Nemanyčiau, kad šie darbo biržos specialistai, kažkodėl vadinami tarpininkais, sąmoningai tyčiojasi, jie tiesiog dirba pagal instrukcijas. Tiesa, tos instrukcijos surašytos gal prieš dvi dešimtis metų ir šiems laikams visiškai netinka. Tačiau naujų niekas nesugalvoja, o, greičiausiai, net nenori galvoti. Todėl darbo biržų specialistai bent jau mintyse savo veiklą ko gero įvardija taip: prastūmėm šiuos metus (o gal ir dešimtį) – siuntėm bedarbius paimti parašo, gal prastumsim ir kitus (kitą dešimtį) – vėl siųsim paimti, o po to, žiūrėk, ir pensija čia pat...
Minėto straipsnio autorius mano, kad tiems darbo biržos specialistams „mokama būtent už biurokratinių veiksmų atlikimą, o ne už adekvatų kliento poreikių, pageidavimų ir lūkesčių išsiaiškinimą, siekiant tikslingai įvesti jį arba ją į darbo rink“. Ir daro išvadą: „kyla abejonių, ar reikia tokios institucijos, kuri nieko bendro neturi su šiuolaikiniais įdarbinimo procesais, sureikšmina savo popiergalių galią, žemina žmogaus orumą varinėdama nelaimingą pilietį po darbo rinkos platybes bei kelia įvairių ūkio subjektų pasipiktinimą“.
Nuo praeitų metų lapkričio bedarbių skaičius Lietuvoje vėl pradėjo didėti. Lapkričio mėnesio rodiklis – 212 tūkst., gruodžio – 213 tūkst., sausio – 227 tūkst., vasario – 239 tūkst., kovo – 243 tūkst. bedarbių. Eurostato duomenimis, pagal nedarbą Lietuva Europoje užima šeštą vietą, o pagal jaunimo nedarbą pakilo net į antrą vietą Europoje. Nedirbančių jaunuolių per metus išaugo net puspenkto karto ir jų procentinis skaičius šiuo metu nusileidžia tik Ispanijai. Kas trečias darbo jėgai priskirtas Lietuvos jaunuolis yra bedarbis! Prof. Boguslavo .Gruževskio teigimu, vien dėl nedirbančio jaunimo Lietuva praranda pusketvirto milijardo litų.
Darbo biržos darbuotojų nuomone, naujausias nedarbo didėjimo tendencijas, deja, inspiravo pati Lietuvos valdžia, praėjusių metų pabaigoje priėmusi naują Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, pagal kurį socialinė pašalpa yra mokama jau nuo pat pirmosios įsiregistravimo darbo biržoje dienos.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bedarbio (nedarbo socialinio draudimo išmoką) arba socialinę pašalpą – bendru atveju finansinę paramą nuo šių metų pradžios faktiškai gali gauti visi darbo biržos klientai, nepriklausomai nuo jų atleidimo priežasčių, darbo stažo ir pan. Jeigu jie „netraukia“ bedarbio pašalpai, tuomet „patraukia“ socialinei. Tie patys darbo biržų darbuotojai sakosi pastebėję, kad kaimo vietovių seniūnai tiesiog autobusais atveža savo elgetaujančius, suprantama, niekur legaliai nedirbančius miestelių ir kaimo varguolius, aišku, kad dažniausiai stikliuko mėgėjus, į darbo biržas, čia jie užregistruojami ir nuo tos dienos jau gauna valstybės paramą.
Argi tai yra nedarbo problemos sprendimas? Tikrai ne. Siūlyčiau imtis visai kitokio nedarbo, o jei tiksliau – įdarbinimo problemos sprendimo. Jo idėją, prisipažinsiu, pasiskolinau iš šiame straipsnyje mano kritikuoto Piniginės paramos įstatymo. Mat, greta mūsų sąlygomis netinkamo pašalpos mokėjimo, vaizdžiai kalbant, ir iš mėnulio nukritusiam žmogui, tame įstatyme yra nuostata apie savivaldybių savarankiškumą socialinės paramos srityje, kai sutaupyti nuo socialinių pašalpų ir kompensacijų pinigai lieka tai pačiai savivaldybei ir jų nereikia grąžinti į valstybės biudžetą.
Darbo biržai galėtų likti tik gana kukli bedarbių registravimo funkcija. Jeigu tuo reikalu ši įstaiga užsiimtų ne pagal dviejų dešimtmečių senumo kanonus, o remtųsi XXI amžiaus antrojo dešimtmečio galimybėmis, t.y. pasiremdama bent jau internetiniu ryšiu su „Sodra“, ji per kelias minutes galėtų išsiaiškinti besikreipiančio žmogaus statusą, stažą, gautą atlyginimą ir pan. Apskritai, bedarbystę įrodyti, žinoma, remdamasi „Sodros“ duomenų baze galėtų ne tik darbo birža, bet ir, pvz., arčiausiai žmonių esanti valdžios įstaiga - seniūnija. Taigi dabartinių darbo biržų gal ir iš viso nereikėtų.
