Aldonas Pupkis: Ką Lietuvos Respublikos Seime reklamavo Gintaras Steponavičius? (2)

2. Nenorim, tai ir nematom

Pirmame šios temos rašinyje (Delfi, 2018 06 21) apžvelgiau ir apibūdinau Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryto straipsnių rinkinio „Lietuvių kalbos ideologija“ kai kuriuos metodikos dalykus.

Nurodžiau, kad straipsnių autoriai daug kur taiko selektyvumo principą, t. y. aptaria ar nagrinėja tą literatūrą, kuri jiems patogi, iš kurios galima semtis sau palankų nuomonių, o nepalankūs atvejai nutylimi, ignoruojami. Todėl objektyviu mokslo darbu tos knygos nepavadinsi.

Tarpukario kalbininkų „diktatūra“

Vienas iš ryškių tos knygos selekcijos pavyzdžių yra tarpukario kalbininkų norminamosios veiklos nutylėjimas, fragmentiškas to laikotarpio faktų panaudojimas. Knygoje matyti bendrinės kalbos istorijos spragos, klaidingai pateikiami kai kurie faktai. Tokia nuoseklaus istorinio pjūvio stoka, minties sutelkimas tik į prievartine vadinamą kalbos tvarkybą iškreipia istorinę tiesą ir leidžia autoriams ne vienur daryti niekuo nepagrįstas išvadas.

Knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ rašoma, kad XIX–XX a. sandūroje ir vėliau neabejotinas lietuvių bendrinės kalbos autoritetas buvo Jonas Jablonskis. Jam skirtas ir vienas knygos poskyris (p. 113–122), pavadintas „Kalbos autoriteto suvokimas ir savivoka“ (aut. Eligijus Raila ir Giedrius Subačius). Čia apie žymųjį kalbos normintoją ir puoselėtoją kalbama gana nuosaikiai, gerokai kitaip, negu knygai rengti skirto projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ pradžioje norėjo duoti jo vertinimo toną Loreta Vaicekauskienė.

Tada ji rašė, kad „pasipriešinimo autokratiškam kalbos planavimui būta jau trečiame dešimtmetyje, kai žinomi rašytojai sukilo prieš, jų žodžiais, Jablonskio „diktatūrą“ ir reikalavo teisės kurti bk nesiremiant vien taisyklingumu“ („Naujasis židinys-Aidai“, 2010, nr. 5/6, p. 170).

Panašiai 2012 m. kalbėjo ir kiti projekto autoriai: „Žavėjimasis grožine literatūra ir pagarba jos kūrėjams buvo labai stiprus priešnuodis beatodairiškam kalbos tvarkymui pagal vieną kurpalį bei voliuntaristiškam normintojų elgesiui. Kita vertus, laisvoje, nors ir nedemokratiškoje prieškario Lietuvoje rašytojai ne tik drįso protestuoti prieš puristines nuotaikas, kuriomis buvo užsikrėtę kai kurie kalbininkai, bet ir sulaukti visuomenės palaikymo, prisidėjusio prie gana nuosaikaus kalbos kultūrintojų veiklos pobūdžio“ (E. Raila, P. Subačius. Visažinantis ir visataisantis taisytojas. – „Naujasis židinys-Aidai“, nr. 3, p. 159).

Jeigu čia rašoma apie žinomą Jablonskio ir kitų kalbininkų diskusiją su rašytojais XX a. 3 iame dešimtmetyje, tai rašytojai tada net nelabai suprato, už ką juos kritikuoja Jablonskis. Kalbininkams dažnai tuo metu tekdavo aiškinti elementarius dalykus, kurie brandesnę bendrinę kalbą išplėtojusioje visuomenėje būtų buvę savaime aiškūs. Knygos autoriai čia sąmoningai nutylėjo aplinkybes, kuriomis kilo ta diskusija.

