Lietuvos vidaus politika ne ką mažiau kels didelius reikalavimus Lietuvos prezidentui: augantys gyventojų lūkesčiai, tebesitęsianti emigracija, kylantis pajamų atotrūkis ir ryškėjantys prioritetų skirtumai tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.
Įvertinus geopolitinę ir Lietuvos situaciją ir atsižvelgiant į 5 kertinius kriterijus, rimčiausi kandidatai į Lietuvos prezidentus Ingrida Šimonytė, Gitanas Nausėda, ir Saulius Skvernelis pasirodo labai netolygiai.
1. Tarnyba visuomenei
JAV ir Europoje tebesitęsianti politinė suirutė įrodė, jog praėjo dienos, kada naujokai politikai be visuomeninės ar valstybinės tarnybos gali patenkinti rinkėjų lūkesčius. Nors valstybės tarnautojas ar politikas Lietuvoje dažnai nėra teigiamas epitetas, vis dėlto kandidatas, siekiantis aukščiausių valstybinių pareigų, privalo turėti patirties tarnaujant visuomenei. JAV patirtis rodo, kad Donaldas Trumpas susidūrė su nemažai problemų savo prezidentavimo metu dėl jo politinės patirties stokos.
Kongresui ir Trumpui nepasiekus susitarimo įsigaliojo ilgiausias vyriausybės uždarymas JAV istorijoje, trukęs 35 dienas, kuris taip pat buvo antras vyriausybės sustabdymas jo prezidentavimo laikotarpiu. Buvęs prezidentas Barackas Obama taip pat sulaukė daug kritikos dėl jo politinės patirties stokos, esą turėjo nepakankamai įgūdžių vadovauti, įgyvendinti savo idėjas, bei suburti palaikymą JAV Kongrese.
Lyginant Šimonytės, Skvernelio ir Nausėdos patirtį, galima išskirti ekonomistą Nausėdą, kuris politikoje neturi patirties, nors yra dirbęs Lietuvos banke, kuris yra valstybinė įstaiga. Nors ir Skvernelis užima premjero pareigas bei aktyviai dalyvauja politikoje nuo 2014-ųjų metų, Šimonytė turi ilgesnę ir įvairesnę tarnybos valstybei patirtį.
Seimo narė Šimonytė dirbo Finansų ministerijoje Lietuvos stojimo į ES metu, vėliau ėjo finansų ministrės pareigas sudėtingu tarptautinės krizės laikotarpiu 2009–2012 metais bei buvo išrinkta į Seimą 2016-aisiais metais. Šimonytės patirtis nuo darbo ministerijoje iki ministrės bei Seimo narės duoda jai stiprų pagrindą savo politinių idėjų bei užduočių vykdymui Lietuvos valstybiniame gyvenime.
2. Vienijantis prezidentas
Nors politinės partijos gali kelti savo kandidatus į Lietuvos Prezidento rinkimus, pagal Konstituciją prezidentas privalo būti nepartinis, norint išlaikyti „stabdžių ir atsvarų“ valstybės valdymą. Tai atspindi „checks and balances“ („stabdžių ir atsvarų“) valstybės valdymo tikslą, garantuojamą JAV Konstitucijos. JAV ši sistema padeda balansuoti politines jėgas tarp Kongreso, prezidento bei teismų. Taip pat nepartinė asmenybė labiau gali suvienyti, o ne skaldyti visuomenę bei dirbti platesniems šalies tikslams, o ne politiniams partijų interesams.
Iš šios perspektyvos, Skvernelio kandidatūra tampa šiek tiek kebli. Būdamas dabartinės vyriausybės vadovas ir premjeras, Skvernelis siekia prezidento posto su finansine parama valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Prezidento postą laimėjus Skverneliui, susiklostytų nepalanki situacija Lietuvos politinei sistemai, kuomet vyriausybės ir prezidento postai būtų susiję ar pavaldūs tai pačiai politinei partijai. Tuomet galėtų atrodyti, kad prezidentas galimai atstovauja vykdomajai valdžiai. Tai silpnintų „stabdžių ir atsvarų“ kontrolę Lietuvos aukščiausio lygio politikoje.
3. Užsienio politika
Prezidentas didžiausius įgaliojimus turi užsienio politikos srityje. Mažai valstybei sudėtingoje kaimynystėje bei sunkiais geopolitiniais laikais užsienio politika tampa dar svarbesnė prezidento pareiga. Nors ir užsienio politika nėra nė vieno kandidato stipriausioji pusė, tačiau Šimonytė vėlgi turi didesnį pranašumą.
