsbergio snaiperius? Ar, tarkime, nedavus pusantros valandos eterio kokio nors Algirdo Paleckio paistalams apie tai, kaip esą savi šaudę į savus? Beje, visai būtų galima ir meninį nevzoroviškos dvasios filmą šia tema kada nors parodyti. Juolab kad jau yra sukurta net keletas tokių, vaizduojančių klastinguosius lietuvių snaiperius ar, tiksliau, snaiperes – „baltąsias pėdkelnes“, besikaunančias su rusų kariais Kaukaze.
Vienas geriausių sovietinės propagandos laimėjimų
Nors „Niekas nenorėjo mirti“ yra tikrų tikriausias – netgi pavyzdinis – sovietinis propagandinis filmas, visas būrys jo propaguotojų ir gerbėjų iš kailio neriasi stengdamiesi tai nuvertinti, ignoruoti ar net apskritai paneigti. Nusišnekama iki to, esą šis filmas – vos ne antisovietinis arba, blogiausiu atveju, „nei „raudonas“, nei „baltas“ (19), o bešališkas ir ideologiškai neutralus. Ar bent jau sąlygiškai neutralus. Antai kino kritikas Gediminas Jankauskas piktinasi tais, kurie pagrįstai mano, kad šiame filme „tiesos... mažoka arba kad ji pakeista ideologiniu melu“. (20) „Ko verti ginčai apie ideologinį šio filmo pamatą ir priekaištai, kad ši juosta juodina Lietuvos istoriją?“ – retoriškai grąžo rankas ir Jankausko kolegė Rasa Paukštytė, kalbėdamasi su jai pritariančiu žurnalistu, kino kritiku Laimonu Tapinu. (21) Panašių, deja, su tikrove smarkiai prasilenkiančių nuomonių būtų galima pacituoti daugybę.
Sekantys tokias pasakėles pamiršta, kad sovietmečiu KGB ir kitos ideologinės priežiūros institucijos kontroliavo net ir tų kino juostų, kurių turinys neturėjo nieko bendra su istorija ir politika, kūrimą. Tad ką jau kalbėti apie dar neseną, tebekraujuojančią (22) Sovietų Sąjungos istoriją liečiančius filmus, o juolab kino juostą, pasakojančią apie mirtiną SSRS ir bolševizmo priešą – Lietuvos partizanus. Tuo metu tokios tematikos istoriškai bent kiek objektyvesnio ar ideologiškai neutralaus filmo praleidimas į ekranus, o ir pats statymas buvo praktiškai neįmanomas. Daugių daugiausia, ko šiuo atžvilgiu galėjo tikėtis tokių filmų kūrėjai, tai šiek tiek pažaisti ties leistino ir neleistino riba, bet net už tai paprastai patirdavo rimtų nemalonumų (23). Tuo tarpu filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tais laikais buvo demonstruojamas ne tik visoje SSRS nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, bet ir užsienyje, jis susižėrė krūvą prestižinių sovietinių apdovanojimų, gavo net valstybinę premiją, buvo išgirtas ir išreklamuotas kino kritikų, žurnalistų ir net budriausių Kremliaus ideologinės kontrolės ryklių.(24)
Bet svarbiausia, šį sovietinės propagandos durnaropių kokteilį kiekvienas žiūrovas galėdavo siurbčioti per jam labiausiai tinkantį meninės raiškos šiaudelį. Daug kam patiko nuotykiniai, vesterniškieji filmo fabulos ir siužeto aspektai, šiek tiek primenantys visame pasaulyje, taip pat ir tuometinėje SSRS didelio populiarumo sulaukusią Johno Sturgeso „Šauniąją septyniukę“ (dar garsesnio Akiros Kurosavos šedevro (25) atkartojimą), kur saujelė drąsuolių gelbsti banditų gaujos terorizuojamą kaimą. Intelektualesni kinomanai Žalakevičiaus filme sugebėdavo įžvelgti ir kažką panašaus į savotišką egzistencinę dramą, rasdavo sąlyčio taškų net su tokių pasaulyje žinomų kino meistrų, kaip, pavyzdžiui, Ingmaras Bergmanas ar Andrzejus Wajda, kūriniais. Dar kiti estetiškai rafinuotesnės auditorijos atstovai gėrėdavosi puikiu operatoriaus Jono Griciaus darbu. Na ir, ko gero, veik visiems imponavo gerai parinktas žavių ir gabių kino aktorių kolektyvas. Taigi šis sovietinis agitpropas dėl įvairialypės daugiasluoksnės formos buvo kone universalus ir tiko beveik visiems (26). Nebent išskyrus pačius buvusius Lietuvos laisvės kovotojus, jų rėmėjus, artimuosius ir kitus, kaip tada sakydavo, nepribaigtus „antitarybinius elementus“. Bet net ir jie dažnai sutikdavo, kad filmas pastatytas įspūdingai.