Apie tai daug rašyta spaudoje, ypač išsamiai ji nušviesta Arnoldo Piročkino monografijoje apie Jablonskį, tad daugiau apie ją neverta kalbėti. Tik būtina pridurti, kad vienas iš karštų iš tos diskusijos dalyvių rašytojas Balys Sruoga, vėliau, 1937 m., „Gimtojoje kalboje“ paskelbė straipsnį „Rašytojas ir gramatika“ (sąs. 7, p. 105–108). Jame Sruoga netiesiogiai pripažino anų metų rašytojus klydus ir suformulavo nuostatą, kad rašytojams būtina laikytis kalbos dėsnių, paisyti gramatikos taisyklių, o stiliaus srityje „mūsų rašytojas turi tokios plačios laisvės, kuri gal būtų galima stačiai neaprėžta pavadinti“ (ten pat, p. 108). Beje, pridurtina, kad Jablonskis nėra kritikavęs nė vieno originaliosios grožinės literatūros kūrinio kalbos (kritikuotoji Vinco Krėvės „Skirgailos“ kalba buvo versta iš rusų kalbos). Kalbininkas yra priekaištavęs rašytojams tik dėl jų vertimų, vadovėlių ir kitų raštų prastos kalbos.

Nuo bendros projekto vykdytojų nuomonės nelabai skiriasi vienos aptariamojo straipsnių rinkinio autorės Nijolės Keršytės teiginys, kad „Lietuvoje jokiam rašytojui nebuvo pripažinta visiška teisė į bendrinės kalbos išmanymą, visų jų tekstai buvo ir dažniausiai tebėra taisomi kalbininkų“ (p. 66; šiaip grožinių kūrinių ir kitų raštų kalbą paprastai taiso ne kalbininkai, o redaktoriai, o antra, tarpukariu ne vienas rašytojas pats yra prašęs kalbininkų pataisyti savo kūrinių kalbą, ir tai suprantama: bendrinė kalba tuo metu dar tik stojosi ant kojų).

Gana keistai atrodo į šį kontekstą įtraukti pabiri faktai: tarpukario kalbininko Andriaus Ašmanto (1906–1941) mintis iš jo dienoraščio, kad autorius labai mylėjęs knygas, taip pat teiginys, kad jis buvo pakrypęs į literatūros tyrimus, kad Jablonskis redagavęs Žemaitės kalbą, Balčikonis net eilėraščių parašęs ir t. t. (p. 127–128). Bet ką tai turi bendra su kalbos norminimu? Pasirodo, tik tai, kad „šis literatūrinis kalbininkų „nuokrypis“, rašytojo vaidmens bendrinės kalbos raidai suvokimas vis labiau nyko“, kol atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje virto „kalbos draugovininkų“ veikla (p. 128). Ar tikrai? Ar daug esate girdėję nukentėjusiųjų?

Priešingai, ne kartą ir ne vienas šiuolaikinis rašytojas ir vertėjas yra viešai sakęs, kad bendradarbiavimas su kalbininkais ir kalbos redaktoriais teikia akivaizdžią naudą. Neabejojama, kad pirmiau reikia išmokti kalbos taisykles, jeigu nori jas meniškai laužyti (plg. Giedros Radvilavičiūtės, Renatos Šerelytės, Danutės Kalinauskaitės, Donato Petrošiaus, Irenos Balčiūnienės, Laimanto Jonušio, Daivos Daugirdienės ir kt. nuomones).

Bet dar grįžkime į tarpukarį. Galima spėti, kad projekto ir knygos autoriai galėjo jausti esant jų darbe kalbos istorijos spragų, tad galbūt norėdami jas šalinti, toliau varo į priekį tiriamuosius darbus. Šia proga dera prisiminti, kad jau išėjus „Lietuvių kalbos ideologijai“, „Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštyje“ (2017) buvo išspausdintas Giedrės Olsevičiūtės straipsnis „Grožinės literatūros kalba: teorinės minties formavimasis tarpukariu“, t. XL, p. 233–267). Tai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rašomos Miko Vaicekausko vadovaujamos doktorantės su disertacijos tema susijęs straipsnis.

