O tai reiškia, kad naujo popiežiaus rinkimai nėra ir negali būti vien tik kardinolų konklavos ar Katalikų Bažnyčios vidaus reikalas. Iš esmės tai – visos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos reikalas. Netgi globaliame, sekuliarizuotame, vartotojiškame, pasukusiame atgal į „modernią” barbarybę šių dienų XXI amžiuje.
Iš esmės visais laikais ir amžiais popiežiaus rinkimai Romoje buvo ne tik Katalikų Bažnyčios vidaus reikalas. Jų metu paprastai išryškėdavo ne tik Katalikų Bažnyčios proteguojami vieni ar kiti vertybiniai akcentai, proteguojamos tam tikros pasaulinės politikos tendencijos, bet ir užsienio vyriausybių arba jų koalicijų bandymai šią pasaulinę universalią religiją paveikti iš išorės. Taip, pavyzdžiui, 1800 m. Pijaus VII (Barnabo Chiaramonti), kilusio iš antikos garsių nobilių giminės, išrinkimui nemažą reikšmę turėjo Austrijos imperijos palaikymas.
1831 m. renkant Grigalių XVI (Bartalomeo Alberto Cappeellari) ir 1846 m. – Pijų IX (Giovanni Maria Mastai Ferretti) užkulisiuose galynėjosi Pranczūzija ir Austrija. O 1903 m. renkant Šventąjį Tėvą jaunas rinkimų lyderis vos 49 m. amžiaus italų kardinolas Mariano Rampolla del Tindaro Austrijos imperatoriui Franzui Josefui pasipriešinus dėl tariamo ar tikro jo „proprancūziškumo” taip ir liko tik kardinolas. Popiežiumi Pijumi X tąkart tapo išrinktas kitas italas – Giuseppe Melchiorre Sarto.
Ne išimtis buvo ir 1922 m. Šventojo Tėvo rinkimai, kada Lietuvos Respublika jau vėl veikė kaip valstybė.
1922 m.vasario pradžioje įvykę naujojo popiežiaus rinkimai Katalikų Bažnyčiai ir pasauliui buvo keleriopai svarbūs: 1) vyko neseniai pasibaigus „Didžiąjam karui“ ir galutinai dar neatvėsus buvusių priešų aistroms ir nesantaikai, kada Europos visuomenėse, itin tarp intelektualų, skandė nusivylimo pažanga, dekadanso ir net „Europos saulėlydžio” nuotaikos; 2) kada „Didžiojo karo“ laimėtojai – prancūzai, britai, amerikiečiai – turėję tapti politinio stabilumo ašimi pokariniame pasaulyje – staiga pradėjo sukti kiekvienas savo keliu: JAV link izoliacionizmo, britai mėgavosi „finansine diplomatija”, o per karą labiausiai nukentėję prancūzai Vokietijoje ir toliau matė didžiausią savo priešą, 3) popiežius pirmąkart buvo renkamas po to, kai pasaulyje atsirado bolševikinė Rusija, valstybė, kuri religiją neigė iš esmės ir netgi dėjo pastangas sunaikinti ją kaip civilizacinį fenomeną; 4) rinkimai vyko tuo metu, kada didžiąją dalį Europos purtė socialiniai sukrėtimai, ideologinės destrukcijos ir priešiškumas Šventąjam Sostui.
Todėl iš įvairių šalių ir kontinentų į konklavą suvažiavę kardinolai turėjo gerai apmąstyti alternatyvas ir rasti tokį įpėdinį į šv. Petro sostą, kurio asmenybė bei būsima veikla geriausiai koreliuotų su epochos iššūkiais, Bažnyčia išlaikytų tradicines vertybes, bet kartu neatsiliktų ir nuo spartėjančio gyvenimo tempo. Tokiomis aplinkybėmis buvo ieškoma pretendento, kuris turėtų visą puokštę universalių savybių: būtų giliai religingas, dvasiškai tvirtas ir darnus; pasižymėtų diplomatiniu talentu ir mokslingumu; būtų politiškai progresyvus; turėtų autoritetą ir įtakingų ryšių su Europos politiniu žvaigždynu; būtų kompromisų meistras pajėgus spręsti Vatikano politinių-juridinių santykių su Italijos vyriausybe klausimą.
Iš pradžių didžiausia kova iš esmės užvirė vos tarp kelių iškilių kardinolų: Raffaele Merry del Val, Pietro Maffi, Pietro Gasparri, Pietro La Fontaine ir Achille Ratti. Rinkimai vyko įdomiai, intriguojančiai, permainingai, tačiau galiausiai nugalėjo visiškai kitas kandidatas, pradžioje net nebuvęs tarp favoritų.
