A.Lapinskas. „Snoro“ istorijoje reikia ne priešpriešų, bet kompromisų

Dabar lyg ir aprimstantis valdančiųjų stresas dėl „Snoro“ aferos tyrimo savo apogėjų buvo pasiekęs vieną iš paskutiniųjų sausio dienų, kai Seimo pirmininkė dar aiškino, kad būsimoji „Snoro“ komisija paveiks „Lietuvos bankų sistemos stabilumą ir Lietuvos nacionalinį saugumą“. Tomis dienomis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija taip pat pasiūlė išsiaiškinti, ar į Konstitucinį Teismą dėl su „Snoro“ bankrotu susijusių įstatymų kreipęsi parlamentarai nesulaužė priesaikos.

Šį siūlymą pagarsinęs Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras viešai paklausė, ar kreipimąsi į Konstitucinį Teismą pasirašę Seimo nariai „nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, o tuo pačiu ar nesulaužė Seimo nario priesaikos ir šiurkščiai nepažeidė Konstitucijos?“

TS-LKD lyderis premjeras Andrius Kubilius šį kreipimąsi pavadino „šokiruojančiu“, nes juo „siekiama teisiškai įtvirtinti „Snoro“ savininkų pradangintų lėšų perkėlimą ant visos visuomenės pečių“ ir netgi, kad kreipimasis „akivaizdžiai liudija, kad siekiama bet kokiomis priemonėmis paveikti 4 milijardų vertės „Snoro“ bankroto procesą stambiųjų kreditorių bei įtariamųjų Antonovo ir Baranausko naudai“.

Dar anksčiau Seimo pirmininkė ir premjeras kartu tvirtino, kad politikų įsikišimas į bankrutuojančio banko „Snoras“ veiklos tyrimą gali pakenkti Lietuvai, Seimo komisijos sudarymas esą būtų politinė akcija, jai dirbant būtų daug politikavimo, kuris vėlgi pavojingas bankų sistemai.

Anatolijus Lapinskas

Ar būtų Lietuvai nepakeliama našta sumokėti „Snoro“ obligacijų ir indėlių sertifikatų draudimą?

Atsakingų valstybės politikų žodžiais – NE!

Tačiau vieną gražų penktadienį, matyt, iš dangaus pažvelgęs angelas apšvietė šios poros protus ir jie didžiadvasiškai paskelbė, kad tokios komisijos sudarymui jau neprieštarauja. Tačiau tarp komisijai numatytų darbų konservatorių reikalavimu vis dėlto paliktas Seimo narius įžeidžiantis punktas: „ar Seimo nariai, pasirašę prašymą Konstituciniam Teismui... nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų“. Tai pirmas atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai vien už tai, kad kreipėsi į Konstitucinį Teismą, Seimo nariams buvo priklijuotos galimų „interesų painiotojų“ etiketės.

Tai kas rašoma tame kreipimesi, kad prieš jį sukilo du iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų? Negi jo postulatai tikrai graso valstybei ir jos žmonėms?

Kreipimosi autoriai pirmiausia teigia, kad Bankų įstatymo 87 straipsnyje banko bankroto atveju įteisintas diferencijuotas teisinis reguliavimas, sudarant teisines prielaidas „jokio specialaus teisinio ar kito statuso neturinčiam kreditoriui - valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ patenkinti savo kreditorinį reikalavimą žemesnių reikalavimų tenkinimo eilių kreditorių sąskaita (t.y. draudimo išmokų už indėlius iki 345 tūkst. litų pirmenybė prieš kitų kreditorių reikalavimus) galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Seimo nariai pastebi, kad tame pačiame straipsnyje užfiksuotas Valstybės ir su ja susijusių kreditorių (turimi mintyje mokėjimai į biudžetą ir valstybinius draudimo fondus) pozicionavimas aukščiau kitų kreditorių privilegijuoja valstybę ir su ja susijusius kreditorius. Tai irgi galimai prieštarauja Konstitucijai.