Jame apžvelgiamos tarpukariu vykusios kalbininkų ir rašytojų periodinėje spaudoje skelbtos mintys grožinės literatūros kalbos ir bendrinės kalbos santykių klausimais. Tame straipsnyje gana mokykliškai pateikta apžvalga nėra visur korektiška, daug kur sukama link projekto autoriams palankių nuomonių, o atsispiriama nuo „Lietuvių kalbos ideologijos“ autorių darbų. Pavyzdžiui, kodėl kaip dideliu autoritetu be jokių komentarų reikėjo remtis gana prasto tarpukario Lietuvos vertėjo Ričardo Mirono, vieno iš aršiausių VU Istorijos-filologijos fakulteto bolševikų, teiginiais, kad jis gynęs „kalbos liberalizmo ir individualizmo srovę“?

Nuosaikiosios norminamosios krypties – „Gimtosios kalbos“ autoriai tai vadino kalbos anarchijos ir neriboto palaidumo frontu (GK 1937 10 171). Nėra doktorantės apžvalgoje Antano Salio minčių, skirtų ano fronto atstovams, suniveliuota Balio Sruogos nuomonių kaita ir kt. Taigi šiuo straipsniu iš esmės niekuo neprisidedama prie tarpukario kalbos politikos atskleidimo, „Gimtosios kalbos“ mokyklos savitumo ir jos reikšmės lietuvių kalbotyroje išryškinimo. Ir čia ne vienur matyti tas pats selektyvumas.

„Lietuvių kalbos ideologijoje“ apie minėtą kalbininkų „diktatūrą“ kalbama ir netiesiogiai. Eligijus Raila rašo, kad pirmieji lietuviškos raštijos tvarkytojai ir normintojai (turimi galvoje Jablonskis, Smetona ir kt.) „tvarkė būtent žmonių kalbą, o ne jų gyvenimus“ (p. 116). „Jiems kalba kaip bendravimo „organonas“ buvo tapusi jų pačių gelmine savasties dalimi, o ne įkyriai viešą gyvenimą reguliuojančia priemone“ (ten pat). Argi lietuvių kalba nebuvo norminama, argi nebuvo ieškoma visiems lietuviams bendro suprantamo kalbos pavidalo nuo pat Mažvydo laikų? O tas žmonių gyvenimo tvarkymas per kalbą bus permnelyg metaforizuota autoriaus fantazija.

Kažin kaip čia reikėtų žiūrėti į išankstinę nuomonę priešinti anų laikų žmones su mintyse esančia nuostata, kad nė vienam dabartiniam kalbininkui gimtoji ar bendrinė kalba jau nėra „gelminė savasties dalis“, o tik priemonė žmonių gyvenimams valdyti. Gal kur publicistikoje dar būtų įmanoma ir tokia hiperbolė, bet mokslo darbui niekas taip nekenkia, kaip išankstinės nuomonės ir etikečių klijavimas.

Knygoje rašoma Jablonskį buvus kalbos praktikos autoritetu, vieninteliu tais laikais, nes institucinės tvakybos dar nebuvę (iš tikrųjų buvo – tuoj po karo įsteigta Terminologijos komisija, 4-ame dešimtmetyje – Lietuvių kalbos draugija). Jablonskis vadinamas labai sušnekamu kalbininku (plg. p. 115–116; bet iš tikrųjų kartais jis būdavo net labai griežtas ir užsispyręs). Turint galvoje daugiausia kalbos norminimą, kiek pakalbama apie Jablonskio, Būgos ir Balčikonio nuopelnus, pabrėžiama, kad Jablonskio ir Balčikonio kodifikavimo pagrindas buvusi liaudies šnekamoji (tarmių) kalba, o jaunesnės kartos („Gimtosios kalbos“ mokyklos) kalbininkai buvo linkę remtis Prahos kalbininkų pagrindu – pačios bendrinės kalbos vartosena (bet kaip tai daryta, iš knygos nesužinome). Kodėl taip buvo ir kodėl būtinai taip reikėjo daryti, knygoje niekur nepaaiškinta.