Premjeras Skvernelis yra vidaus politikos dalyvis ir tarptautiniai santykiai nėra jo stiprioji korta ne tik dėl jo anglų kalbos nemokėjimo. Skvernelio vizitą Izraelyje Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino kaip „atnešusį daugiau žalos nei naudos“. Nausėda yra baigęs mokslus Vokietijoje ir dirbęs ekonomistu, finansų analitiku bei tarptautinių bankų patarėjų, tačiau kol kas nėra įgavęs jokios užsienio politikos patirties iš esmės dėl jo politinės patirties stokos.
Tuo tarpu Šimonytė vėlgi surinko svaresnių žinių ir patirties bagažą, būdama finansų ministrė, atstovaudama Lietuvos interesams tarptautinėje erdvėje sudėtingu globalios finansų krizės laikotarpiu. Nuo 2015 metų ėjo valdybos narės pareigas Europos Centriniame Banke, kur įgavo tolesnės patirties ES šalių finansų ir politinės ekonomikos srityse.
Diplomatijoje yra labai svarbūs asmenybės kertiniai bruožai ir sveika nuovoka užsienio politikos klausimais. Atsižvelgiant į Lietuvos kaimynystės problematiką bei suprantant ES pažeidžiamumą šiuo laikotarpiu, Šimonytė teisingai skatina, kad Lietuva „turi būti atvira toms idėjoms, kurios stiprina ES“. Taip pat Šimonytės charizma bei paprastumas jai padėtų sėkmingai megzti diplomatinius ryšius, tuo tarpu jos patirtis ir pragmatiškumas padėtų ginti Lietuvos interesus sudėtingais geopolitiniais laikais.
4. Atsvara ir prieinamumas populizmo epochoje
Politinio populizmo jėgos, sukrėtusios JAV bei ES didžiąsias šalis – Britaniją, Prancūziją, Lenkiją bei kitas šalis – kol kas dar nesuklupdė Lietuvos. Prognozės rodo, kad per ateinančius gegužės Europos Parlamento rinkimus, pagrindinės ES politinės jėgos krikščionys demokratai ar socialdemokratai gali prarasti savo lyderiaujančias pozicijas naujoms, euroskeptiškoms, populistinėms jėgomis. Vyraujant šioms tendencijoms, kuomet Europa silpnėja ir kada žmonės pradeda prarasti pasitikėjimą biurokratinėmis ir valstybinėmis institucijomis, Lietuvai bus labai reikalingas vadovas, kuris pasižymi savo prieinamumu, paprastu žmogiškumu ir sugebėjimu atrasti kalbą su kiekvienu rinkėju ar politiku.
5. Naujos kartos politikė
Lyginti Šimonytę, Nausėdą, ir Skvernelį nėra labai paprasta, nes nors amžiumi jie ir ne itin skiriasi, jie dažnai sudaro įspūdį, lyg būtų skirtingų kartų ir gal net epochų politikai. Taip pat, nors ir daug kas norės lyginti Šimonytę su Prezidente Dalia Grybauskaite, tačiau Šimonytė labai skiriasi nuo kitų kandidatų bei esamų ar buvusių Lietuvos prezidentų.
Šimonytė yra pirmoji vakarietiška naujos kartos Lietuvos politikė. Ji atėjo į politinį Lietuvos gyvenimą ne taip seniai, prieš dešimtmetį, vienu iš sudėtingiausių valstybei laikotarpiu. Šimonytė yra suinteresuota įrodyti, „jog politika gali būti skaidri, švari, aiški, orientuota į daugelį žmonių grupių“. Tai lemia ne tik, kad ji yra jauniausia iš savo stipriausių varžovų, bet jos žmogiška, paprasta charizma, kuri atspindi Lietuvos, bet ir Europos naują politikų kartą. Tai suformuota kaip visuomenės tarnautojos, o ne politikės patirties bei noru savo žiniomis tarnauti Lietuvai, o ne partijai ar vienai institucijai.
Idealaus prezidento kandidato nebūna, kaip ir nebūna idealaus prezidento ar idealaus žmogaus. Atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę atmosferą, populizmo tendencijas ir susiskaldymą Europoje, Lietuvos gyventojų lūkesčius bei prezidento pareigas, bei asmenines savybes, Šimonytė yra stipriausiai pasirengusi ir geriausiai tinkanti kandidatė į Lietuvos prezidentus.