Prievartautojai ir vaikų smaugikai
Kaip ir dera sovietiniam agitpropui, filme „Niekas nenorėjo mirti“ sovietų valdžios gynėjai, visų pirma, aišku, broliai Lokiai vaizduojami kaip daugiau ar mažiau šaunūs herojai, o jos priešams nešykštima juodžiausių spalvų. Apie tai atvirai kalba net nuoširdus Žalakevičiaus gerbėjas ir bičiulis, žinomas lenkų kino kritikas Januszas Gazda: „Vieni iš jų [filmo veikėjų – A. V.] siekia darnos ir ramybės, kiti griauna, sėja chaosą ir mirtį. Vieni reprezentuoja gerąsias jėgas, kiti – blogąsias“. Tačiau kritikas keistai stebisi: „Vis dėlto paradoksalu, kad... darnos sukūrimo aktą šiame filme atlieka tie, kurie politiškai susiję su sovietų valdžia ir padeda ją įtvirtinti Lietuvoje... (žiūrovas juos gali traktuoti ir kaip išdavikus). Tuo tarpu tie, kurie išsaugojo ištikimybę nepriklausomos Lietuvos idealams, čia yra tik destruktyvi jėga.“ (27) Beveik viskas teisingai pasakyta. Tik nelabai aišku, kur čia paradoksas? Būtų paradoksaliau, jei tokios gėrio ir blogio jėgų sampratos šiame sovietiniame propagandiniame filme nebūtų.
Kritiko retorinis stebėjimasis tariamu paradoksalumu ne visai logiškas dar ir todėl, kad jis Žalakevičiaus kino juostą iš esmės teisingai, nors kiek utriruotai (28) gretina su kitais panašios rūšies sovietiniais filmais, kuriuose „sovietų valdžios šalininkai buvo visais atžvilgiais teigiami personažai, o jos priešininkai ne tik kad laikėsi „klaidingų“ pažiūrų, bet iš jų buvo atimtos net pozityvios žmogiškos charakterio savybės. Panašiai yra ir filme, apie kurį kalbame.“ (29) Gazda smulkiai vardija teigiamas, humaniškąsias okupacinės valdžios šalininkų Lokių (iš kurių tik vienas Donatas pernelyg karštakošis) savybes ir joms priešpastatomus neigiamus, bjaurius, netgi nežmoniškus antisovietinių veikėjų būdo bruožus ir poelgius.
Tačiau Žalakevičius šiuo atžvilgiu kai kur pralenkia net labiausiai prosovietinius savo kolegas. Norėdamas išgauti maksimalų propagandinį efektą, jis tarpais griebiasi tokių drastiškų, pigių, bet kartu emociškai itin paveikių kino kalbos triukų, iki kokių, ko gero, nėra nusiritęs joks jo kartos sovietinis režisierius. Lietuvos partizanai filme vaizduojami ne tik kaip niekingi banditai, klastingi liaudies priešai ir šlykštūs moterų prievartautojai – jie, pasirodo, dar ir smaugia mažus vaikus su baltais triušeliais. Epizodas, kuriame banditas Apuokas pasmaugia berniuką, sumanytas tikrai vykusiai – nes kas gali sukelti didesnį pasibaisėjimą nei tokie šokiruojantys kadrai? O kur dar tas jų siaubą kontrastiškai pabrėžiantis mažas, baltas, švelnus triušiukas... Na, ir Vytautas Tomkus, reikia pripažinti, šią sceną suvaidino talentingai – su kraują stingdančiu šaltakraujiškumu. Čia net suaugę žiūrovai būna sukrėsti. O juk filmą, kuris tuo metu buvo dažnai rodomas ne tik kino teatruose, bet ir per televiziją, masiškai žiūrėdavo tiek suaugusieji, tiek ir propagandinei indoktrinacijai pats imliausias visuomenės sluoksnis – vaikai, kuriems aiškiai buvo duota suprasti, kas čia yra blogiukai.
