Kunigo Toliato viešas kvietimas diskutuoti pavirto į tikinčiųjų ir netikinčių susipriešinimą. Bet netgi religingi žmonės susimaišė tarp religijos ir tradicijos, o šį klausimą diskutuojantys politikai deda akcentus ant savo asmeninės nuomonės, o ne esamų duomenų ir tyrimų bei sistemos poreikių. Taip normalizuojamas gan nenormalus reiškinys, jog sprendimus galima priimti pagal savo nuomonę, o diskusiją laimi dauguma.
Konvencija jau padarė nemažą, pozityvų darbą Lietuvoje. Pirma, mes pamatėm, jog politikai neturi arba nesidomi duomenimis ir tyrimais smurto tema. Dr. A. Širinskienė LaisvėsTV diskusijoje apie konvenciją sakė „iš kur jas žinoti“ tas problemas, jeigu nevyriausybinis sektorius nesako politikams, ko reikia. Ką atvirai pasakė Dr. Širinskienė yra tai, jog ji nežino, kokia pagalba smurtą patyrusiems žmonėms teikiama dabar ir ko trūksta.
Panašiai apie konvenciją kalba Dr. M. Puidokas, akcentuodamas teisę ir nepaliesdamas realių egzistuojančios pagalbos sistemos poreikių. Deja, teisė nėra apmokytas policijos pareigūnas, kuris atpažins smurto pobūdį ir suteiks reikiamą pagalbą. Teisė taip pat nėra apmokytas psichologas, kuris padės smurtą išgyvenusiam žmogui. Teisė nėra laikina užuovėja, kai turi pabėgti iš namų. Konvencija kviečia rinkti duomenis ir suteikti prasmingą pagalbą.
Antra, mes sužinojom, kad be biologinės lyties dar turime socialines lytis. Čia nėra konvencijos atnešta naujiena. Nuo mažens berniukai ir mergaitės mokomi skirtingai elgtis. Berniukams negalima verkti kaip mergaitėms, mergaitėms negalima išdykauti kaip berniukams. Mokykloje mums atskirai vedamos darbų pamokos, nes mergaitės turi mokėti gaminti valgyti, siūti, o berniukai turi mokėti kalti vinis.
Dažnai darbe moterys papildomai prie savo pareigų dar daro savo kolegoms vyrams kavą ir plauna puodelius, nes jos moterys. Dažnuose namuose moterys gamina, tvarko, valo, o vyrai kala, taiso. Karta iš kartos mes priėmėm socialinę lytį kaip neklaustiną dalyką, todėl kai konvencija tai įvardino ir pasiūlė taip akivaizdžiai nekonstruot vaikų ir visuomenės, daug kas išsigando.
2019 metais Seimas pritarė tėvystės atostogoms. Su tuo keičiasi gan esminė socialinės lyties pagrindo plyta – tėčiai pagaliau tampa pilnaverčiai vaikų auginimo dalyviai. Tėčio rolė jau nėra tik simbolinė, jis gali būti tikras tėtis. Vėlgi, yra šeimų, kuriose tėčiai visada turėjo aktyvią rolę, bet yra šeimų, kurių vaikams net stereotipinius epitetus turim savo kalboje, pavyzdžiui, „mamyčiukas.“ Manau, kad čia galima pacituoti Vytauto Sinicos mintį dėl konvencijos: „tradicijos ir papročiai bus naikinami.“ Ar tėčio atostogos, kaip vyro socialinės lyties stereotipo keitimas, naikina tradicijas ir papročius, spręskite Jūs.
Moters ir vyro socialinės lyties rolės – religinės ar tradicinės? 2018 metais Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė kreipimąsi, išdėstydami savo poziciją Stambulo konvencijos klausimu. Jame skelbiama, jog vyras ir moteris yra „lygūs bendrakeleiviai“, o socialiniai konstruktai nėra gerai:
„Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį.“
Aš nenorėčiau interpretuoti kitaip negu norima pasakyti, bet kaip suprantu, bažnyčia nesako, kad moterys turi skalbti, o vyrai obliuoti. Tad ar bažnyčia konstruoja požiūrį į lytį? Dauguma Lietuvos parapijų ir arkivyskupijų turi Šeimos centrus. Aš neperžiūrėjau jų visų, bet atsidariau Kauno Arkivyskupijos 2019 veiklos ataskaitą. Ten rasite daug su šeima susijusių veiklų, įskaitant ir „Mamos ir dukros popietes,“ tačiau nerasite „tėčio ir sūnaus popietės“ arba „mamos ir sūnaus popietės,“ „tėčio ir dukters popietės.“ Ar tokių veiklų nebuvimas prisideda prie tam tikro požiūrio į lytį formavimo?
