A.Lapinskas. Reakcijos į D.Kedžio bylą: nuo atgimimo iki... išsigimimo

Kad Lietuvos atgimimui, o pirmiausia Sąjūdžiui - lemiamai Lietuvos valstybingumo atkūrimo jėgai, vadovavo kultūros ir mokslo žmonės, prisimena turbūt visi. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo 11 rašytojų ir literatų, 6 filosofai, 4 ekonomistai, 3 muzikai, 2 architektai. Grupėje buvo dailininkų, aktorių, fizikų, teisininkų, ekologų, geografų, kino režisierių ir t.t.

Jų skelbiamos idėjos ir aktyvi veikla nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą. Tolimesnė Sąjūdžio pirmeivių gyvenimo veikla susiklostė įvairiai: vienas kitas liko politikoje, kiti pasitraukė iš jos ir sugrįžo į kūrybą ar mokslą. Buvo ir emigravusių iš Lietuvos, ne vienas tapo ir aktyviu valdžios kritiku. Šiaip ar taip, pirmaisiais mūsų atkurtos nepriklausomybės metais dėl šių, taip pat ir vėliau į valstybės kūrimo veiklą įsijungusių žmonių patriotizmo, idėjinio ir moralinio tvirtumo abejonių tuomet niekam nekilo.

Bėgo metai ir dešimtmečiai, keitėsi valstybės valdžios žmonės ir jų vykdoma politika. Partijos išmoko būti ir valdžioje, ir opozicijoje, taigi, lyg ir išmokome europietiškai tvarkytis. Deja, gyvenimo įvairovė pastaruoju metu pažėrė daugybę ne tik politinių, ekonominių, socialinių, bet ir paprastų moralinių problemų, į kurias savaip reaguoja ne tik eiliniai valstybės piliečiai, bet ir politikai, tie patys menininkai, visuomenėje žinomi žmonės. Pasidomėkime jų požiūriu, bet pirmiausia trumpas problemos aprašas.

Anatolijus Lapinskas

Buvusių Atgimimo vadų šūkiai dabar skamba taip: nevykdykite nepriklausomos Lietuvos teismų sprendimų, nes priešingu atveju Lietuvos laukia katastrofa! Leiskite tuomet paklausti, tai dėl ko mes visi, to paties V.Landsbergio pakviesti galvotrūkčiais gūdžią sausio naktį lėkėme ginti Seimo, jeigu per kančias ir vargus sukūrę savąją valstybę, dabar esame raginami ją sudaužyti? Tokie siūlymai reiškia valstybės išsigimimą.

Šioji dabar žinomiausia, vos ne kiekvieną dieną užimanti nemažą kasdienių naujienų plotą, gimė tartum lygioje vietoje. Iki tol niekam nežinoma šeima, neaišku, ar ją galima vadinti šeima, nes nebuvo nei susituokusi, nei kartu gyveno, sakykime tiesiai – nepasidalijo vaiko. Po teisminių machinacijų vaikas atsidūrė pas tėvą. Tačiau motinai buvo palikta teisė retkarčiais susitikti su vaiku.

Vieną 2008 m. rudens dieną tėvas kreipėsi į policiją, dėl esą jo vaiko tvirkinimo susitikimų su motina metu. Be jokio tyrimo policija patvirtino šį faktą, o netrukus teismas, remdamasis abejotina policijos pažyma, uždraudė motinai matytis su vaiku, bet po kelių mėnesių vis dėlto vėl leido. 2009 m. rudenį, kaip įtariama, vaiko tėvas nužudė du žmones ir pasislėpė. Tačiau vaikas motinai vis tiek nebuvo atiduotas, bet perduotas įtariamojo žudiko sesers globai.

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. lapkričio 3 d. patvirtino, kad vaiko motina niekuo nekaltinama. Nežiūrint to, vaikas vis tiek nebuvo sugrąžintas motinai. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą atiduoti vaiką motinai. Šis teismo sprendimas irgi atkakliai nevykdomas. Pagal Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį tokia veika vertinama taip: „Tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu“.