Neatsitiktinai tais laikais, pamenu, į filmo seansus moksleiviai (30) būdavo specialiai vedami ištisomis klasėmis: „Žiūrėkite, kokie išgamos buvo tie miškuose besislapstę tarybinės liaudies ir laisvės priešai! Kaip gerai, kad mūsų tėvynę išvadavome nuo jų!“ Žodžiu, savo šalies tikrosios istorijos nežinantys, jos laisvės kovotojų nekenčiantys ir okupantus šlovinantys mankurtai padedant tokiems filmams turėjo būti auginami nuo pat mažens. Ką pavyko indoktrinuoti vaikystėje ar paauglystėje – vėliau ištaisyti jau be galo sunku, nes tuo amžiaus tarpsniu įkalti stereotipai būna patys gajausi ir tvirčiausi. O juk Žalakevičiaus filmas savo menine indoktrinacijos galia lenkė daugumą kitų panašios tematikos sovietinių kino juostų.
Beje, apie taip klaikiai ir šlykščiai pavaizduotus Lietuvos laisvės kovotojus turiu surinkęs nemažai filmo žiūrovų įspūdžių bei atsiliepimų – ir iš Lietuvos, ir iš kitų buvusių SSRS respublikų, kur jis sovietmečiu buvo demonstruojamas ne tik labai plačiai, bet dažnai net ir privalomai. Štai tik keletas iš jų apie tą patį kraupų vaiko pasmaugimą: „Vienas iš vaikystės prisiminimų apie šį filmą: kai TV ekrane prasidėdavo scena, kurioje pabėgęs nuo Donato miške banditas Apuokas smaugia atsitiktinai pakliuvusį jam į rankas berniuką liudininką, mano tėtis visada išeidavo iš kambario, kad nematytų šios košmariškos scenos“, „Aš irgi puikiai prisimenu šį dūšią draskantį epizodą... Donatui, kai tas [vėliau] atsidūrė prieš Apuoką su šautuvu, …[derėjo] įsikibti iš visų jėgų pastarajam į gerklę už tą vaikinuką“, „Aš visada užsimerkiu, kai eina šis epizodas“, „Žiūrėjau vaikystėje, Apuokas iš tikrųjų išgąsdino – be jokių siaubiakų.“ (31)
Žiaurių, net siaubingų scenų filme yra ir daugiau. Žinoma, sovietinių okupantų ir jų talkininkų kovos su Lietuvos partizanais tikrai buvo labai žiaurios. Ir nors niekuo dėtų vaikų su baltais triušiukais partizanai miškuose nesmaugė, deja, ir nuo jų rankų įvairiomis aplinkybėmis vaikų yra žuvę. Tačiau stingdantį siaubą, kaip teisingai pastebėjo Gazda, filme sėja tik kraugeriai miškiniai, nuo kurių kaimą pasiaukojamai gina šaunieji kolaborantai ir jiems į pagalbą atskubantys sovietiniai kariškiai. Tad, sakyčiau, net šiurpoka girdėti kai kurių Žalakevičiaus filmo fanų, kaip antai poeto Vytauto Bložės, svaičiojimus, esą šioje kino juostoje Lietuvos partizanai parodyti „su didžiausia simpatija“ (!). (32) Arba, pavyzdžiui, skaityti oficialų „Niekas nenorėjo mirti“ pristatymą Kauno tarptautiniam kino festivaliui, teigiantį, neva filmo autorius sugebėjo „įžvelgti humanizmą abiejose [! – A. V.] kovojančiose pusėse“. (33) Atleiskite, bet tai jau kažkoks pernelyg juodas humoras.
