Taip, rinkimų į Seimą išvakarėse visi politiniai judėjimai – tiek tikrosios partijos, tiek pretendentai tapti partijomis, o ypač laikinai susiformavusių populistinių gaujų dariniai – tik ir mėgino rinktis balus iš buvusios valdžios kritikos, dažnai nieko realistiško nesiūlydami. Na, bet grįžkime prie to netikėto naujos popsinės partijos – žmonių pykčio skatintojos – pavadinimo.
1951-ųjų ruduo, man jau 10 metų. Vieną saulėtą rugsėjo popietę į Derkintus (dabar tą kaimą dėl lituanistų klaidos neteisingai vadina Dirkintais) atvyksta kažkoks partinis aktyvistas (beje, su šautuvu ant peties) tęsti kolūkio steigimo. Paprašo vaikų pabėgioti po kaimą ir sukviesti kuo daugiau žmonių, nes esą bus svarstomas kolūkio pavadinimas.
Kupetinis Derkintų kaimas nelabai skaitlingas (nuo XX a. pradžios gyventojų skaičius svyravo nuo 150 iki 200 gyventojų, bet tas skaičius išlieka santykinai pastovus, nesumažėjo net šiais emigracijos bumo laikais – 2021 m. surašymo duomenimis jame gyveno 194 gyventojai). Tačiau teritorija gana didelė (manyčiau, per 200 ha). Susirinkimo vieta paskirta mano dėdės Antano Bagdono troboje (gal dėl to, kad joje buvo santykinai didelis vadinamasis „didysis kambarys“, kurį dabar vadintume svetaine). Troba stovėjo prie keliuko Šilalė–Leviškiai (dabar Palokysčio gatvė), už kokių 300 m nuo Jono Nepomuko koplytėlės.
Taigi aplink rytinį kaimo kelią Šilalė–Nevočiai (dabar Traukšlio gatvė) ir patį Traukšlio upelį gyvenę derkintiškiai buvo prašomi ateiti į dėdės sodybą – apytikrį kaimo centrą. Mano smegenų vaizdiniame ekrane užfiksuota tokia to žmonių būrelio judėjimo trajektorija: perėję Traukšlį – pagrindinį kaimo upelį – neskubėdami eina keliolika įvairaus amžiaus žmonių, iš paskos smalsumo vedami einame kokie penki šeši vaikai. Tėvas kaip visada „išsidirbinėja“: ne pėsčias eina, o joja ant nekondicinio, darbams netinkamo (toks gimė), labai mažo ūgio žemaituko (juk varant į kolūkius nerodysi gero arklio), kojos beveik velkasi žeme, prie Drukteinių sodybos tėvas pasuka per iškastinį prūdelį, kojos vandenyje.
Kaimiečiai juokiasi. Praėję maro laikų kapukus pasiekiame dėdės sodybą. Čia randame keliolika kaimiečių, susirinkusių iš vakarinės kaimo dalies (tarp Lokystos upės ir vieškelio – dabar Palokysčio gatvės). Trobos didžiajame kambaryje prasideda kolūkio tolesnio organizavimo svarstymas.
– Pagrindinis klausimas šiandien – kolūkio pavadinimas, – sako atvykėlis su šautuvu ir tęsia: – Rajono valdžia jūsų kuriamam kolūkiui siūlo „Aušros“ pavadinimą.
Žmonės kurį laiką tyli. Dėl judėjimo problemų lovoje gulintis dėdė Antanas piktokai atsiliepia:
– Kas čia dabar? Jug auštunti aušra kožna dyna matom. O ir žmonių su pavarde Aušra aplinkiniūse kaimūse kyk nori yra. Ar anų garbē mas turam pavadinti sava kolchoza?
Įsiterpia vienas mokytesnių derkintiškių Jaks Kazymėrs:
– Pons viršininke, mas tun pavadinima klausima jau pry čėrkas aprokavom. Esam Nemuna krašta žmones. Mislijam, kad gers pavadinims būtų „Nemuns“.
– Pirmiausia, aš ne „ponas“, o draugas, – atsako aktyvistas. – Be to, manau, kad tokiu pavadinimu kolūkių jau yra. Gal bent pridedam valdžios siūlomą žodį „aušra“ ir pavadinam „Nemuno aušra“.
Čia jau nesusilaikė tylenis Bindiks Petras:
– Ruklieži, vis ta „aušra“. Juk sakom – mas kožna dyna kelamės su aušra. Balsūjam visi už „Nemuna“ pavadinima.
Visi sujuda, suklega, kas ranką pakelia, kas ištaria „tik Nemuns ir nieka daugiau“. Matomai ir kiti aplinkiniai kaimai balsavo už „Nemuno“ pavadinimą (Leviškiai, Gūbriai, Balsiai, Nevočiai, Vabolės, Mažrimai, Šilai ir kt.), nes tokiu pavadinimu ir buvo įsteigtas „Nemuno“ kolūkis, atsikračius to komunistinei ideologijai tais laikais svarbaus žodelio aušra. Tiesa, maždaug apie 1985-uosius „Nemuno“ kolūkis skilo į du: „Nemuno“ ir „Nevočių“. Nemuno pavadinimo iniciatoriai derkintiškiai atsidūrė „Nevočių“ kolūkyje.
R. Žemaitaitis jau kelintą kadenciją kandidatuoja Šilalėje ir laimi. Tokie sutapimai skatina kurti sąmokslo teorijas: gal kokiu nors magišku būdu anais laikais skambėjęs žodžių derinys pasiekė ir R. Žemaitaičio ar jo kurio nors bendrapartiečio smegenis.
