Egzaminas visuomenei
Iš tikrųjų dabartinė Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis yra sudėtinga. Šie prezidento rinkimai yra labai svarbūs mūsų ateičiai, o šalį valdantis oligarchinis kapitalas ir su juo suaugusios partinės grupuotės neabejotinai aršiai gins savo interesus ir turtus, kuriuos susikrovė per pastaruosius penkiolika metų. Rinkimai ir galimi nauji politinės hierarchijos pokyčiai kelia pavojų esamai tvarkai, todėl bus panaudotos įvairios priemonės savo interesams ginti. Tai, ką regime dabar, yra tik spektaklio ir spalvingų politinių striptizų pradžia. Tačiau galima mėginti prognozuoti tolesnės politinės kovos scenarijus.
Visuomenei teks laikyti svarbų egzaminą. Mūsų žmonės inertiški, politiškai neišsilavinę, sąmoningų piliečių yra labai nedaug. Visuomeninės sąmonės manipuliacijos instrumentu tampa pagrindinės mūsų žiniasklaidos priemonės, kurios jau seniai kontroliuojamos konkrečių finansinių grupuočių ir su jomis susijusių politinių veikėjų. Todėl manipuliavimo visuomenine sąmone galimybės yra milžiniškos. Tai akivaizdžiai parodė pastarieji bei daugelis ankstesnių Seimo rinkimų.
Metacivilizacijos ir globalios krizės
Dabartiniame į metacivilizacinę raidos fazę įžengusiame pasaulyje, kurio neatsiejama dalis yra ir Lietuva, globalios krizės sąlygomis vyksta nuožmiausia skirtingų geopolitinės ir ekonominės galios centrų kova ir aišku, kad tos tautos ir šalys, kurių lyderiai negalvojo apie ateitį, neturėjo vystymosi perspektyvos, nukenčia labiausiai.
Reaguojant į globalaus pasaulio iššūkius, labai daug lemia konkrečios šalies piliečių sąmoningumas, valdančio elito istorinis pasirinkimas, ilgalaikių tautos siekių ir būties ateityje suvokimas. Čia ekonominius rezultatus dažniausiai nulemia vykę ar nevykę politikų sprendimai, esminių reformų sėkmė, nepopuliarūs vyriausybės sprendimai ikikrizinėmis ir krizių aplinkybėmis. Tautos, nespėjusios laiku susiorientuoti ir priimti nepopuliarių radikalių sprendimų, globalizacijos nubloškiamos atgal, o pažangos traukinys nuvažiuoja. Kyla natūralus klausimas: ar dabartinė Lietuva pasirengusi minėtiems iššūkiams? Būkime sąžiningi: ne.
Stambiojo kapitalo interesai
Mūsų valdžia gali rodyti nepaprastą principingumą ir valią kovodama su „zuikiais“ viešajame transporte. Tikėtina, kad tikrai sugebės patvirtinti net 2–3 tūkst. baudas tiems, kurie nesumokėjo transporte baudų, nes neturi iš ko mokėti. Tačiau kai reikia kovoti su milijonines sumas švaistančiais megaprojektais „Leo LT“, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir pan., mūsų valdžia ir teisėsaugos institucijos yra bejėgės, neįstengia priimti radikalių sprendimų.
Visuomenės demoralizavimas
Pats tragiškiausias pastarojo dešimtmečio „laimėjimas“ – masinės informacijos priemonių, kurios labiausiai veikia visuomeninę sąmonę, devalvavimas. Klaiku matyti mūsų televizijos kanaluose vyraujančias laidas. Kokia „produkcija“ ir idealai peršami mūsų visuomenei? Visos verčiančios mąstyti kritinės ir analitinės laidos, kurios po Atgimimo atsakingai nagrinėjo visuomeninius procesus, išnyko. Dabar liko tik apgailėtinos jų imitacijos. TV diskusijų klubai – tik tų pačių (dažniausiai) politikų ir juos aptarnaujančių liokajų pasiplepėjimas, demonstruodami save, jie pilsto iš tuščio į kiaurą, nes neturi ką pasakyti.
Kita vertus, per pastaruosius 15 metų iš esmės pasikeitė mūsų vadinamojo valdančiojo elito poreikiai ir elgesio būdas; visos partijos ir jų lyderiai supanašėjo, net visiškai skirtingų partijų ideologinės pozicijos beveik nesiskiria. Daugeliui aukščiausius valdžios postus užimančių žmonių akivaizdžiai trūksta elementaraus profesionalumo, humanitarinės kultūros, būtino kritinio mąstymo.
Tai akivaizdžiai matyti jiems atsidūrus situacijoje, kurioje negali atsišaudyti standartinėmis frazėmis. Kaip tokio lygio žmonės gali spręsti sudėtingus valstybės valdymo reikalus?
Dabartinių partijų struktūros tarsi kopijuoja sovietinių laikų nomenklatūrinę sistemą, tik iškreiptai. Jos neiškelia naujų lyderių, viskas sukasi ankštuose uždaruose rateliuose. Net nesvarbu, kokiai partijai daugelis mūsų politinio gyvenimo lyderių atstovauja, todėl be didelių sentimentų migruoja iš vienos į kitą, nelygu kur susiklostė palankesnė situacija, ir atstovauja priešingai ideologijai.