Kodėl bažnyčia pasisako prieš konvenciją? Galimai todėl, kad jiems atrodo, jog Vyskupų Konferencijos kreipimasis įrodo, jog visos moterys ir šeimos yra apsaugotos pagal bažnyčios mokymus, o Šeimos centrai suteikia reikiamą pagalbą, įskaitant šeimų palaikymą krizėse. Tačiau ką daryti toms šeimoms, kurios nesilanko bažnyčioje?
Man pavyko rasti septyniolika specializuotų pagalbos centrų nukentėjusiems nuo smurto šeimoje. Statistikos departamentas skelbia, kad 2017 metais mes turėjome 10 968 žmonių, nukentėjusių dėl smurto artimoje aplinkoje. 2018 metais bendrosios pagalbos telefonu gauta 56 932 skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje (palyginimui, Žalgirio arena talpina 20 000 žmonių). Ar septyniolika centrų ir bažnyčios Šeimos centrai pasirūpina šiais žmonėmis? Mes nežinom, nes kol turime statistinius vienetus, neturime kokybinės jų analizės.
Čia aš padarysiu vieną išvadą – nei religingas, nei nereligingas žmogus iš savo pozicijos gali spręsti apie pagalbos smurto atvejais poreikį. Apie tai reikia spręsti pagal tyrimus ir duomenis. Tyrimų trūkumas ir nuolatinis teisės klausimo akcentavimas konvencijos kontekste rodo, kad vyksta sąmoningas arba nesąmoningas tikrų problemų neanalizavimas. Konvencija turi 12 skyrių ir 81 straipsnį. Teisei skirtas tik vienas skyrius. Akcentuokime kitus skyrius.
Pavyzdžiui, trečiasis konvencijos skyrius yra skirtas prevencijai, įskaitant specialistų apmokymą. Ar mums to reikia? Prieš metus Lietuvos policijos pareigūnas seksualinę prievartą išgyvenusiai merginai pasiūlė: „Mažiau lakt ir raitytis reikia, ir nieko nebus.“ Ramūnas Matonis tuo metu sakė, jog tai yra išimtis ir pareigūnai taip nekalba. Deja, policija neturi duomenų ta tema, todėl niekas nežino, ar tai išimtis, ar taisyklė. Tai reiškia, kad pareigūnai nėra apmokyti apie tai, kaip atpažinti ir kaip padėti seksualinį smurtą išgyvenusiems asmenims.
Ketvirtas skyrius yra skirtas apsaugai ir pagalbai. Norėčiau akcentuoti 25 straipsnį, kuris įvardina medicininę ir psichologinę pagalbą teikiančius specializuotus centrus seksualinį smurtą išgyvenusiems žmonėms. Šiuo metu tokių centrų neturime, o kaip prieš porą mėnesių interviu LRT sakė LSMU docentė Dr. Jarienė, net ne visi medikai gali ar moka padėti seksualinį smurtą išgyvenusiems žmonėms.
Pabaigai, pagrindinis šiuo metu konvencijos oponentus neraminantis klausimas yra kaip apsaugoti šeimą ir vaikus?
Brolis Paulius Vaineikis 23 vasario savo socialinėje paskyroje pasidalino tokia žinute: „Tie kurie esate nelaimingi „homofobiškoje“ Pranciškonų gimnazijoje turite galimybę emigruoti į kitas mažiau „homofobiškas“ mokyklas.„ Nemanau, kad reikia priešinti tikinčiuosius ir netikinčius, bet pasakyta labai gera mintis: konvencijos siūlomi mokymai, jeigu prieštarauja tėvų ir mokinių įsitikinimams, gali, o gal net turi būti laisvai pasirenkami. Taip kaip leidžiam vaikams rinktis tikybos ir etikos pamokas. Toks kompromisas šiuo metu išsprestų patį pagrindinį konvencijos oponentų nuogąstavimą.
Svarbiausia yra nepasiduoti kvietimams diskutuoti, kol mums neduodami duomenys, kol neturime tyrimų.
Nepasiduokime minčiai, kad mūsų asmeninis, šiltas gyvenimas šeimoje atspindi visų kitų šeimų gyvenimą. Yra daug šeimų ir asmenų, kuriems reikia specializuotos pagalbos ir mūsų asmeninė patirtis to gali neatspindėti. Mes neturim teisės atimti pagalbos iš tų, kuriems jos reikia. Paklauskime smurtą ir prievartą išgyvenusių žmonių, kokios joms ir jiems reikia pagalbos?