Iš visko atrodo, kad projekto autoriai nelabai gaudosi bendrinės kalbos istorijoje ir kartais prirašo visokių paistalų. Antai pristatant visuomenei baigtą projektą 2013 m. birželio 21 d. Mokslų akademijoje Eligijus Raila teigė, kad Jablonskis atstovavęs ikivalstybinei lietuvių kalbos situacijai, o Būga sietinas su moderniuosios valstybės kūrimosi kalba („Gimtoji kalba“, 2013, nr. 8, p. 25). Ar prelegentas bent žino, kada mirė Jablonskis, o kada Būga? Gal atkūrus Vasario 16-osios Lietuvą Jablonskio jau nebebuvo tarp gyvųjų?

Kad tokio kalbos istorijos neišmanymo tikrai yra, rodo ir vienas to paties autoriaus teiginys „Lietuvių kalbos ideologijoje“: „Būga atstovavo kultūrininkų generacijai, kuri brendo ir augo kartu su nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijomis“ (p. 122). Tai gal Būga ir Lietuvos universitete studijavo ir jame brendo? – Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi...

Knygoje tai būtų beveik viskas iš tarpukario kalbos tvarkybos apžvalgos. Kelios padrikos mintys niekaip neatstoja išsamios tarpukario Lietuvos Respublikos kalbos norminamojo ir ugdomojo darbo analizės. Elgiamasi taip, tarsi nebūtų buvę pojablonskinio kalbos ugdymo laikotarpio, mėginimų vienytis dirbti bendrą darbą. Tarsi nebūta vadinamųjų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadienių, „Gimtosios kalbos“ žurnalo nuopelnų, Lietuvių kalbos draugijos veiklos.

Iš tarpukario palikimo knygos autoriai pasinaudojo tiktai tais darbais, kuriuose žymiausi tų laikų kalbininkai (ypač Pranas Skardžius) vėliau kritikavo sovietinę, Maskvos ideologų lietuvių kalbotyrai primestą laikyseną. Knygoje nieko nekalbama apie teorines to meto lietuvių bendrinės kalbos tvakybos nuostatas, savitai kuriamą kalbos norminimo teoriją, jos santykius su Prahos lingvistinės mokyklos nuostatomis ir kt. Labai simptomiška, kad knygoje net tokio iškilaus kalbininko, vieno iš didžiausių XX a. lietuvių kalbotyros šulų Antano Salio darbų nepaminėta nieko, o Pranas Skardžius cituojamas kaip minėtasis kritikas, bet ne kaip žymiausias „Gimtosios kalbos“ (arba Lietuvių kalbos draugijos) kalbos kultūros mokyklos kūrėjas.

Rėmimasis Skardžiaus ir Salio darbais būtų leidęs gerokai kitaip traktuoti bendrinės kalbos norminimo pagrindus ir kriterijus, kurie paskui, XX a. antroje pusėje, Lietuvių kalbos sekcijų laikais, buvo perimti ir kūrybiškai pritaikyti to meto kalbos norminamajame darbe. Ypač būtų pravertę pasižiūrėti, kaip tie kalbininkai traktavo kalbos taisyklingumo ir grynumo principus, kurie vis kliūva „Lietuvių kalbos ideologijos“ autoriams. Beje, apie būtinumą remtis ypač Salio darbais 2011 m. rugpjūčio 20 d. „Lietuvos aide“ projekto autoriams priminė Vitas Labutis, bet, kaip jau esu rašęs anksčiau, kitokia nuomonė rinkinio autoriams neegzistuoja.

