Nors referendumas įvyko, tačiau diskusijos vis dar nerimsta. Todėl pasinaudosiu A.Čekuolio receptu ir surinkęs keliolika argumentų „prieš“ (t.y. pritaręs referendumo rezultatui ir nepritaręs A.Čekuoliui) juos paviešinsiu. Prisipažinsiu, pateiksiu ne mano paties sumąstytus, bet pasaulio patirties patvirtintus argumentus, beje, nemanyčiau, kad ir A.Čekuolio ištransliuoti buvo jo paties pasirašyti.
Objektyvumo dėlei pateiksiu ir argumentus „už atomą“, juos radau žymaus prancūzų gamtosaugininko Bruno Comby knygoje „Gamtosaugininkai už atominę energiją“ („Environmentalists For Nuclear Energy“) ir nors jie neskirti būtent Visagino reikalui, bet visos žemės problemoms, jie visiškai tinka ir mūsų mažajai Lietuvai vienai svarbiausių jos šio laiko problemų spręsti.
Tačiau interneto platybėse radau dar daugiau argumentų „prieš atomą“. Pirmiausia, Heinricho Böllo fondo Maskvos skyriaus išleistoje žymaus rusų gamtosaugininko Aleksejaus Jablokovo knygoje „Už ir prieš atominę energetiką“, kuri kaip tik skirta atsakymams į B.Comby knygos užtikrinimus apie jokio pavojaus nekeliančią saugią, pigią, naudingą atominę energetiką.
Štai ši argumentų priešprieša, tiesa, kitokiame nei A.Čekuolio reklama formate: jei A.Čekuolis ryžtingai atsakinėjo į antiatomininkų klausimus, paneigdavo jų abejones, tai šiame straipsnyje naudosiuos atvirkštiniu metodu: iš pradžių pateiksiu atomo šalininkų nuomones, po to išdėstysiu atsakymus, moksliškai tariant, kontrargumentus į jų tikėjimus šviesia žmonijos atomine ateitimi...
Net ir vėjo malūnai neapdrausti nuo fatališkų incidentų…
Yra esminis avarijų skirtumas tradicinio kuro ar gamtos energijos elektrinėse ir atominėje jėgainėje. Fatališkos avarijos pasekmė vėjo malūne – keletas žuvusių žmonių. Fatališka atominėje gali pražudyti milijonus ar net šimtus milijonų.
Atominės elektrinės pavojingos, tik neteisingai jas eksploatuojant…
Ar galima tokios eksploatacijos išvengti? Deja, greta moderniausių technologijų yra ir žmogiškasis faktorius, o statistika rodo, kad iki 40 proc. atominių elektrinių avarijų įvyksta būtent dėl operatoriaus veiksmų kaltės. Ne mažesnė problema ir tai, kad žmogaus sukurti reaktoriai nėra visapusiškai ištirti, laikas nuo laiko juose pasitaiko „anomalinių reiškinių“, kurių kilmės paaiškinti mokslininkai dar negali.
Atominė energetika, deja, neišsprendė tų uždavinių, kurie buvo iškelti jos kūrėjams. Žymus italų ir kartu amerikiečių fizikas Enrico Fermi dar 1947 m. įžvalgiai juos įvardijo: 1) reaktorių saugumas; 2) ekonomiškumas; 3) radioaktyvių atliekų problemos sprendimas.
Ir dar dėl saugumo. „Fukushima Daiichi“, kur vienu metu įvyko trijų (!) reaktorių ir panaudoto branduolinio kuro baseino sunaikinimas sugriovė mitą apie didelės branduolinės avarijos menką tikimybę. Nors mokslininkai žinojo reaktorių silpnąsias vietas, taip pat ir Černobylyje, tačiau kažkodėl nekreipė į tai dėmesio. Kaip ir nenumatė pragaištingos cunamio bangos padarinių.
Gerai suprojektuotos atominės elektrinės turi milžinišką pranašumą ir mažai trūkumų...
Manykime, kad blogai suprojektuota buvo Černobylio elektrinė, tačiau Fukušimos elektrinė buvo suprojektuota JAV, o atominių avarijų buvo ir Amerikoje, ir Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje.
Neveltui Jungtinės Tautos 2011 m. rugsėjį sušaukė pasaulinę konferenciją, kurioje pareikalauta sustiprinti atominių elektrinių patikimumo standartus, tuo pačiu pripažindamos, kad esami standartai yra nepakankami.
Atominė energija yra būtina, bet turi būti eksploatuojama su didžiausiu atsargumu...
