A.Damošiūtė. Konstruktyvus žodis ir apčiuopiama nauda kaip D. Grybauskaitės užsienio politikos principai

Kai per pastaruosius dvejus metus Dalia Grybauskaitė atmetė tiek Baracko Obamos kvietimą į Prahą, o neseniai ir Bronislawo Komorowskio – į Varšuvą, tenka vis labiau susitaikyti su tuo, kad užsienio politikos sprendimai, susiję Lietuvos pozicijų regione proamerikietiškumu, tampa nebenuspėjami, panašūs į kaprizus, tariant Kęstučio Girniaus žodžiais. Tokiu atveju, kai sprendimai nepasiduoda aiškinimams iš šalies, reikėtų bandyti atsekti, kaip save apibrėžia pati prezidentė, ir kokius Lietuvos užsienio politikos principus tai suponuoja.

D. Grybauskaitė kaip nesisteminė veikėja tiek vidaus, tiek užsienio politikoje

Pradėti vertėtų nuo to, jog atėjusi į valdžią D. Grybauskaitė apvertė konstitucinių prezidento galių proporcijas aukštyn kojomis, leisdama įsitikinti tuo, kad yra nesisteminė vidaus politinės sistemos veikėja. Štai čia ir susiduriama su problema: D. Grybauskaitė Tomo Janeliūno pastebėjimą apie savo nesistemiškumą itin greitai internalizavo ir pati įtikėjo savo „nesistemine“ role vidaus politikoje, o tai buvo būtina, bet ne pakankama sąlyga, leidusi D. Grybauskaitei sumušti pasitikėjimo Prezidento institucija reitingų rekordus. Prezidentė, supratusi, kad nesistemiškumas kelia Lietuvos visuomenės pasitikėjimą jos sprendimais į dar neregėtas aukštumas, perkėlė jį į užsienio politikos sferą. 

Nesisteminės prezidentės užsienio politikos tikslas – netikėtumas amerikiečiams

Tam, kad prielaida apie D. Grybauskaitės nesisteminę užsienio politiką atrodytų pagrįsta, derėtų akcentuoti, kad kai šalia įprastos vizitų į užsienį virtinės buvo atmesti du jau paminėti pakvietimai, Lietuvos užsienio politikai tapo būdingas netikėtumo efektas. Jis kuriamas per prezidentės motyvų nutylėjimą, o tai jau nurodo į bandymą maskuoti Lietuvos vaidmenį regione. Tiesa, vertėtų suklusti: ne šiaip sau, o lyderės vaidmenį.

Kaip žinoma, Lietuvos, kaip regiono lyderės, koncepcija yra Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus užsienio politikos palikimas, kitaip tariant, aiškus mentalinis žemėlapis, kuris leido identifikuoti Lietuvą kaip JAV sąjungininkę regioninei ir tarptautinei bendruomenėms: juk ne kartą V. Adamkus yra pareiškęs, jog pasauliui reikia JAV lyderystės, kas nė karto taip aiškiai neišsprūdo iš D. Grybauskaitės lūpų.

Netikėtumo konstravimo principai: „konstruktyvusis prezidentės žodis“ ir „apčiuopiama nauda Lietuvai“

Apie V. Adamkaus Lietuvos regioninės lyderystės koncepciją D. Grybauskaitė galimai nutyli todėl, kad yra konstruktyvaus žodžio šalininkė, o kokias implikacijas tai sukuria, paaiškina pati prezidentė: „(...) kalbu, kad žodžius paverstume darbais, o darbus – rezultatais“(2011 m. birželio 7 d. metinis pranešimas). Vadinasi, lyg ir atrodytų, jog prezidentė kvestionuoja tai, ar Lietuvos regioninės lyderystės strategija gali būti „paversta darbais, o darbai – rezultatais“.

Vis dėlto nėra visai taip: nors prezidentės abejonės atsiranda kaip maištavimas prieš V.Adamkaus strateginį planą, tačiau labiausiai D. Grybauskaitė vengia to aspekto, pagal kurį buvo kryptingai siekiama, kad Lietuvos regioninę lyderystę pripažintų būtent JAV. Maištavimą prieš Lietuvos užsienio politikos promerikietiškumą rodo tai, D. Grybauskaitė, užuot pati vykusi 2010 m. į susitikimą su B. Obama Prahoje, delegavo A. Kubilių, nors juodu ant balto buvo parašyta, jog į Prahą kviečiami susirinkti šalių vadovai, vadinasi, visų pirma, valstybių prezidentai. Šioje situacijoje būtent ir įsijungė D. Grybauskaitės užsienio politikai būdingas netikėtumo efektas, kuris rodo ne amerikiečių įtakos neigimą, o maištavimą, kuris iš prigimties yra paradoksalus dalykas.

Todėl paradoksalu atrodė tai, kad po akibrokštui prilygusio sprendimo nesusitikti su B. Obama, kai viešai buvo kalbama apie atšalusius Lietuvos ir JAV tarpusavio santykius, D. Grybauskaitė teigė, jog tarpusavio santykiai tarp Vilniaus ir Vašingtono tik stiprėja, nepaisant to, kad per 3 kadencijos metus nesuorganizuotas nei vienas oficialus D. Grybauskaitės vizitas į JAV arba B. Obamos – į Lietuvą. Kai buvo paklausta, kodėl neplanuoja oficialaus Lietuvos ir JAV susitikimo, prezidentė tvirtino, jog yra „linkusi bendrauti ir bendradarbiauti realiai, o ne simboliškai. Kol nėra rimto poreikio susitikti su vienos ar kitos šalies vadovu, tokių susitikimų tikrai neplanuoju“.