Kreivas žvilgsnis į šias dienas

Knygos autoriai kartais prikuria būtų nebūtų istorijų, kurioms aiškiai trūksta logikos. Pavyzdžiui, nesusipratimas yra lyginti visiškai skirtingos paskirties ir pobūdžio darbus: „Teorines bendrinės kalbos norminimo nuostatas sisteminantis darbas (Aldono Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“) pasirodė vėlai, 1980 m. – praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo Jablonskio pirmosios norminės gramatikos“ (p. 70).

Ir toliau: „Atrodo, teorijos būtinybė gimė tada, kai norminimo praktika buvo institucionalizuota“ (ten pat; kalbama apie XX a. 6-ą deš.). Be viso to, kad teorijos reikalas gimė tarpukario Lietuvoje ir joje atsirado pirmosios kalbos institucijos (mano jau minėta Švietimo ministerijos išlaikoma Terminologijos komisija, Lietuvių kalbos draugija, galop planuota tai daryti įkurtame Lietuvių kalbos institute), šitas „atrodo“ leidžia Nijolei Keršytei atrasti „gana dėsningų paralelių“, niekaip nesusijusių priežastiniais ryšiais, nepatvirtinamų jokiais dokumentais ar literatūros duomenimis. Autorė rašo: „Galima atsekti, kad lygiagrečiai žingsniams, susijusiems su bendrine kalba užsiimančios galios institucijos formavimu, buvo atliekami atitinkami žinojimo institucionalizavimo, turinčio sutvirtinti tą galią, žingsniai. Štai tik keletas, gal ir atsitiktinių, bet gana dėsningų paralelių“ (p. 70):

a) „1961 m. buvo įkurta Lietuvių kalbos komisija tikrinių vardų rašybai suvienodinti, tais pačiais metais Lietuvių kalbos ir literatūros institutas pradėjo leisti „Kalbos kultūros“ leidinį, skirtą kalbos praktikai“ (Keršytė pati p. 63 teigia, esą „Kalbos kultūros“ leidinys, „atrodo, įsteigtas po to, kai valdžios organų nurodymu buvo atliktas „respublikinės spaudos kalbos tikrinimas“. Po patikros suregistruoti „pažeidimai“, gauta medžiagos straipsniams“);

b) „1976 m. sudaryta nauja kalbos komisija platesniems uždaviniams“, tai tais pačiais metais aukštosiose mokyklose lituanistikos specialybės studentams įvedamas Pupkio dėstomas kalbos kultūros kursas“, išleidžiami „Kalbos praktikos patarimai“, o po ketverių metų ir Pupkio „Kalbos kultūros pagrindai“ (Kalbos komisija nėra nurodžiusi įvesti kalbos kultūros kursą aukštosiose mokyklose, nei inicijavusi minėtų knygų rengimą ar leidmą. – A. P.);

c) „1984 m. atnaujinta nutrūkusi Lietuvių kalbos komisijos veikla“, po metų pasirodė antrasis „Kalbos praktikos patarimų“ leidimas“ (jokiais priežastiniais ryšiais nesusiję teiginiai. – A. P.);
d) „sovietmečiu (1968–1989) Pupkis dirba Respublikinės kalbos komisijos ir Vilniaus universiteto kalbos kultūros biuletenio „Mūsų kalba“ atsakinguoju redaktoriumi (komisjos redaktoriumi? – A. P.), o po Nepriklausomybės (1990–2000) – norminimo klausimais užsiimančio žurnalo „Gimtosios kalbos“ vyriausiuoju redaktoriumi“ (p. 70–71).

Čia logikos nors su vežimu vežk. Ypač noriu paklausti, ar tikrai supratote pastarosios (d) paralelės logiką? Visa tai sumodeliuoti galėjo tik nepaprastos kūrybinės vaizduotės ir nenusakomos fantazijos kūrėjas. Komentuoti tas nesąmones būtų pačiam susitapatinti su fantazijų pasauliu.

Kur buvo mokslo saugikliai?