Jei taip rašo B.Comby, tai reiškia, kad atominės elektrinės yra ypatingai pavojingos. Bet juk tą patį sako ir atominės energetikos priešininkai. Saugi tokio pavojingo statinio eksploatacija neįmanoma, nes visada dar yra ir žmogiškasis faktorius, todėl nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma pašalinti kokio nors lemtingo atsitiktinumo. Todėl prieš atominės statybos pradžią visada verta pamąstyti, ar nėra tuo metu ir toje vietoje saugesnio energijos gamybos būdo.
Atominė elektrinė negali susprogti kaip atominė bomba, tai neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai...
Nobelio premijos laureatas Piotras Kapica sako priešingai: „Atominė elektrinė – tai elektrą gaminanti atominė bomba. Fizikiniai procesai ir AE, ir atominėje bomboje yra tie patys: urano arba plutonio sunkiųjų atomų dalijimasis“. Beje, dar neaišku, kas blogiau – atominės bombos ar atominės elektrinės sprogimas. Černobylio katastrofa pagal išmestų radionuklidų kiekį buvo 600 kartų pavojingesnė nei sprogimai Hirošimoje ir Nagasakyje. Fukušimos katastrofa išmetė cezio 168 kartus daugiau (kitais duomenimis 72 tūkst. kartų daugiau) nei Hirošimos bomba. Atominė bomba akimirksniu sunaikina daugiau žmonių (Hirošimoje ir Nagasakyje apie 250 tūkst.), bet nuo Černobylio sprogimo sukeltų ligų jau mirė daugiau nei milijonas.
Aktyviosios zonos išsilydymas - baisiausia, kas gali atsitikti atominėje elektrinėje, neįsivaizduojamas šiuolaikinėse ir teisingai eksploatuojamose jėgainėse…
Deja, net 16 tokių avarijų buvo Amerikoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Japonijoje. Dviejose pastarosiose šalyse bei Didžiojoje Britanijoje įvyko dar penkios stambios radiacinės avarijos su radioaktyvių dalelių išmetimu į aplinką. Teisinga eksploatacija, deja, lieka tik gerų norų, o ne realybės sritimi.
Nepriekaištinga ekologiniu požiūriu yra Rusijos atominių ledlaužių eksploatacija Šiaurės ledyniuotajame vandenyne…
Pirmiausia, jų eksploatacija yra labai nuostolinga, kita vertus avarijų ir čia netrūko, o ledlaužio „Lenin“ atominis reaktorius taip ir liko gulėti vandenyno dugne.
Rizika visuomet bus, bet ji gali būti minimali, kruopščiai apgalvojus atominių elektrinių projektavimą, statybą, eksploataciją…
Pasaulio praktikoje minimalia rizika laikoma technogeninių avarijų tikimybė 10=6 (1 : 1 000 000). Tačiau atominių katastrofų realybė visai kitokia: iki 2011 metų pasaulio atominėse įvyko 11 stambių avarijų su atominio kuro išsilydymu ir dar penkios su radioaktyvių dalelių išmetimu į aplinką. 16 sunkių avarijų skaičiuojant visam pasaulio reaktorių darbo laikui sudaro 10=3 riziką, t.y. tūkstantį kartų didesnę nei pasauliui priimtinas lygis. Galima skaičiuoti ir kitaip: Per 57 atominės industrijos metus įvyko 32 radiaciniai incidentai, t.y. kas dveji metai. Jei skaičiuotume tik sunkias avarijas, tai jos įvyksta kas penkeri metai.
Atominės elektrinės aprūpina elektra neteršdamos aplinkos, esant nedidelei avarijų tikimybei ir ribotoms avarijų pasekmėms…
Apie „nedidelę“ riziką jau kalbėjome, tokiu pačiu naivumu kvepia tikinimas dėl „ribotų pasekmių“. Atominėse šiuo metu pagaminama 13 proc. pasaulio elektros energijos, jose dirba keli milijonai žmonių. Be abejo, tai atneša naudą. Tačiau palyginę ją su išlaidomis, skirtomis avarijų pasekmių minimizacijai, pamatysime, kad vien Černobylio pasekmės kainavo per 500 milijardų dolerių.
Pridėję ūkio bei žmonių sveikatos nuostolius, gausime bendrą jau trilijono dolerių sumą. Tai viršija visų pasaulio atominių suteiktą naudą. Fukušimos nelaimė taip pat kainuos dešimtis milijardų. Taigi atominę naudą gauna ne tiek jau daug žmonių, o dešimtis ir šimtus kartų didesnę atominių avarijų žalą turi likviduoti visi tos šalies, o gal ir kontinento gyventojai.
Atominės elektrinės statomos saugiose aikštelėse, toli nuo miestų…
Tai reiškia, kad atominis pavojus vis dėlto yra. Ne veltui Lietuva taip nerimauja dėl Astravo ir Baltijos atominių elektrinių statybos. Tačiau kokių nors demaršų dėl to lyg ir nesimato.