Vaiko teisių kontrolierė neseniai konstatavo, kad „vaikas tapo įkalintas dviejų gyvenamųjų namų sklypų teritorijoje“. Baudžiamojo kodekso 146 straipsnyje tokia veika vadinama „neteisėtu laisvės atėmimu“ ir vertinama taip: „Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“.

Ši veika, matyt, gali būti vertinama ir kaip vaiko pagrobimas. Baudžiamojo kodekso 156 straipsnyje ji vertinama taip: „Tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“. Kaip matome, vaiko „globa“ balansuoja ant baudžiamojo kodekso ribos, o gal net peržengia ją.

Aprašytoji istorija išsirutuliojo į valstybinę krizę. Šalies vadovai, formaliai aiškinantys, kad teismo sprendimą reikia vykdyti, viską daro, kad jis nebūtų įvykdytas. Šalies prezidentė, puikiai žinodama, kad jis nevykdomas, aiškina, kad „ponia ...ienė vykdo teismo sprendimą“, nors toji ponia atvirai tai neigia: „Mergaitės neatiduosime!“. Seimo pirmininkė, kažkodėl remdamasi Biblija, o ne teismo sprendimu, taip pat atkakliai siūlo jo nevykdyti: „nepaisant palankių teismo sprendimų motinos atžvilgiu, gal tikrai vaikas tegu geriau augtų ten, kur jis dabar auga“.

O ką sako ir daro šioje situacijoje kultūros žmonės? Jie pradėjo koncertuoti... pagrobto vaiko kalėjimo prižiūrėtojų garbei, koncertuose dalyvauja ir valstybinių teatrų aktoriai. Kultūros ministerijai pagrasinus, kad ji yra kategoriškai prieš valstybinių teatrų aktorių, kitų meno pasaulio atstovų dalyvavimą pagrobėjų šlovinimo koncertuose, šie artistai rūsčiai pasipiktino.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius šia proga pareiškė:„Kultūros ministras pamišo”. Nacionalinio dramos teatro aktorius Šarūnas Puidokas suabejojo, dėl ministro „tinkamumo užimti šias pareigas“. To paties teatro aktorė Rimantė Valiukaitė, „matydama jėgos struktūrų, teismų, propagandinės žiniasklaidos siautėjimą“, savo valstybę pavadino „totalitarine“.„Psichodarbininkas“ Redas Diržys lyg ir teisingai aiškino, kad „negali egzistuoti laisvė, kol bent vienas žmogus pasaulyje yra įkalintas, ar jo atžvilgiu demonstruojama prievarta“, tačiau čia pat pridėjo, kad „Kultūros ministerija: visa galios ir propagandos mašina terorizuoja mažametę mergaitę, todėl tokiu metu sėdėti namuose ir kurti meną yra iškrypėliška veikla“.

Nepraleido progos patylėti ir Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus. Jis apkaltino ministrą nei daugiau nei mažiau: „akivaizdžiu pasidavimu pedofilų klano spaudimui“. Tuomet neabejoju, kad po šio straipsnio pasirodymo gerbiamas filosofas ir mane patį apkaltins tuo pačiu, o gal net įtrauks į garsiausių pasaulio pedofilų sąrašą.

O ką kalba apie Garliavos kalėjimą mūsų Atgimimo šaukliai – Sąjūdžio lyderiai, pirmieji mūsų valstybės vadovai? Deja, dviejų mūsų iškilių žmonių – kultūros žmonių! - piešiamus apokaliptinius Lietuvos ateities vaizdus, kitaip tariant, jų įnirtingą kovą dėl Garliavos kalinimo pratęsimo iki begalybės niekaip neįmanoma nei pateisinti, nei suprasti.