Gaila, kad knygoje esančių visokių netikslumų bei riktų nesužiūrėjo jos redaktoriai, tie patys sudarytojai Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Juk skelbiamasi, kad leidžiamas mokslo darbas, o ir redaktoriai – ne kokie piemenys, bet mokslų daktarai. Juolab kad viena iš jų nuolatos mėgsta viešai kartoti: „Aš kaip sociolingvistė, aš kaip mokslininkė...“

Šių dienų Lietuvos mokslo sistemoje esama ir kitų, gana patikimų saugiklių nuo mokslinių nuslydimų ar šiaip nesąmonių. Pirma, Lietuvos mokslo tarybos ekspertai, vertinantys konkursinius projektus ir siūlantys finansuoti arba nefinansuoti projektus (taigi ir teigiamai įvertinę „Ideologijos ir tapatybės lūžių“ projektą, ir knygų (ne tik aptariamosios, bet ir jos tęsinio) leidybą).

Antra, knygos recenzentai (rinkinį recenzavo Nerija Putinaitė ir Arūnas Sverdiolas).

Trečia, institucija, kurios vardu leidžiama knyga. Tačiau, kaip teko girdėti įvairiose diskusijose, ši knyga, išleista su Lietuvių kalbos instituto ženklu, net nebuvo pateikta tvirtinti to instituto Mokslo tarybai, nors tai įpareigoja šios institucijos vidaus tvarka.

Bendrinės kalbos istorijos spragos, elementarios logikos stoka matyti ne viename „Lietuvių kalbos ideologijos“ puslapyje. Kaip vieną iš tokių atvejų galima nurodyti knygoje (p. 11) minimą autorių sudarytą 1960–2010 m. žiniasklaidos tekstyną. Kodėl kaip pradinė riba pasirinkti 1960 metai, kokią skiriamąją ribą tie metai žymi bendrinės kalbos istorijoje? Suprasčiau, jeigu būtų nurodyti kokie 1957 m., kada per radiją pradėtos transliuoti kalbos valandėlės; arba 1961 m. (pradėjo eiti „Kalbos kultūra“, bet jos rekomendacijų poveikis ėmė rodytis gerokai vėliau) ir pan. Argumentas, kad apie tuos metus (1957) Lietuvoje paplito televizija („Lietuvių kalbos idealai“, 2017, p. 87), nėra labai įtikinamas.

Dar apie manipuliacijas

Dar noriu paminėti nekorektišką mano bendraminčio, studijų draugo ir bičiulio Alekso Girdenio darbų gretinimą su mano darbais bei kai kurių kitų dalykų traktuotę. Čia vėl gausu rinkinio autorių spėlionių ir būrimų iš kavos tirščių. Gaila, kad Aleksas pats jau nebegali tarti tiesos žodžio; įsivaizduoju, kaip jis žemaitiškai vožtelėtų.

Nijolė Keršytė per jėgą stengiasi nustatyti, kurios mano su Girdeniu kartu rašytuose straipsniuose mintys priklauso vienam autoriui, o kurios kitam. Paėmusi bendrą mudviejų straipsnį („Bendrinės kalbos normos ir kodifikavimo principai“ – „Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai“, 1978, p. 53–56; persp.: A. Girdenis. Kalbotyros darbai. T. 2, 2000, p. 97–110) ir lygindama jį su mano 1980 m. vadovėlio tekstu autorė spėja (vis palydėdama žodžiais matyt, gali būti, ne visada ir kt.), kad Girdenis vadovavęsis mokslinėmis prielaidomis, o Pupkis joms ne visada pritaręs (p. 107). Jų požiūris, rašo autorė, matyt, buvo išsiskyręs ir variantiškumo klausimu (p. 108, 109). „Taigi, skirtingai nuo realistinio, struktūralistinio ir funkcionalistinio Girdenio požiūrio, Pupkio požiūris idealistinis, kaip normatyvaus gramatiko“ (p. 110). Kuo ne sovietmetis? Už idealistinį požiūrį jeigu ir ne pas baltąsias meškas, tai bent šalin iš viešosios erdvės.