Kreipimesi rašoma, kad Bankų įstatymo 85 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo“, taigi ir priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, pvz., asmenims, esantiems kartu ir kreditoriams ir skolininkams. Tokia pati įstatyminė nuostata yra ir Įmonių bankroto įstatyme. Šios nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai.

Seimo nariai ginčija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 str., nes jis įtvirtina diferencijuotą reguliavimą banko kreditorių atžvilgiu, nes nuo to, ar kreditorius turi paskolų banke, priklauso, ar jam iš viso bus taikoma draudimo apsauga, ir kokia bus jo reikalavimų tenkinimo apimtis įvykus draudžiamajam įvykiui. Seimo nariai mano, kad minimas straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kreipimąsi pasirašę Seimo nariai ginčija visus 2011 m. lapkričio 17 d. priimtus įstatymus, nes jų nuostatos: „iš esmės keičia bankų kreditorių teisių į nuosavybės apsaugą ir teisės į teisminę gynybą apimtį. Akivaizdu, kad toks pokytis nebuvo ir negalėjo būti numatytas kreditoriams pradedant sutartinius santykius su bankais. Patikėdami bankams savo pinigus (nuosavybę) kreditoriai tikisi, kad minėti teisėti lūkesčiai bus užtikrinti. Todėl teisinės aplinkos keitimas... negali būti taikomas retrospektyviai – t.y. tų kreditorių, kurie sutartinius santykius su bankais pradėjo iki teisinio reguliavimo pasikeitimo atžvilgiu“. Tai galimai pažeidžia du Konstitucijos straipsnius.

Seimo nariai taip pat ginčija lapkričio 17 d. įstatymuose sukurtas prielaidas dalies administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui kitam bankui ir mano, kad jais, prieštaraujant Konstitucijai, nepagrįstai apribojama asmens teisė kreiptis į teismą ir teismo galias.

Ar visuose šiuose kreipimosi punktuose yra užsimota prieš Lietuvos valstybę, ar čia galima užuosti bent kokį Seimo nario priesaikos sulaužymą? Vargu bau. Kita vertus, lapkričio 17 d. Seimo nariai balsavo beveik vienbalsiai, taigi keista, kad praėjus porai mėnesių dalies jų nuomonė pasikeitė. Nors gal ir nekeista, nes dabar jau darosi aišku, kad nieko neaišku, kas per paukštis buvo „Snoras“.

Vis dėlto, ramiai nusiteikus, niekam neprikišant jokių valstybės išdavysčių, galima būtų pasamprotauti dėl kai kurių „Snoro“ peripetijų, bent jau dėl pirmojo kreipimosi punkto. Kompromisą tarp dabar galiojančių įstatyminių nuostatų, įteisinančių tik besąlyginį atsilyginimą indėlininkams, ir tai tik turintiems mažiau kaip 345 tūkst. litų, o kai kurių kreditorių, turiu mintyje žmones, turinčius obligacijų ir indėlių sertifikatų, nustūmimą į jokių kompensacijų negavimo užribį, manyčiau, kad galima būtų pasiekti.

Labiausiai nuskriausti „Snoro“ byloje kaip tik ir liko pastarieji patiklūs žmonės. Tik paskelbus „Snoro“ nacionalizavimą, Vertybinių popierių komisija ėmėsi aiškinti, kad „pačios obligacijos nėra apdraustos (kitaip nei indėlis), todėl, jei bankas negalėtų laiku išpirkti obligacijų, kraštutiniu atveju investuotojai gali prarasti visą į obligacijas investuotą sumą“.

Tačiau Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir tuomet, ir dar dabar(!) savo internete patalpintoje „atmintinėje“ aiškina, kad „Jūsų vertybiniai popieriai (tokiais yra ir obligacijos), patikėti bankui, YRA APDRAUSTI VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.... įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas yra įsipareigojimai grąžinti investuotojams... vertybinius popierius arba pinigus litais. Už jūsų investicijų apsaugą moka finansų maklerio įmonės, valdymo įmonės, bankai. Šios įmonės privalomai draudžia įsipareigojimus investuotojams“. Beje, pasirašant „Snoro“ obligacijų sutartį, „Snoras“ klientus irgi informuodavo, kad „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“....