Tarp kitko, įdomu, kad bjaurusis miško banditas, lyg koks keistas sadomazochistinis iškrypėlis, vargšę moterį puola prievartauti būtent žūtbūtinio mūšio metu (ir dar ignoruodamas vado ką tik duotą įsakymą). Akivaizdu, kad šiuose kadruose trūksta elementariausios loginės, psichologinės ar net fiziologinės veiksmo motyvacijos. Tačiau tai nesvarbu, nes šis vaizdelis bendrame propagandinių filmo priemonių arsenale ir buvo skirtas anaiptol ne rafinuočiausios publikos džiaugsmui. Čia svarbiausia buvo kuo įspūdingiau sudirbti sovietų valdžios priešus. O tam pačių drastiškiausių metodų propagandiniame sovietiniame kine netrūko dar nuo Eizenšteino laikų.
Aitvaras, kraunantis Kremliaus propagandos aruodą
Vis dėlto ne visi Lietuvos partizanai filme pavaizduoti kaip degradavę pašlemėkai. Prievartautojams ir vaikų smaugikams vadovauja sąlygiškai kiek šviesesnis, intelektualesnis, anot daugelio filmo garbintojų, net savaip romantiškas buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas ir nacių okupacijos laikų policininkas Aitvaras. Mažų vaikų jis nesmaugia, moterų nežagina ir net iš viso nesimyli su jomis (netgi su savo paties žmona). Tačiau ir jis piktdžiugiškai stebi priešmirtines jo per langą nušauto naujojo apylinkės pirmininko Vaitkaus konvulsijas, o po to įsako pakarti vargšą nebylį pastarojo tėvą bei, kaip ir dera tikram džentelmenui, liepia savo sėbrui mušti pasislėpusio po lova ūkininko Marcinkaus žmoną, prieš tai su neslepiamu pasimėgavimu pamaigęs jos nagus aulinių batų padu. Beje, filmo scenarijuje inteligentiškasis personažas dar ir spiria parkritusiai Marcinkuvienei į šoną bei išvadina „sterva“. (34) Visa tai, aišku, rodo didelę Žalakevičiaus simpatiją Lietuvos laisvės kovotojams.
Na, bet neerzinkime filmo mylėtojų, kibdami prie tokių nereikšmingų smulkmenų. Aitvaras, palyginti su dauguma jo gaujos narių, iš tikrųjų yra impozantiškesnis, o ir miršta jis gana vaizdingai ir melodramatiškai. Ne veltui ir pats Žalakevičius, retrospektyviai įsijautęs į tikro partizanų gerbėjo vaidmenį, išdidžiai mesteli: „Kas norėjo, tas pamatė filmo finale šviesią Noreikos [vaidinusio Aitvarą – A. V.] mirtį...“ (35) O kino kritikas Saulius Macaitis mįslingai priduria: „Tie keli kadrai – tarsi sovietų laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Žinoma, ne bronzinis – įslaptintas.“ (36) Ir šiaip visas tuntas autorių merkia akį apie kažkokią paslaptingą Ezopo kalbą, kuria Žalakevičius, it koks lietuviškasis Volfas Mesingas, atseit apgavęs budrią KGB ideologinę kontrolę.
Versija verta mistinio nuotykių serialo. Tačiau vis dėlto neaišku, kur čia glūdi tas gudrusis įslaptinimas, jei, kaip rašo tas pats Macaitį cituojantis jo kolega Tapinas, po filmo peržiūros net Lietuvos komunistų partijos „Centro komitetas tuomet taškėsi seilėmis“, kad „tiems banditams vadovauja toks simpatiškas herojus, kurį vaidina Laimonas Noreika“? (37) Pernelyg jau nelogiški slaptosios ezopinės kalbos aiškintojų argumentai. Juolab kad kitame tekste Tapinas cituoja dar ir konkretesnius Donato Banionio žodžius, kad minėtą triukšmą pakėlęs pats pilkuoju kardinolu vadintas CK narys, kandidatas į CK biuro narius Genrikas Zimanas: „Kas čia rodoma... Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“ (38) Žodžiu, didesnį Aitvaro paveikslo įslaptinimą sunku ir išgalvoti.