Įsitikinus, kad žmogus turi teisę į kurią nors pašalpą, jis būtų siunčiamas… ne, ne tos pašalpos atsiimti, bet į kitą, nepripratusią prie biurokratinės rutinos įstaigą – kurią nors privačią įdarbinimo agentūrą, kuri, skirtingai nuo dabartinės darbo biržos beviltiškai kuriamų bedarbio ir darbdavio neva kontaktų, iš tikrųjų imtųsi tikro ir greito bedarbio įdarbinimo.
Apie privačių įdarbinimo agentūrų veiklą, beje, prieš porą metų kalbėjo ir ministras Donatas Jankauskas: „Manome, kad įdarbinimo paslaugas galėtų teikti įvairios įdarbinimo agentūros… Stengsimės rasti mechanizmą, kaip privačios įdarbinimo agentūros galėtų sudaryti konkurenciją Darbo biržai, kad žmogus, ieškantis darbo, galėtų naudotis tiek Darbo biržos, tiek privačios agentūros paslaugomis“.
Privačios agentūros kaip tik galėtų pasinaudoti minėtu savarankiškumo principu, pvz., taip: įdarbinimo agentūrai pervedama visa bedarbiui skirta, tarkim, šešių mėnesių pašalpų suma. Įstaigos darbuotojai neriasi iš kailio, norėdami greičiau įdarbinti bedarbį, nes įdarbinus bedarbį, sakykim, per tris mėnesius, neišnaudotos pašalpos pinigai liks tai įstaigai ir jos darbuotojams.
Siekdami kuo greičiau savo klientą įdarbinti, įdarbinimo agentūros centro darbuotojai turėtų ne tik palaikyti kontaktus su darbdaviais, bet ir kasdien sekti visus internetinius bei žiniasklaidos darbo skelbimus - jie taip pat dažniausiai būna tame pačiame internete. Tokia internetine darbo paieška darbo biržos, kiek žinau, neužsiima – tai vienas didžiausių jų veiklos trūkumų.
Suprantama, įdarbinimo agentūros priimtų ir tiesioginius darbdavių prašymus vienai ar kitai darbo vietai užimti. Taigi, darbo paieška vyktų, kaip sakoma, visais frontais. Kuo labiau į ją įsijungtų ir pats bedarbis, darbo ieškodamas internete, per pažįstamus, pats darbdaviams siūlydamas veiklos idėjas ar imdamasis verslo iniciatyvos - tuo geriau.
Pasirinkta įdarbinimo agentūra turėtų siūlyti ir persikvalifikavimo galimybę, jeigu matytų, kad žmogaus turima profesija yra visiškai nepaklausi darbo rinkoje. Žinoma, su tikrai realia įsidarbinimo galimybe. Taip pat siūlyti geografinės įsidarbinimo plėtros variantus, t.y. įsidarbinti kitame šalies mieste ar vietovėje. Kartais girdimi bedarbių reikalavimai jiems surasti darbą būtinai gimtajame mieste, miestelyje ar net kaime dažnai būna nerealūs.
Intensyviai įdarbinimo agentūrų veiklai užtikrinti reikėtų keisti ir atsiųstų bedarbių lankymosi dažnumą. Dabartinis – kartą per mėnesį apsilankymas darbo biržoje netgi nepatvirtina, kad žmogus gyvena Lietuvoje. Kartą per mėnesį nesunku atskristi iš kokios nors Europos šalies, sako, yra ir tokių atvejų, o juk pasirodymas nurodytą dieną darbo biržoje bent jau garantuoja lietuviškąjį sveikatos draudimą, kuriuo pasinaudoti, kaip žinome, mėgsta ir emigrantai.
Todėl įdarbinimo agentūros, dirbdamos su atsiųstais registruotais bedarbiais turėtų reikalauti du – tris kartus per savaitę, o gal net ir kiekvieną dieną ateiti į agentūrą ir privalomai atsiskaityti apie vykdytą darbo paiešką: kur kreipėsi, kokius gavo atsakymus ir pan. Įtarus piktybišką bedarbio veiklą, iš esmės antiveiklą, pvz., neatėjimą nustatytu laiku į įstaigą, pastebėtą norą tik paimti parašą, arba iš viso neinant į susitikimus su darbdaviais, pašalpos mokėjimas nutraukiamas. Naujos, šį kartą tik socialinės pašalpos mokėjimas ir įdarbinimo ciklas tokiam bedarbiui būtų pradedamas tik po kelių mėnesių, o gal ir pusmečio pertraukos.
Nedarbas, kaip žinome, yra ne tik atskiro žmogaus biografijos skylė, bet ir milžiniški valstybės praradimai. Vėlgi prieš porą metų a.a. Bronislovas Lubys kalbėjo: „visos „Sodros“ problemos būtų išspręstos ir nereikėtų jokių reformų, jeigu nedarbą pavyktų sumažinti iki 4-6 proc. ribos, tačiau Vyriausybė nesiima realių priemonių tai pasiekti“. Šiuo metu nedarbas Lietuvoje yra apie 14 proc. Ir dar didėja. Įdomu, ar čia paminėtomis realiomis priemonėmis Vyriausybė susidomės?