Šią asmeninę istorinę asociaciją pasakojau ne dėl to, kad senatvėje lieka tik vaikystės prisiminimai, ir ne dėl to, kad norėčiau parodyti, kokių keistų sutapimų būna žmonių gyvenimuose. R. Žemaitaitis jau kelintą kadenciją kandidatuoja Šilalėje ir laimi. Tokie sutapimai skatina kurti sąmokslo teorijas: gal kokiu nors magišku būdu anais laikais skambėjęs žodžių derinys pasiekė ir R. Žemaitaičio ar jo kurio nors bendrapartiečio smegenis. Juolab toje partijoje yra ir Derkintų kilmės žmonių, beje, ir mano giminaičių.
Žinoma, dėl tos sąmokslo teorijos juokauju. Mane stebina kitkas: rimtai, tikromis politinėmis, kultūrinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis grįsta partijos ideologija visiškai nedera su tokiu, tegul partiečių galvose ir simbolišku, partijos pavadinimu.
Kolchozo pavadinimui jis tiko. Partijos ideologija turi būti grįsta ne deklaracijomis – „Nemuno krašto žmonėms išauš nauja diena“ (taip aš suvokiu to pavadinimo metaforą), nes Žemaitaitis įveiks valdančiąją kliką ir sugrąžins Lietuvą jos žmonėms (kursyvu surinkti žodžiai iš šios partijos prisistatymų).
Pro aptariamą partijos pavadinimą, o ir partijos paviršutiniškas programines deklaracijas kyšo asmeninių interesų ausys, naudojimasis atsiradusia patekimui į Seimą niša – sukurstytu žmonių pykčiu dėl ankstesnės valdžios sprendimų. Bėda ta, kad ta ankstesnioji valdžia nepridarė tiek bėdų, kad taip neproporcingai būtų kurstoma neapykanta, į kurią pamėgdžiodamos viena kitą įsitraukė visos politinės partijos, pretenduojančios tokiomis būti grupės ir gaujos.
Man, socialdemokratinių pažiūrų žmogui, buvo sunkoka suprasti tokias atgyvenusių revoliucionierių metaforas ir deklaracijas, kurias reziumuoju taip: visi piktieji vienykimės aplink Žemaitaitį. Partijų ideologija turi būti grįsta bazinėmis humanistinėmis vertybėmis (teisingumo, gerovės, sveikatos, laisvės, lygybės, kooperacijos ir pan.).
Partijos uždavinys – operacionalizuoti ir diegti tas vertybes. Pro aptariamą partijos pavadinimą, o ir partijos paviršutiniškas programines deklaracijas kyšo asmeninių interesų ausys, naudojimasis atsiradusia patekimui į Seimą niša – sukurstytu žmonių pykčiu dėl ankstesnės valdžios sprendimų.
Bėda ta, kad ta ankstesnioji valdžia nepridarė tiek bėdų, kad taip neproporcingai būtų kurstoma neapykanta, į kurią pamėgdžiodamos viena kitą įsitraukė visos politinės partijos, pretenduojančios tokiomis būti grupės ir gaujos.
Beje, tam neatsispyrė ir manoji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Dar daugiau, LSDP tą išprovokuotu stokojančių kritinio mąstymo rinkėjų pykčiu grįstą ideologiją priėmė į savo glėbį. Bičiulis Vytenis Andriukaitis teisus – naujoji LSDP dauguma pamynė bazines vertybes, šitaip „parsiduodama“ sėkmingesniam klestėjimui ir valdymui.
Tą jovalą užvirė pati partijos vadovė – taipogi nerealistiniais pažadais daug metų migdžiusi rinkėjus, o piktdžiugą mėgstantis Sauliaus Skvernelio veidas tikrai turės progų pasismaginti.
Manau, politologams (o gal ir sociologams, psichologams ar net psichiatrams) būtina giliau paanalizuoti tą sukurstytą neapykantą, kuri tokio laipsnio nebuvo pasiekusi nė prieš vienus rinkimus Lietuvoje. O nerimą man kelia ne partijų ir politinių gaujų kurstytojai (jų visada bus), o rinkėjai, pasidavę tam kurstymui ir rėmę abejotinos reputacijos bei abejotino protelio pretendentus, tarp kurių daug visokių ideologinių keliautojų
Manau, politologams (o gal ir sociologams, psichologams ar net psichiatrams) būtina giliau paanalizuoti tą sukurstytą neapykantą, kuri tokio laipsnio nebuvo pasiekusi nė prieš vienus rinkimus Lietuvoje. O nerimą man kelia ne partijų ir politinių gaujų kurstytojai (jų visada bus), bet rinkėjai, pasidavę tam kurstymui ir rėmę abejotinos reputacijos bei abejotino protelio pretendentus, tarp kurių daug visokių ideologinių keliautojų (tiksliau, savo asmeninių interesų tenkinimo ieškotojų – Artūras Skardžius, Agnė Širinskienė, pats R. Žemaitaitis ir pan.).
Na, o pastarajam, gal ir gudrokam vyriokui, patarčiau apsilankyti pas logopedą, kuris pamokytų mintijimo ir kalbėjimo nuoseklumo: pirma pagalvojama, o paskui pasakoma. Tada kiltų mažiau bėdų ir su žydais, ir su Prezidentu, ir su Landsbergiu, ir su valdžios klikomis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
