Prieš metus karo šmėkla grįžo į Europą. Pastaraisiais metais pasaulis stebėjo sudegintos technikos kolonas, Ukrainos miestus, sulygintus su žeme, dešimtis tūkstančių nužudytų kariškių ir taikių civilių. Prieš tą lemtingą vasario 24 dieną šių vaizdų pasaulis pamatyti nesitikėjo. To, matyt, nesitikėjo ir Rusija. Klydome mes, klydo ir pati Rusija. Ji kariauti tokio karo, koks vyksta šiandien, nesiruošė. O kurgi klydome mes?
Prieš vasario 24 dieną visas pasaulis, sulaikęs kvapą, stebėjo ir spėliojo, ar bus karas, ar ne. Matant tūkstančius rusų karių ir technikos vienetų, išsirikiavusių prie Ukrainos sienų, vis kildavo abejonių dėl artėjančio karo racionalumo, logiškumo ir naudos pačiai agresorei.
Skeptikai ieškojo paaiškinimų, jog Rusija tikrai neužpuls antros didžiausios Europos valstybės, kad karių išsirikiavimas prie Ukrainos sienų tėra blefas ir psichologinis spaudimas. Kiti teigė, kad karas bus ir Kyjivas kris per tris pirmąsias karo dienas. Abi stovyklos klydo.
Užduodant klausimus „bus“ ar „nebus“, visai nepastebimai mūsų galvose susikūrė tingus ir tuo pačiu pavojingas įsivaizdavimas apie priešininką. Toks požiūrio binariškumas – ar bus, ar nebus karo – tuo metu stipriai apribojo mąstymą apie galimus Rusijos veiksmus. Juk ginklo ir jėgos panaudojimas nebūtinai galimas tik kare.
Žvelgiant retrospektyviai, žymiai svarbesnis klausimas nei binarinis „bus ar nebus karo“ būtų buvęs priešininko požiūrio persvarstymas: kokiais pjūviais mąsto jie? Liko nepaklausta, kokiomis prielaidomis imdamasi veiksmų galėjo remtis pati Rusija.
Aišku, pirminis Rusijos planas patyrė fiasko. Kremliaus pareigūnai ir rusų karininkai iki pat paskutiniųjų nebuvo informuoti apie laukiantį puolimą, rusų štabas sutelkė per mažai kariuomenės, logistiniai centrai ir keliai liko neparuošti, o operaciniai, strateginiai ir taktiniai planai rėmėsi optimistiškais žvalgybos duomenimis ir nuvertino Ukrainos ryžtą gintis. Rusija veikiau įsivaizdavo galinti pakartoti 1968 m. invaziją į Čekoslovakiją nei įklimpti į aukšto intensyvumo karą.
Rusų kolonos keliavo lyg į jiems nepriešišką valstybę: su savimi vežėsi dėžes naujų pasų Rusijos Federacijos kolaborantams, paradines uniformas, o kariškių vietas užėmė milicininkai. Juk okupacinių kolonų galuose rikiavosi SOBR ir Rosgvardijos daliniai, skirti kovoti ne prieš Ukrainos kariuomenę, bet tik malšinti riaušes ir pacifikuoti mases.
Dalis Vakarų valstybių ir netgi pačios Ukrainos politinio elito netikėjo artėjančiu karu, nes pagal Rusijos planus jo ir neturėjo būti – turėjo įvykti kai kas baisesnio. Rusija savo karinę galią planavo panaudoti žaibiškai paralyžiuodama ir perimdama Ukrainos politinę, ekonominę ir kultūrinę kontrolę. Tokia veiksmų seka iš esmės atkartotų santykinai bekrauję Čekoslovakijos okupaciją ir vėliau brutaliai užtikrinamą jos paklusnumą Maskvai. Toks scenarijus Vakarams ir Ukrainai būtų košmariškas.
Optimistinis rusų žvalgybų pasitikėjimas kolaborantais ir šnipais, rusų kolonų vengimas stoti į mūšį bei artintis prie miestų signalizavo apie du galimus variantus: arba rusams tikrai pavyko sukurti mitinį pogrindį, arba pirminis planas buvo sėkmingas tik vaizduotėje.
Nepaisant to, rusų pirminis scenarijus turėjo galimybių sėkmei. Rusijos štabui pavyko „apgauti“ Ukrainos gynybos planuotojus. Pietiniai Ukrainos regionai buvo užimti per kelias dienas be didesnės kovos, o šiaurėje prisiartinta prie Kyjivo, kuriame buvo telikusios dvi rezervo artilerijos brigados.
Chaotiškas, bet greitas rusų kolonų skverbimasis į Ukrainos teritoriją, nors vėliau ir pražūtingas patiems okupantams, privertė ukrainiečius stoti į kovą savo sostinės priemiesčiuose. Chersoną pavyko atkovoti tik po 10 mėnesių kruvinų mūšių.
Dėl didvyriškos Ukrainos gynybos, politinio ryžto, susivienijimo, Vakarų reakcijos ir Rusijos kvailų klaidų bei apsiskaičiavimų Kremliaus pirminis planas nepavyko. Mūšiai persiorientavo į Donbaso regioną, kur užvirė rusų doktrinai palankios artilerijos išsekimo dvikovos.
Matant tik binarinį pasirinkimą lengva apsigauti, kad priešininkas nėra savarankiškas objektas, kuris turi galimybę matyti ir rinktis daugiau nei tik iš dviejų galimų pasirinkimų. Mūsų planuose ar noruose priešas nustoja būti subjektas. Toks ryšys veikia ir atvirkščiai. Rusija nesitikėjo, kad Ukraina galės taip efektyviai kovoti ar kad Vakarai teiks jai tankus. Kremlius nesitikėjo, kad teks kovoti jau metus trunkantį karą.
Iš pirminio plano likus skutams, Kremlius lyg pašėlęs ieško paaiškinimų savo pradėtam karui. Užuot atsitraukęs, Vladimiras Putinas įklimpo tik dar giliau, persiorientavęs link antrinių tikslų ir sukūręs naują naratyvą, neva Rusija kariauja dėl savo išlikimo.
Šiuo metu verta prisiminti, kad esama karo eiga, netgi tokia brutali ir pražūtinga tūkstančiams, yra vienas iš palankiausių scenarijų, galėjusių išsirutuliuoti po 2022 m. vasario 24 d. Bet nei Vakarai, nei Rusija neprognozavo tokio ukrainiečių ryžto gintis. Rusijos karinės galios mitas, susidūręs su Ukrainos žmonių ryžtu ginti savo valstybę, sudužo į šipulius.