Ir nė vieno žodžio, kad obligacijos realiai yra NEAPDRAUSTOS! Nes tame pačiame, o anksčiau ir Vertybinių popierių komisijos portale buvo rašoma: „Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Daugeliu atvejų tai galėtų būti nesąžiningas maklerio darbas, t.y. vagystė“. Visos su investicijų draudimu susijusios žinybos dabar susiriesdamos tvirtina, kad draudėjas nieko nesąžiningo su obligacijomis nedarė ir jokių pinigų nepasisavino. Žinoma, galima klausti, tai kur tie pinigai, kuriuos sumokėjo žmonės už obligacijas, jeigu jų niekas nepavogė ar sakant kultūringiau - nepasisavino? Klausimas be atsakymo.

O kaip investuotojai draudžiami civilizuotos šalies Danijos banke „Danske Bank A/S, pvz., jo Lietuvos filiale? „Lėšos, skirtos finansinių priemonių pirkimui yra apdraustos pagal Danijos Karalystės Indėlių ir investuotojų garantinio fondo įstatymą... Fondas kompensuoja nuostolius, investuotojo patiriamus dėl to, kad jam negrąžinami banko valdomi, administruojami ar banke esančioje investuotojo vertybinių popierių sąskaitoje apskaitomi investuotojo vertybiniai popieriai. Kompensacijos suma siekia 20 000 eurų vienam investuotojui...

Paprastai banko mokėjimų sustabdymas ar priverstinis likvidavimas vertybiniams popieriams įtakos neturi, nes dažniausiai investuotojai net ir tokiais atvejais susigrąžina savo vertybinius popierius. Vis dėlto kartais vertybiniai popieriai investuotojui negali būti grąžinti. Tokiais atvejais fondas atlygina dėl vertybinių popierių negrąžinimo patirtus nuostolius, kurių suma neviršija 20 000 eurų vienam investuotojui, atskaičius jo skolas bankui“.

Kaip matome, jokių išlygų apie kažkokias pinigų vagystes daniškame įstatyme nėra. Negrąžinti pinigai yra 100-procentinis draudžiamasis įvykis, po kurio pinigai grąžinami, matyt, dar atsiprašius kliento už patirtus papildomus rūpesčius. Beje, analogiškame lietuviškame įstatyme irgi įrašyta panaši 22 tūkst. eurų suma, tačiau tik tuomet... „jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios“.

Ar būtų Lietuvai nepakeliama našta sumokėti „Snoro“ obligacijų ir indėlių sertifikatų draudimą?
Atsakingų valstybės politikų žodžiais – NE! Šių metų sausio 27 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pasakė: „Obligacijas ir sertifikatus turėjo 11 tūkst. 500 žmonių vidutiniškai 8 tūkst. litų vertės, jų bendra suma yra 47 milijonai litų. 47 milijonai litų valstybei ir jos mokesčių mokėtojams NEBŪTŲ PROBLEMA“.

Tai iš tiesų visai nedidelė suma, vos VIENAS PROCENTAS nuo 4,1 mlrd. litų, skirtų indėlių grąžinimui. Teisiniu pagrindu tokiam grąžinimui galėtų būti pataisytas „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas“, išmetus sakinio dalį: „jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios“. Pagaliau ir be to išmetimo galima būtų grąžinti obligacijų pinigus, nes joks investuotojas juk nesutiks leisti naudoti savo pinigus jų praradimui.

Štai apie ką turėtų diskutuoti Seimo nariai, žinoma jei dar mūsų Seimas liko ta vieta, kur galimos kokios nors kultūringos diskusijos ir sprendimų priėmimas tautos ir kiekvieno žmogaus labui. 11 tūkstančių Lietuvos žmonių laukia nesulaukia tos palankių sprendimų valandos. Artimiausios savaitės parodys, ar Seimas tai supranta.