Jau pirmąjį vakarą kardinolai iš esmės suskilo į dvi stovyklas. „Konservatoriai” arba Pijaus X „kietosios linijos” šalininkai savo favoritais laikė Venecijos patriarchą kardinolą „antimodernistą” Pietro La Fontaine ir Vatikano Šventosios Inkvizicijos kongregacijos sekretorių ispanų kardinolą Rafaelle Merry del Val. Tuo tarpu „pažangiečiai” arba „reformatoriai” spietėsi apie Pizos arkivyskupą „progresistą” kardinolą Pietro Maffi. Šias dvi stovyklas savotiškai jungė nuosaikiosios, „liberaliosios” linijos šalininkas Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas P.Gasparri raginęs nieko esmiškai nekeisti, o tik tęsti pamatuotą, „švelnią” ir diplomatišką tik ką mirusio popiežiaus Benedikto XV politiką.
Pirminis jėgų pasitikrinimas ir į skirtingas stovyklas susiskaldžiusių kardinolų tarpusavio pozicijų tyrinėjimas. Per tas konklavos dienas kardinolai ne kartą priversti situaciją perkratyti, ieškoti naujo lyderio ir naujos taktikos. Sekmadienis, vasario 5-oji popiežiaus rinkimams tapo lemtinga diena. Tądien prof. P. Gasparri’s įveikė savo ambicijas tapti Šventuoju Tėvu, sukritikavo „kietosios linijos” ideologiją ir savo autoritetu parėmė A. Ratti kandidatūrą, kuris iki tol vykusiuose aštuoniuose rinkimų ratuose buvo tik šešėlyje besislepiantis autsaideris.
Naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas buvo išrinktas keturioliktąjame iš eilės ir antrame tądien balsavime, kuriame Milano arkivyskupas surinko 42 balsus, o Venecijos – tik 9. Taip „Deo auctore” (Dievo valia) susiklosčius Kardinolų konklavos balsavimo rezultatams tą pačią dieną Seminarijų ir universitetinių studijų šventosios kongregacijos prefektas kardinolas Gaetano Bisleti iš Vatikano rūmų balkono Urbi et Orbi paskelbė žinią apie naujojo popiežiaus išrinkimą. Populiari italų patarlė Chi va papa al conclave esce cardinale (Kas į konklavą eina popiežiumi lieka kardinolu) pasiteisino. Popiežiumi buvo išrinktas žmogus, kuriam pergalė iš anskto nebuvo pranašaukama.
Išrinktas Šventuoju Tėvu kardinolas Ratti tarsi suvienydamas savo asmenyje abiejų buvusių stovyklų idėjas pasirinko Pijaus XI vardą, kuris katalikybės istorinėje atmintyje buvo siejamas su nuosaikumu ir kilnumu. Tų pačių metų vasario 12 d. Vatikane jis buvo iškilmingai vainikuotas popiežiumi, įžengė į Šv. Petro sostą ir ėmėsi realizuoti savo apaštališkosios veiklos credo – La pace di Cristo nel regno di Cristo (Kristaus taika Kristaus karalystėje).
Kardinolo Ratti pergalę popiežiaus rinkimuose tuomet labiausiai nulėmė trys aplinkybės: 1) platus humanistinis požiūris į pasaulietinius reikalus, diplomatiškumas ir su jo asmeniu daugelio kardinolų sieta perspektyva, kad jam stojus prie Vatikano Valstybės vairo pagaliau pavyks sureguliuoti Šventojo Sosto painius politinius-juridinius santykius su Italijos vyriausybe; 2) apaštalinės-misijinės bei diplomatinės veiklos Rytų Europoje metais įgyta bažnytinių ir pasaulietinių sudėtingų reikalų sprendimų patirtis, užmegztos svarbios politinės pažintys; 3) Rusijos bolševikų invazijos į Lenkiją metu 1920 m. vasarą parodyta išskirtinė dvasios stiprybė, nepalaužiamas tikėjimas krikščioniškomis vertybėmis bei tvirtas kovotojo charakteris (nuncijus iš Varšuvos neišvyko net tomis rugpjūčio dienomis, kada miestą bombordavo bolševikų artilerija, o M.Tuchačevskio divizijos atrodė tuoj įsiveš į Lenkijos sostinę).
Naujai išrinktą popiežių sveikino užsienio valstybių vadovai. Pirmiausia, katalikiškų. Ir ne tik. Itin pasistengė Lietuvos kaimynė Lenkija, kuri naujojo popiežiaus asmeniu buvo labai patenkinta. Kardinolas Ratti keletą metų dirbdamas nuncijumi Varšuvoje su lenkų isteblišmentu buvo spėjęs užmegzti širdingus santykius. Tad nenuostabu, kad ilgus, turiningus, kupinus šiltų žodžių sveikinimus Pijui XI tuomet nusiuntė net pats Lenkijos valstybės vadovas, socialistas Jozefas Pilsudskis, premjeras Juliuszas Poniatowskis, užsienio reikalų ministras Konstanty Skirmuntas, Seimo maršalka Wojciechas Trampczyńskis.