Patys filmo fanai šia tema pateikia gana skirtingas versijas. Anot Tapino, juostą palaiminęs jos sužavėtas SSRS kinematografijos komiteto pirmininkas Aleksejus Romanovas (39), pagal Banionį – ją apgynęs pats Antanas Sniečkus (40), o pasak kino režisieriaus Gyčio Lukšo – užstojęs kažkoks neįvardytas „svarbus viršininkas“ (41). Nežinau, kuri iš šių versijų yra tikroji, tačiau esmės tai nekeičia. Jei filmas tiko kažkokioms aukštesnėms, svarbesnėms ar įtakingesnėms sovietinėms instancijoms, prieš kurias turėjo nutilti net seilėmis taškęsi LKP CK atstovai, tai jam tiktai minusas. Jeigu jį užtarė Maskvos valdininkai, kokie nors aukšti komunistų nomenklatūros šulai ar pats Lietuvos kompartijos vadas, reiškia, filmas kaip tik atitiko tai, ko Kremliui labiausiai reikėjo ir ko galbūt nesuprato kai kurie vietiniai, ne tokie įtakingi ar bukesni valdžiažmogiai. Juk sovietinė ideologija buvo nuleidžiama iš viršaus, o ne atvirkščiai. Aitvaro paveikslas, niekuo neužkliuvęs nei Sniečkui, nei įtakingiesiems Maskvos valdininkams (jiems netgi patikęs), visiškai nekliudė tai ideologijai – ir net kaip tik kuo puikiausiai pasitarnavo jai.
Tai, beje, pažymi ir sovietinės ideologijos bei propagandos sklaidą to meto Lietuvos kultūroje tyrinėjęs istorikas Arūnas Streikus, kuris į klausimą, kodėl cenzūra visa tai leido ir kas trukdė cenzoriams filme išimti bent jau kai kuriuos Aitvaro žodžius, atsako labai aiškiai: „Nemanau, jog jiems kas nors trukdė ar kad jie ko nors nesuprato. Jie šiek tiek rizikavo, bet [tuo metu jau] tiesiog negalėjo pateikti visiško melo apie partizaninį karą. O kontroversiškai vertinamame filme „Niekas nenorėjo mirti“ buvo suformuota partizaninio karo koncepcija, atitinkanti naują, r a f i n u o t e s n į [išskirta mano – A. V.] sovietų valdžios požiūrį į partizaninį karą Lietuvoje.“(42)
Papildydamas Streikų pridursiu, kad po Stalino mirties, Chruščiovo laikais, o ir kiek vėliau pasirodė visa eilė ideologinės kontrolės direktyvų, pastabų bei rekomendacijų apie naujus sovietinės propagandos metodus. Vyresnės kartos menininkai, meno kritikai ir kitų kultūros sričių specialistai jas dar turėtų prisiminti iš sovietinio meno ar marksistinės-leninistinės estetikos paskaitų. Ten buvo atkreipiamas dėmesys, kad propagandai vertėtų būti lankstesnei, ne tokiai tiesmukai kaip Stalino laikais. Tad ir Sovietijos nedraugus imta vis dažniau vaizduoti ne taip vienareikšmiškai, gerokai subtiliau, kas tik didino propagandos įtaigumą ir jos pateikiamos istorinių bei politinių įvykių interpretacijos tikroviškumo iliuziją.