Dar dėl variantiškumo. Keršytė rašo, kad nors aš neneigiantis variantiškumo, bet, skirtingai nuo Girdenio, jį laikantis neišvengiamu blogiu (p. 109). Remiamasi citata iš 2005 m. išėjusių mano „Kalbos kultūros studijų“. Jose rašoma, kad jeigu sudėtingoje kalbos ugdymo sistemoje „žiojės spragos, bus pateikiama neapgalvotų sprendimų, vartosenoje daugės variantiškumo, o jis klibins kalbos normų pastovumą, mažins patį bendrinės kalbos funcionalumą“ (p. 194). Mano tenorėta pasakyti, kad norminamieji sprendimai turi būti gerai apgalvoti, kad nebūtų šaudoma tuščiai ir nepamatuotai, kad dėl to nebūtų klaidinami vartotojai. Kur čia tas neišvengiamas variantiškumo blogis?

Panašiai manipuliuojama faktais ir jų interpretacija kito knygos autoriaus Nerijaus Šepečio svarstymuose apie norminimo kriterijus. Štai jis rašo: „Sovietų Lietuvos kalbininkai tikslingumo kriterijų pripažino – jau vien todėl, kad jis iškeliamas ir tarybinėje kalbotyroje“ (p. 171) ir nurodomas 1980 m. vadovėlio 41 puslapis. Bet mano ten rašoma, kad šį kriterijų iškėlė Prahos lingvistinė mokykla ir jį pripažįsta daugumas bendrinės kalbos specialistų. Tai kur čia tas „jau vien todėl“?
Čia nemaža ką citavau ir komentavau iš plataus Nijolės Keršytės straipsnio, beveik studijos, „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“.

Remdamasi ne pačiomis naujausiomis (pvz., Foucault, Deleuze) nuomonėmis autorė energingai kritikuoja projekto vadovams nepriimtiną kalbos ideologiją ir su ja susijusius darbus. Ar ne svarbiausias jos išsikeltasis tikslas – nepalikti akmens ant akmens mano 1980 m. vadovėlyje pateiktam teoriniam lietuvių bendrinės kalbos kultūros modeliui. Autorė keliose vietose pamini, kad ji iškėlė tam tikrą hipotezę ir stengiasi ją įrodyti. Sveikintinas noras nors hipotezes kelti. Kituose knygos straipsniuose nė to nėra, kertama iš peties net nekeliant minties, kad daugelis dalykų gali būti traktuojami ir kitaip. O koks gali būti mokslas be objektyvaus požiūrio ir parodymo, kad tas pats dalykas gali būti suprantamas skirtingai? (Čia gražiai išsiskiria Tomo Vaisetos svarstymai apie Kalbos inspekcijos veiklą, kur pagal pačios inspekcijos savivaizdį daromos gana objektyvios išvados.) Vis dėlto manau, kad Keršytei pirmiausia dėl faktų selektyvumo nepavyko savo hipotezių įrodyti.

Be viso to, kas pripainiota iš skirtingų abstrakcijos lygmenų ir vertinimo procedūrų (sąvokos „kalbos sistema“ turinys, taisyklingumas, taip pat normos ir kodifikacijos santykiai ir kt.), akivaizdu, kad autorė tiesiog ignoravo jai nepatogius mano 1980 m. vadovėlyje įrašytus teiginius. Pavyzdžiui, kad struktūroje visada yra nesisteminių elementų ir jie „susitelkia“ sistemos periferijoje, kad jų buvimas priklauso nuo kalbos lygmenų atvirumo ir uždarumo. Arba kad tada, kai nesisteminiai (atėję iš kitos sistemos) reiškiniai per normą artėja prie sistemos centro, jie skatina pačios sistemos kaitą. 2005 m. išleistoje knygoje kai kurie iš tų teiginių paaiškinti ir gerokai plačiau.