Nekeista, kad daugelis užimančiųjų aukščiausius valstybės postus, nuo kurių priklauso pinigų skirstymas, vėliau papildo ekonomiškai galingų žmonių sluoksnį. Su neskaidrumo reiškiniais susiduriama kiekviename žingsnyje. Kartais net susidaro įspūdis, kad šalyje tarsi tyčia sukurti įstatymai, įteisinantys neskaidrumą, minimaliai apribojantys vadovų atskaitomybę, jų kontrolę, glaustai tariant, kad būtų galima gvelbti valstybės pinigus ir tvarkytis valstybinėje institucijoje kaip nori, tarsi UAB‘e. Kol nebus pakeisti šie įstatymai ir norminiai dokumentai, sustiprinta vadovų kontrolė ir atsakomybės skaidrumas, apie jokias rimtas reformas, efektyvų valstybės lėšų panaudojimą negali būti nė kalbos!..
Žmonių pasyvumas, nusivylimas, noras nusišalinti nuo valstybėje vykstančių procesų rodo mūsų visuomenės baudžiauninkų mentalitetą. Žmonės nesugeba priešintis, tyli, žeminasi, susitaiko. Kol nesugebėsime apginti savo teisių, organizuotis į profsąjungas, reikalauti iš valdančiųjų padaryti tai, ką jie iš tiesų privalo, nesieksime socialinio teisingumo, tol niekas nepasikeis, su mumis bus elgiamasi kaip su baudžiauninkais. Šalies kultūrinis ir meninis elitas serga ta pačia nelaisvo žmogaus liga, todėl susitaiko su tokia padėtimi, todėl jo balso beveik negirdėti.
Iššūkiai ir viltys
Bet ar tikrai ji gebės bent šiek tiek pakeisti mūsų surambėjusias politinio ir ekonominio gyvenimo struktūras, ar jai užteks politinės valios? Kiek pateisins į ją sudėtas mesijanistines viltis? Atsakymus į šiuos klausimus, jei taps prezidente, duos tik laikas.
Politikų žodžiais galima tikėti tik tada, kai jie tampa kūnu. Vilties yra, nes savo nepriklausomu charakteriu, labai retu dabartiniams lietuvių politikams gebėjimu aiškiai dėstyti mintis ir, svarbiausia, drąsiai „plaukti prieš srovę“ D. Grybauskaitė akivaizdžiai išsiskiria Lietuvos politiniame kontekste. Kita vertus, ji turi dabartinei Lietuvai nepaprastai svarbios kitokios darbo Europos Sąjungos valdžios struktūrose patirties. Tai suteikia jai unikalią galimybę žvelgti į Lietuvos problemas plačiau – vertinti jas ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekste.
Tačiau ar ji įgys tvirtų politinių sąjungininkų, kuriais galėtų remtis, nes kol kas jos tik neįtikėtinai aukšti reitingai, kurie dažniausiai krizės sąlygomis einant aukštas pareigas greitai tirpsta kaip pavasario sniegas? Pagaliau daug kas priklausys nuo to, kokią komandą suburs D. Grybauskaitė, kaip sugebės atsikratyti senų įpročių, atsiriboti nuo aplinkos Lietuvoje. Istorija rodo, kad net patys iškiliausi revoliucionieriai dažnai patiria keisčiausias transformacijas. Tikėsimės, kad taip neįvyks.
Strategijų ir kompromatų kampanijos subtilybės
Tačiau apžavėti reitingų magijos mes per toli nuskubėjome, nes pirmiausia reikia laimėti rinkimus, o tai bus ne taip paprasta, kaip daugeliui dabar atrodo. Postas perdėm svarbus ir įtakingas, kad be mūšių ir diplomatinių manevrų būtų ramiai atiduotas. Todėl tikėtina, kad į mūšio lauką tuoj bus mestos gerai išbandytos juodosios rinkimų technologijos. Kol kas sunku kalbėti apie ilgalaikę strategiją.
Pagrindinis politinių „technologų“ siekis yra surengti du rinkimų turus, nes svarbiausia – išskaidyti balsus, kad iš karto nelaimėtų vienas lyderis. Tai svarbiausias D. Grybauskaitės politinių oponentų finansuojamos rinkiminės kampanijos uždavinys, nes antrojo turo rezultatai po kelių efektingų rinkiminių triukų gali būti visai ne tokie, kokius dabar mėgina įpiršti naujausi sociologiniai tyrimai.
Abejojantiesiems galėčiau priminti praėjusių rinkimų dramatišką pabaigą ir galimybę keliais įspūdingais rinkiminiais triukais „išsukti“ vieną likusį unikalių savybių pretendentą. Pagal kokį scenarijų besirutuliotų rinkiminė kampanija, labai svarbu, kad Lietuvos piliečiai suprastų situacijos svarbą ir neliktų nuošalyje. Dar kartą pademonstruotas abejingumas ar neatsakingumas vėliau mums visiems gali labai brangiai kainuoti – tam ir sutelktas visas būrys kandidatų.
Norint neprileisti D. Grybauskaitės prie valdžios, tikriausiai bus pradėta bandomoji kompromatų kampanija ir reitingais matuojamas jos efektyvumas. Tam bus panaudoti tradiciniai ir visi kiti mūsų politiniame gyvenime išbandyti metodai, mesti visi įmanomi ir neįmanomi kaltinimai rinkimų kandidatui.
Jei kompromato kampanijos pasirodys neveiksmingos, o tai labai tikėtina, turint galvoje mesijanizmo istoriją, tuomet pasikeis politinių lyderių ir oligarchinių grupuočių elgesys ir bus dedama daug pastangų, kad būsimą prezidentę apsuptų „profesionaliausi“ ir labiausiai „nesuinteresuoti“ patarėjai bei ekspertai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis... Ar pasirengusi dabartinė Lietuva ir naujas jos lyderis atsakyti į iššūkius? Šie rinkimai parodys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