Ne veltui Aitvaro paveikslą, kaip tikrą sovietinio kinematografo sėkmę, yra išgyręs ne vienas to meto kino kritikas. Tačiau bene įžvalgiausiai ir taikliausiai jo reikšmę sovietinės ideologijos propagavimui apibūdino garsus kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas straipsnyje, parengtame pagal SSRS kinematografininkų suvažiavime skaitytą pranešimą: „Žalakevičiaus sėkmė slypi dar tame, kad jo stiprūs charakteriai atsiskleidžia giluminiame plane, sudėtingame psichologiniame pjūvyje... Kaip dažnai trūksta mūsų kino juostoms personažų paveikslų daugiamatiškumo ir sudėtingumo, be to, ypač tiems filmams, kur istorijos konfliktai [jų herojus] suremia nesutaikomoje kovoje... Rūstusis Aitvaras, nacionalistinio pogrindžio vadeiva iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“, – toli gražu ne eilinis „priešas“ ir „piktadarys“, o įsitikinęs ir ypatingai pavojingas priešininkas... Kad nugalėtų Aitvarą, narsiesiems broliams Lokiams teko sutelkti visą valią, visas savo dvasines ir fizines jėgas.“ (43) Pasak Aitmatovo, „jeigu priešas iš anksto pateiktas kaip elementarus blogio vienetas, mes kažkodėl suvokiame tai kone kaip normą. Tačiau ir priešo paveikslas juk tarnauja giliam gyvenimo, žmonių charakterių prigimties pažinimui. Primityvus priešo vaizdavimas... nejučia žemina ir teigiamus herojus“, todėl jo įvaizdis taip pat reikalauja „meninio dėmesio, vaizdavimo įtikinamumo“. (44)
Beje, kad pernelyg primityvus ideologinių bei vadinamųjų klasinių priešų vaizdavimas ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos stygius sovietinei propagandai kartais net „gali turėti atvirkštinį poveikį“, pats Žalakevičius puikiai suprato ir yra apie tai kalbėjęs dar gerokai prieš statydamas filmą „Niekas nenorėjo mirti“. (45)
Taigi, priešingai ezopinės kontrabandos specų fantazijoms, Žalakevičius čia padarė būtent tai, ko ir norėjo Kremlius. Sovietinei propagandai, be kita ko, reikėjo solidesnio ir sudėtingesnio priešo įvaizdžio, ne tik eilinių standartinių kenkėjų ir piktadarių. Šie tai propagandai, be abejo, buvo reikalingi (ir Žalakevičius tokius vaidmenis sumaniai išnaudojo), tačiau naujesnių laikų sovietiniam kinui vien jų nebepakako. Smegenys visuomenei turėjo būti plaunamos platesnio ir įvairesnio psichologinio poveikio priemonėmis, kas filmu „Niekas nenorėjo mirti“, deja, gana sėkmingai daroma ir iki šiol.
Bus tęsinys
1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2012 m. veiklos ataskaita, p. 14, http://www.vsd.lt/vsd_ataskaita_20130607.pdf.
2. Rimantas Varnauskas, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą: pabaigos nesimato, http://www.alfa.lt, 2013-05-07.
. Владимир Ленин, Полное собрание сочинений, изд. 5-е, Москва, 1970, t. 44, p. 579; Григорий Болтянский, Ленин и кино, Москва, 1925, p. 19.
4. Šiuo atžvilgiu varžytis su kinu galėtų nebent populiarioji muzika, tačiau ir ji šiais laikais neišsiverčia be vaizdo įrašų.
5. Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus, http://www.7md.lt, 2006-11-10; Andrius Sytas, Politiniai tremtiniai reikalauja mokiniams nerodyti filmo „Niekas nenorėjo mirti“, http://www.alfa.lt, 2006-11-16.
6. Virgis Valentinavičius, Paksas ir menas nieko nepasakyti, http://www.xxiamzius.lt, 2003-09-26.
7. Tatarstano sostinėje bus pristatyti Lietuvos meno, kultūros ir mokslo pasiekimai, http://pramogos.delfi.lt, 2005-09-05; Vilma Okunevičiūtė, Britanijos sostinėje sukosi lietuviški filmai, http://www.delfi.lt, 2007-11-14; Urugvajuje – lietuviško kino savaitė, http://www.urm.lt, 2009-05-22; Japonijai ir Kinijai atsiveria UAB „Lietuvos kinas“ archyvai, http://www.lietuvoskinas.lt, 2010-06-27.