Agnė Damošiūtė

Grįsti Lietuvos ir JAV tarpvalstybinius santykius vien tik vienai prezidentei suvokiamo turinio „apčiuopiamos naudos Lietuvai“ principu, o tai reiškia redukuojant konvencines diplomatinio bendravimo formas iki „nereikalingos simbolikos“, o yra diplomatijos avangardas, bet ar jis atneš apčiuopiamos naudos Lietuvai, priklausys tik nuo JAV pakantumo Lietuvai, o jokiu būdu ne atvirkščiai.

Viena vertus, niekas negali atsakyti, koks turėtų būti impulsas Lietuvoje ar regione tam, kad prezidentei atsirastų poreikis susitikti su JAV prezidentu. Kita vertus, kur kas svarbiau Dariaus Semaškos teiginys, kad prezidentė planuoja tik tuos vizitus, kurie „duos Lietuvai apčiuopiamų rezultatų“. Tačiau, kaip tai susiję su JAV? Prezidentė yra prakalbusi, kad tarpusavio santykius su JAV įmanoma palaikyti, naudojantis diplomatiniais kanalais, o ne per „parodomuosius oficialius vizitus“, kurie neduos Lietuvai apčiuopiamos naudos. Tokį pareiškimą reikėtų fiksuoti kaip tam tikrą diplomatijos avangardą, kurio taikymas užsienio politikos praktikoje gali būti pernelyg rizikingas Lietuvai, kaip nedidelei valstybei.

Susidaro įspūdis, kad D. Grybauskaitė ignoruoja tai, kad JAV užsienio politika vis dar tebėra susijusi su tam tikromis konvencinėmis diplomatinio bendravimo formomis, kaip antai: oficialiomis vakarienėmis, mokslo, technologijų ir karinės galios demontravimu, o, kas svarbiausia, dvišalėmis diskusijomis, kurios garantuoja tai, jog be trukdžių tarpasmeninių prezidentų pokalbių metu taps įmanoma susitarti dėl paramos regione. O mažos valstybės, savo ruožtu, įprastai yra linkusios ne tik laukti didžiųjų galybių, kaip JAV, pakvietimų į oficialius susitikimus, bet ir pačios juos inicijuoti, kadangi oficialus vizitas tebelaikomas bene vieninteliu tiesioginiu būdu viešai užtvirtinti strateginių tikslus ir pranešti apie juos regioninei ir tarptautinei bendruomenėms.

Tuo tarpu, įvairių aljansų viršūnių susitikimai nėra oficialių dvišalių vizitų visavertiškas pakaitalas, ir prezidentė tą suvokdama vis tiek sąmoningai atmetinėja net ir tokius pakvietimus. Kodėl tai vyksta JAV ir NATO viršūnių susitikimo atveju? Visai tikėtina yra tai, jog pradėjus kvestionuoti Lietuvos regioninės lyderystės proamerikietiškumą, D. Grybauskaitei nebeliko būtinybės susitikti oficialiai „akis į akį“ su JAV prezidentu dėl to, kad tiesiog nebėra apie ką kalbėtis, juo labiau, kai prezidentė įsitikinusi, jog proamerikietiškumas regione neatneš apčiuopiamos naudos Lietuvai.

Lietuvos regioninės užsienio politikos proamerikietiškumo pabaiga?

Galiausiai, vertėtų grįžti prie 2010 metų, kai D. Grybauskaitė viešai regioninės ir tarptautinės bendruomenių akivaizdoje, nusisukusi nuo B.Obamos, atsigręžė į Lechą Kaczynskį. Pačios prezidentės, kaip konstruktyvaus žodžio šalininkės, požiūriu, toks akibrokštas JAV turėjo būti suprastas taip, kad tuo metu Lietuvai iš Lenkijos buvo tikėtasi išgauti daugiau apčiuopiamos naudos (tą sykį energetinės), negu iš parodomojo užsienio politikos proamerikietiškumo. Dar daugiau, vadovaujantis tokia prezidentės logika, neseniai priimtas sprendimas nevykti į Varšuvoje vyksiantį Lenkijos ir Baltijos valstybių viršūnių susitikimą turėtų reikšti ne maištą apskritai prieš Lietuvos regioninės lyderystės koncepciją, o tik prieš pastarosios proamerikietiškumą.

Taigi, gana aišku, jog prezidentė pradėjo žaisti Lietuvos užsienio politikos proamerikietiškumu regioninės lyderystės kontekste, o taip įvyko dėl to, kad D. Grybauskaitė, kaip užsienio politikos strategė, įsijautė į savo, kaip nesisteminės veikėjos, rolę. Bebaigiant norėtųsi akcentuoti tai, jog, mano įsitikinimu, grįsti Lietuvos ir JAV tarpvalstybinius santykius vien tik vienai prezidentei suvokiamo turinio „apčiuopiamos naudos Lietuvai“ principu, o tai reiškia redukuojant konvencines diplomatinio bendravimo formas iki „nereikalingos simbolikos“, yra diplomatijos avangardas, bet ar jis atneš apčiuopiamos naudos Lietuvai, priklausys tik nuo JAV pakantumo Lietuvai, o jokiu būdu ne atvirkščiai.

Autorė yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto antrakursė.