Reaktorių savireguliacija… Tai reiškia, kad prarasti tokių reaktorių kontrolę praktiškai neįmanoma…
Fizikos principai, kuriais remiasi reaktorius, negarantuoja avarinės situacijos negalimybės. Netgi sustabdytuose reaktoriuose (mūsų Ignalina!) yra galimas radiacijos nutekėjimas.
Jeigu nutrūks energijos bloko elektros maitinimas, aušinimo sistema susidoros su šilumos išskyrimu…
Deja, „Fukushima Daiichi“ parodė, kad atitinkamomis aplinkybėmis (žemės drebėjimas, cunamis, sunaikinta avarinė aušinimo sistema ir galų gale suardyti reaktoriai) toks įsitikinimas yra nepagrįstas.
Atominės avarijos mažai tikėtinos, bet vis dėlto galimos…
Pasak TATENA 1998 m. pranešimo, jei pasaulyje būtų 1000 reaktorių, tai kas dešimt metų su didele tikimybe galėtų įvykti stambi avarija. Pasaulyje šiuo metu yra maždaug 440 reaktorių, o Fukušima įvyko 25 metams praėjus po Černobylio, taigi visiškai tiksliai pagal tarptautinės atominės organizacijos prognozę.
Ketvirtosios kartos reaktoriai (“Hitachi” siūlomas Visaginui yra tik III+ ) yra sukonstruoti taip, kad neatsakys į neteisingus operatoriaus veiksmus sudėtingiausioje situacijoje…
Deja, ketvirtosios kartos generatoriai „su vidiniu saugumu“ dar negaminami, taigi galima sakyti, kad pasaulyje vis dar gaminami (ir toks siūlomas Lietuvai) pavojingi reaktoriai. Apie ketvirtąją kartą jau kalbama 30 metų, tačiau apie jų stebuklingus parametrus kol kas daugiausia kalba politikai, o ne fizikai, todėl tokį reaktorių kol kas reikėtų laikyti tik popierine, o ne faktine tiesa. Anot vieno vokiečių atominių elektrinių konstruktoriaus, patys saugiausi reaktoriai yra valdomi popieriais ir aušinami rašalu…
Šiuolaikinės atominės elektrinės yra saugios, nes jų reaktoriai yra gelžbetoniniame metro storumo gaubte…
Pirmiausia, konteinmentų – taip vadinasi tos gelžbetoninės kepurės, daugumoje anksčiau statytų, bet dar veikiančių atominių elektrinių, nėra. Galima paminėti, kad tikro gelžbetoninio gaubto nėra ir Ignalinos elektrinėje, yra tik „avarijų lokalizavimo sistema“, neprilygstanti tikram konteinmentui. Visagino elektrinėje toks gaubtas numatytas. Antra, patys storiausi konteinmentai neišlaikytų, pvz., keleivinio lėktuvo įsirėžimo (prisiminkime rugsėjo 11) arba kovinės raketos. Suardyti juos galima ir be reaktoriaus sprogimo, tai parodė Fukušima.
Net ir labai rimta atominės elektrinės avarija nesulyginama su atominės bombos sprogimu…
Gyvenimas parodė, kad „labai rimtų“ avarijų jau turėjome, jų tikimybė ne tokia maža ir ateityje. O dėl palyginimo su bomba, tai, pvz., Černobylio sprogimas pagal radioaktyvių dalelių išmetimo kiekį ekvivalentiškas keliems šimtams Hirošimos bombų.
Energetikos prioritetais turėtų būti esamų reaktorių tobulinimas ir naujų tipų kūrimas…
Tai jau pasako, kad esami reaktoriai dar netobuli ir tuo pačiu pavojingi.
Atominė problematika yra pernelyg sudėtinga, kad plačioji visuomenė galėtų kvalifikuotai apie ją spręsti…
Tai klaidingas visuomenės vertinimas, nes užsidegusių savo idėja, tuo labiau atomine, specialistų negalima palikti nekontroliuojamų, nes jie visada sumažina riziką ir pervertina savo išradimų vertę.
Pačią sudėtingiausią techninę problemą galima išaiškinti ir nespecialistams. Tai padeda ir specialistams išgryninti problemos esmę. Nepaisyti visuomenės nuomonės – pavojinga ir specialistams, o dar labiau sprendimus priimantiems politikams.
Referendumas dėl Visagino atominės parodė, kad Lietuvos visuomenė pakankamai išmaninga, o referendumo rezultatas – akivaizdus teisingos visuomenės nuomonės reiškimo pavyzdys.