8. Apie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ propagandinį pobūdį ir netinkamą demonstravimą bei reklamavimą man kol kas pavyko aptikti tik dviejų aukštesniųjų valstybės pareigūnų – konservatorių E. Simanaičio ir R. Juknevičienės – kritiškus pasisakymus. Tiesa, apie galimas filmo sąsajas su Kremliaus užsakovais labai probėgšmais yra užsiminęs dar ir V. Landsbergis. Žr.: Edmundas Simanaitis, Okupacijos nostalgijos recidyvas, http://www.xxiamzius.lt, 2003-09-24; To paties, Tikrojo humanizmo ir teisingumo ilgesys, Ten pat, 2007-12-05; Rasa Juknevičienė, Keistas nepriklausomybės supratimas, http://www.balsas.lt, 2006-02-15; Vytautas Landsbergis, Kas tai daro?, Ten pat, 2008-01-25; To paties, Lietuva nėra atsakinga už okupantų valdžios veiksmus, http://www.delfi.lt, 2008-04-07.
9. Petras Katinas, Kelias atgal, http://www.xxiamzius.lt, 2005-09-30.
10. LRT Kultūra kanalo programa, 2013-01-12; Rimantas Gučas, Kvailumas ar išdavystė?, http://www.lzinios.lt, 2013-01-14.
11. Sausio 13-osios proga – virta „Tarybinė“ kumpinė dešra pigiau, http://www.alfa.lt, 2013-01-11; Šarūnas Černiauskas, „Maxima“ Sausio 13-ąją siūlo pigiau apsirūpinti „Tarybinėmis“ dešromis, http://www.delfi.lt, 2013-01-11; „Maxima“ sausio 13-tą „tarybinių“ akcijų neatsisakė, Ten pat, 2013-01-13; Rimantas Varnauskas, „Tarybines sosiskas“ „Čeriomuchos“ alumi užgeriant, http://www.alfa.lt, 2013-01-21.
12. Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, I skyrius, 3 straipsnis, 1 punktas, http://www.lrt.lt/apie-lrt/LRT/istatymas.
13. LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2012-07-05; LRT Lituanica (LTV World) kanalo programa, 2012-07-05.
14. LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Lituanica (LTV World) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Kultūra (LTV2) kanalo programa, 2011-06-19; Algimantas Bučys, Post scriptum, http://www.alkas.lt, 2011-06-20.
15. Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos darbų, http://bit.ly/1mgfgGy. Kreipimesi tik netiksliai nurodyta filmo rodymo diena.
16. LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2006-11-01; Niekas nenorėjo mirti, LTV, http://www.anonsas.lt/portal/categories/143/1/0/1/article/1413/niekas-nenorejo-mirti-ltv; Baisioje aplinkoje išgyventi padeda ironija, http://www.lrytas.lt, 2006-11-01.
17. Andrius Sytas, Min. veik.
18. Aleksandras Nevzorovas, Skaistykla, 1997, http://www.youtube.com/watch?v=ha9nJubRlrE.
19. Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai gąsdino meilės scena su Artmane, http://www.alfa.lt, 2011-07-16.
20. Gediminas Jankauskas, Niekas nenorėjo mirti, http://www.gramofonas.lt, 2006-08-28.
21. Rasa Paukštytė, L. Tapinas. „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“, http://www.lrytas.lt, 2009-01-20.
22. Tuo metu ne tik atmintis apie Lietuvos partizanus buvo dar palyginti šviežia. Kaip tik tais pačiais 1965 m., kai buvo pradėtas statyti filmas „Niekas nenorėjo mirti“, žuvo vienas paskutinių Lietuvos partizanų A. Kraujelis.
23. Pavyzdžiui, kiek bešališkesnio filmo „Jausmai“ (1968) rodymas sovietmečiu už tokius žaidimus buvo smarkiai suvaržytas, nors jame režisierius ir neperžengė leistinos ribos.
24. Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanojimai sovietmečiu: Pagrindinis prizas „Didysis gintaras“ VI-ajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Kišiniove (1966); SSRS kinematografininkų sąjungos diplomas V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų VI-ajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Kišiniove (1966); Pirmoji premija sąjunginiame kino festivalyje Kijeve (1966); Premija V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų sąjunginiame kino festivalyje Kijeve (1966); Premija D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį sąjunginiame kino festivalyje Kijeve (1966); Prizas D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį XV-ajame tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje (1966); SSRS kinematografininkų sąjungos garbės diplomas V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų (1966); Lenino komjaunimo premija V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir režisūrą (1966); SSRS valstybinės premijos scenarijaus autoriui ir režisieriui V. Žalakevičiui, operatoriui J. Griciui, aktoriams D. Banioniui ir B. Ojai (1967). Na, o gana didelį to meto sovietinių recenzijų ir atsiliepimų apie šį filmą sąrašą galima rasti čia: Cоветские художественные фильмы: aннотированный каталог, том. V (1964-1965), Москва, 1979, p. 253-257.
25. Akira Kurosava, Septyni samurajai, 1954.
26. 1967 m., remiantis žurnalo „Sovietskij ekran“ skaitytojų apklausos rezultatais, „Niekas nenorėjo mirti“ pripažintas geriausiu sovietiniu 1966 m. filmu. Žr.: Лучший фильм года (Советский экран), http://ru.wikipedia.org/wiki/Лучший_фильм_года_(Советский_экран).
27. Januszas Gazda, Už kryžių lango – Lietuva, in: Aš nežinau..., Vilnius, 1997, p. 104.
28. Nors J. Gazdos pastaba iš esmės teisinga, jis vis dėlto kiek supaprastina situaciją to meto sovietiniame kine – tuo laiku jame tokio grubaus juodai balto propagandinio schematiškumo jau buvo žymiai mažiau, jis neretai būdavo subtilesnis ir labiau niuansuotas.
29. Januszas Gazda, Min. veik., p. 104-105.
30. Mano moksleiviškais laikais kino teatruose filmas „Niekas nenorėjo mirti“, kiek pamenu, oficialiai buvo rodomas žiūrovams nuo 16-os metų amžiaus. Tačiau to, be abejo, ne visada ir ne visur buvo paisoma. Ką jau kalbėti apie nevaržomą šio filmo rodymą per televiziją, per kurią, pvz., aš pirmąkart jį pamačiau būdamas vos šešerių.
31. Citatos iš filmo aptarimo internetiniame forume, http://www.kinoteatr.net/kino/movie/sov/4477/forum.
32. Laimonas Tapinas, Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 139.
33. Niekas nenorėjo mirti, http://www.kinofestivalis.lt/lt/filmai/Niekas-nenorejo-mirti.
34. Vytautas Žalakevičius, Niekas nenorėjo mirti. Kino apysaka. 1963, in: Aš nežinau..., p. 70-71.
35. Vytauto Žalakevičiaus tylėjimas. Arvydo Juozaičio interviu su Vytautu Žalakevičiumi, Ten pat, p. 255; Gediminas Jankauskas, Min. veik.
36. Saulius Macaitis, Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius, Vilnius, 2002, p. 185; Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 136.
37. Rasa Paukštytė, Min. veik.
38. Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 128.
39. Ten pat, p. 130-131.
40. Snieguolė Dovidavičienė, Min veik.
41. Tos pačios, Lietuvių žvaigždės Adomaitis ir Budraitis rusams – jau per brangios, http://www.alfa.lt, 2012-09-19.
42. Laisvės kryžkelės (XXXVII). Istorinės atminties sovietizavimas. Žurnalisto R. Čekučio ir istoriko A. Streikaus pokalbis, http://www.bernardinai.lt, 2006-12-04.
43. Чингиз Айтматов, Национальное и интернациональное, in: Вопросы киноискусства, вып. 11, Москва, 1968, p. 42.
44. Ten pat, p. 42-43.
45. Sovietų Sąjungos Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikų vaidybinių filmų svarstymo protokolas, 1959, in: LMA, f. 29, ap. 1, b. 145, l. 7.