A.Lašas. Balsų pirkimas ir spengianti partinė tyla

Į viešumą kyla vis nauji faktai apie Darbo partijos vykdytos rinkimų kompanijos triukus, o pirmaujančių partijų lyderiai ir toliau ramiai derasi su Viktoru Uspaschiku dėl koalicijos formavimo.

Socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius tikina visų pirma dirbsiąs su darbiečiais ir tvarkiečiais. Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis pareiškė, jog jokiu būdu nesės už vieno stalo su populistais – „Tvarka ir teisingumu“ bei „Drąsos keliu“ – bet su Darbo partija yra pasiruošęs aptarti bendrus interesus. Kodėl? Ar jie ne tie patys populistai ir dar su rimtų kriminalinių įtarimų šleifu?

Ne, pasirodo, jie kitokie ir tik todėl, kad turi realų šansą laimėti daugumą rinkėjų balsų. V.Uspaschikas priimamas rimtai, nes jo partija ne tik turi gilias kišenes, bet ir sugeba mobilizuoti rinkėjus. Nesvarbu kokiais metodais, svarbu, kad jie pasiekia tikslą. Būtent taip – tikslas pateisina priemones! Palaikydamos spengiančią tylą kitos partijos pritaria šiai iškreiptai balsavimo logikai ir dalyvauja Lietuvos demokratijos griovime.

Pasakysite perdedu? Galbūt, bet kas beliko kai balsai perkami ir parduodami vidury baltos dienos, kai deramasi dėl vienų ar kitų socialinių grupių balsų lyg jie būtų ne žmonės, o gyvulių banda! Ar šių net ir pavienių faktų neužtenka, kad tokia partija automatiškai taptų persona non-grata būsimos koalicijos formavimo derybose?

Nesvarbu, kiek balsų nupirko ar tik norėjo nupirkti darbiečiai. Nesvarbu, ar partijos vadovas tiesiogiai dalyvavo, ar nedalyvavo šiose machinacijose. Nesvarbu, ar tai ryškiai paveikė galutinius balsavimo rezultatus. Svarbu, jog tokie faktai yra ir jie verčia giliai abejoti šios partijos reputacija. Kol Darbo partijos vadovai tik vers kaltę kitiems, įžiūrės tik kitų provokacijas ir leisis „provokuojami“, jie neverti būti valdžioje. Mūsų ir taip sunkiai bekvėpuojančiai demokratinei sistemai, nereikia dar vienos korupcinės kilpos ant kaklo.

Vakarų demokratijose net už gerokai smulkesnius įtarimus atsisakoma valdžios mandato. Šių metų pradžioje Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas nusprendė atsistatydinti vien todėl, kad kilo įtarimai dėl jo paimtos paskolos iš draugo žmonos.

Ne, nesitikiu, jog Darbo partijos lyderiai kada atgailaus už bendrapartiečių veiksmus, bet tikiuosi, jog be konservatorių patriarcho prof. Vytauto Landsbergio Lietuvoje atsiras ir daugiau politikų, kurie netylės. Tikiuosi, jog Lietuvos prezidentė, kuri yra Konstitucijos ir tų pačių rinkėjų įpareigota būti vienu iš demokratinės kontrolės ramsčių, viešai išreikš savo nepasitikėjimą tarpstančia rinkimine korupcija. Pagaliau tikiuosi, jog neabejingi Lietuvos piliečiai pakels savo protesto balsą. Juk kaip kažkada yra taikliai pastebėjęs poetas Jevgenijus Javtušenko: „Kai tiesa yra pakeičiama tyla, tyla tampa melu“.