Vienas ryškiausių Atgimimo lyderių, filosofas Romualdas Ozolas gana aktyviai įsijungė į rezonansinės bylos klyksmą. Tačiau apie teismo sprendimo vykdymą, t.y. vaiko išlaisvinimą iš įkalinimo, desocializacijos liūno ir psichologinio smurto vietos jis net neužsimena. Kalbėdamas per Lietuvos radiją, jis pasiūlė bylai paskelbti... moratoriumą ir pradėti ją vėl nagrinėti iš pradžių, t.y. nuo žudynių dienos, ar dar ankstesnės datos, bet tik su užsienio teisininkų pagalba, kurie, jo manymu, būtų visiškai nešališki.

Kitaip tariant, pratęsti teismo sprendimo įvykdymą dar keliems ar keliolikai metų. „Kol nebus pramušta skylė teisėtvarkos nežmoniškumo statinyje, niekas nesikeis“, - įsitikinęs filosofas. Tą turėtų padaryti visuomenė, ją filosofas vadina „jėga prieš neteisiškumo ir neteisėtumo jėgą, kurią dabar atstovauja teisės sistema“. Taigi apie vaiko grąžinimą, taip išeitų, dabar negali būti nė kalbos, nes laukia sunkus ir ilgas teisės statinio daužymo darbas... O jei paprasčiau: žmonės gali nevykdyti teismų spraendimų, kol nesudaužytas teisės – betgi ne teisės, o visos valstybės! – statinys. Taip kalba vienas aktyviausių tos valstybės kūrėjų.

Dar vaizdingesniais palyginimais neseniai vykusioje „Sąjūdžio valandoje“ pasidalijo mūsų Atgimimo patriarchas Vytautas Landsbergis. Jo nuomone, „velionio Drąsiaus Kedžio dukters likimas“, o jei kalbėtume tiesiai – atidavimas motinai, „bus kaip bomba, kurios sprogimas suskaldys Lietuvą į dvi, viena kitos nekenčiančias puses“. „Ši bomba bus destruktyvi visai visuomenei, – gąsdino profesorius. – Lietuvoje gali atsirasti dvi susipriešinusios, viena kitos nekenčiančios pusės“.

Vėlgi, jei paprasčiau, tai, profesoriaus nuomone, teismo sprendimo įvykdymas gali Lietuvai kainuoti beveik atominį sprogimą. Tai bent valstybę sukūrė mūsų Atgimimo šauklys! Ir dar vaizdingiau: „Ko gero, teisėtvarkos tankas pervažiuos tą mergaitę. Nelabai įsivaizduoju, kas dėsis, jeigu į mergaitės globėjos Neringos Venckienės namus Garliavoje ateis ginkluota jėga šturmuoti namus. Kaip elgsis žmonės? Kas bus toliau?“.

Bet kas gi bus, jei ir toliau viena šalies teisėja spjaudys į teismo sprendimus, mindys globojamo vaiko garbę, reputaciją ir orumą, tyčiosis iš pagrindinio laikinosios globos tikslo – sugrąžinti vaiką į šeimą? V.Landsbergio nuomone, vaiko grąžinimo niekuo nekaltinamai motinai byla – tai Lietuvos visuomenės išmėginimas: „Jei įvyks kaip numatyta, pasitikėjimas Lietuvos valstybe ir noras čia būti, neišvažiuoti iš jos, bus dar labiau sudaužytas. Dar daugiau žmonių pasakys: „Moju ranka, čia niekada jokios teisybės nebus“.

Trumpai tariant, buvusių Atgimimo vadų šūkiai dabar skamba taip: nevykdykite nepriklausomos Lietuvos teismų sprendimų, nes priešingu atveju Lietuvos laukia katastrofa! Leiskite tuomet paklausti, tai dėl ko mes visi, to paties V.Landsbergio pakviesti galvotrūkčiais gūdžią sausio naktį lėkėme ginti Seimo, jeigu per kančias ir vargus sukūrę savąją valstybę, dabar esame raginami ją sudaužyti? Tokie siūlymai reiškia valstybės išsigimimą.