Sveikindama naująjį popiežių Lietuva Lenkiją tuomet bandė pralenkti. Krikščioniškosios demokratijos lyderių vedama Lietuva buvo pasišovusi išskirtinai šiltai sveikinti Pijų XI jo pontifikato pradžios proga. 1922 m. vasarį prezidentas Aleksandras Stulginskis su žymių politikų, dvasiškių delegacija Kaune jau rengėsi kelionei į Romą ir ieškojo naująjam popiežiui tinkamos dovanos, kad asmeniškai pabučiuotų popiežiaus žiedą, betarpiškai jį pasveikintų ir gautų palaiminimą. Atitinkamos URM instrukcijos buvo duotos ir lietuvių pasiuntiniui prie Vatikano kunigui dr. Jurgiui Narjauskui. Deja, bet šis užmojis liko neįgyvendintas, nes iš Vatikano Valstybės sekretoriato Kauną pasiekė aiškus signalas, kad tokio pobūdžio lietuvių delegacija Vatikane kol kas nelaukiama …
Kodėl naujai išrinktas popiežius nepanoro priimti katalikiškos valstybės prezidento su garbinga svita būta bent poros priežasčių: 1) atsargumas – tik ką tapęs Katalikų Bažnyčios galva, Pijus XI dar nesijautė drąsiai ir užtikrintai, buvo stipriai priklausomas nuo Vatikano Kurijos pareigūnų nuomonė; 2) naujasis popiežius netroško savo pontifikato pradėti nuo viešos bičiulystės demonstracijų juridiškai dar nepripažintai ir Europos politiniuose užkulisiuose (itin katalikiškoje Lenkijoje) kontroversiškai vertinamai valstybei. Popiežius ir jo aplinka nuogąstavo, jog tokios delegacijos vizitas Vatikane tarptautinėje arenoje gali būti suprastas nevienareikšmiai, iššaukti nepageidaujamų komentarų ir pabloginti Pijaus XI pontifikato starto pozicijas. Turint galvoje, kad kitų šalių galvos tuomet irgi nevyko į Vatikaną pareikšti savo sveikinimų naujai išrinktam popiežiui, tai buvo gana pasverta Šventojo Sosto pozicija.
Pirma, jis labai artimai bičiuliavosi, reguliariai susirašinėjo laiškais su Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu-Matulevičiumi, kurį 1987 m. birželį, minint Lietuvos krikšto 600 metines, Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju. Dėl šios draugystės, popiežius Pijus XI labai puikiai žinojo ne tik Bažnyčios ir evangelizacijos situaciją Lietuvoje, bet ir politinius vėjus. Antra, 1918–1921 m. dirbdamas diplomatinį darbą Varšuvoje A.Ratti kartu kuravo ir Lietuvą – buvo Šventojo Sosto apaštalinis delegatas Lietuvai. Taigi, buvo lietuviško nacionalinio valstybingumo atkūrimo liudininkas, dalyvis, iš dalies netgi lobistas. Trečia, prieš tapdamas popiežiumi A. Ratti dukart – 1920 m. sausį ir kovą lankėsi Lietuvoje. Taigi apie Lietuvą buvo ne tik girdėjęs ar skaitęs, bet pažino ją gyvai.
Anot jo sekretoriaus monsinjoro Ermenigildo Pallegrinetti, kelionė per senąją istorinę Žemaitiją būsimąjam popiežiui paliko neišdildomą įspūdį. Pro traukinio Kaunas–Mažeikiai–Ryga langą mąsliai žvelgdamas į miškeliuose ir sniegynuose skęstančias žemaičių trobas būsimasis popiežius stebėjosi, jog šis „ūkų, ūkių ir ganyklų” kraštas dar gyvena taip, kaip italai prieš renesansą. Ketvirta, Pijus XI buvo asmeniškai pažįstamas su beveik visais tarpukario Lietuvos politiniais lyderiais: A.Smetona, A.Voldemaru, J Staugaičiu, S.Šilingiu, Žemaičių vyskupu P.Karevičiumi, etc. Visa tai summa sumarum pozityviai tarpukaryje veikė Lietuvos ir Vatikano santykius, Katalikų Bažnyčios padėtį šalyje.
Naujasis popiežius jau išrinktas. Akivaizdu, kad naujo Šventojo Tėvo laukia ne tik rimti iššūkiai Vatikano Kurijos viduje ar krikščioniškoje-katalikiškoje pasaulio dalyje, bet ir pasaulyje: kova su mokslo ir technologijų dehumanizacija, karo propagandos uždarymas į civilizacinį rezervatą ir pasaulio politikos pacifikacija, sunkus dialogas su islamu ir lengvesnis Maskvos patriarchu, pasirengimas dialogui su Kinijos komunistinio kapitalizmo civilizaciniu fenomenu, alinantis kasdienis darbas Afrikoje.