Senos naujienos

Nėra visai suprantama, kodėl Keršytė straipsnyje išsamiai nagrinėja mano 1980 m. išėjusią knygą „Kalbos kultūros pagrindai“, o ne naujesnę „Kalbos kultūros studijos“ (2005). Manau, kad čia galima įžiūrėti dar vieną išankstinę nuostatą – kritikuoti ankstesnius darbus, o ne remtis naujesniais. Tiesa, maloniai nustebau sužinojęs 2013 m. „Gimtojoje kalboje“ (nr. 8, p. 25) aprašytame baigiamojo projekto seminare Keršytę kalbėjus apie mano „Kalbos kultūros studijose“ (2005) esančias permainas palyginti su „Kalbos kultūros pagrindais“. Išsamesnis lyginimas man pačiam būtų buvęs įdomus, bet „Lietuvių kalbos ideologijoje“ apie tai nieko nerašoma. Na, yra viena kita citata iš 2005 m. knygos, bet visa kritikos ugnis nukreipta į 1980 m. vadovėlį. Be abejo, ankstesniame – jau kone 40 metų senumo darbe lengviau rasti visokių kliaudžių. Bet juk autorius tebėra gyvas ir per tuos dešimtmečius savo darbams dar nėra padėjęs taško.

Ta išankstinė nuostata matyti ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, rašydama apie „sunkiai pateisinamą“ kalbos reiškinių vertinimo laipsnių sistemą, Keršytė remiasi dar 1995 m. paskelbtu Ritos Miliūnaitės straipsniu, bet nutyli vėlesnius, šią temą daug išsamiau istoriškai ir teoriškai gvildenančius šios autorės darbus (žr.: Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai „Kalbos patarėjuje“. – „Kalbos kultūra“, 2000, nr. 73, 39–49; Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai. – „Acta Linguistica Lithuanica“, t. 48, 2003, 97–103, ir kt.).

Jeigu jau prisiminėme Miliūnaitę, kurią su tam tikra paniekos doze Keršytė vis vadina „Pupkio mokine bei darbų tęsėja“ (p. 75), rašo, kad „Pupkio mokinė“ siūlo... „tęsdama mokytojo darbą“ (p. 110) ir t. t. (visi „Lietuvių kalbos ideologijos“ autoriai lituanistai, įskaitant ir Loretą Vaicekauskienę, Giedrių ir Paulių Subačius, yra buvę mano mokiniais. Keršytė pati jauniausia, tik, kaip sakoma, iš tos pačios šeimos vienas gali būti kunigas, o kitas...), tai verta paminėti dar bent vieną tos „Pupkio mokinės“ teiginio interpretaciją. Ją pateikia Vaicekauskienė ir teigia (p. 269), esą Miliūnaitė apgailestaujanti dėl atsiradusios laisvės šnekėti „ne iš popieriuko“, ir cituoja 2001 m. Miliūnaitės parašytus žodžius: „Pastaruoju dešimtmečiu atsirado nepalyginti daugiau laisvo viešo kalbėjimo „ne iš popieriuko“, ir pasirodė, kad tą viešąją kalbą reikia kurti, puoselėti, nes automatiškai į ją perkelti mokamos buitinės kalbos ar akademinio skaitymo iš rašto įpročių netinka“ („Gimtoji kalba“, 2001, nr. 1, p. 6). Tai kur čia tas apgailestavimas? Kokias žodžiais tai pasakyta?

Pasirodo, čia nieko nauja: ta pačia „nuodėme“ dar 2010 m. Vaicekauskienės buvau kaltinamas ir aš: „Apgailestaujama, kad eteryje šiandien galima kalbėti be parengto popieriaus (sic!)“ („Naujasis židinys-Aidai“, nr. 5/6, p. 171) ir išnašoje nurodyta mano „Kalbos kultūros studijų“ (2005) p. 335. O tame puslapyje rašoma, kad iš televizijos ir radijo diktorių ir laidų vedėjų mokosi lietuviškai norintys išmokti nelietuviai, jų kalbos įpročius nesąmoningai perima dalis klausytojų ir žiūrovų. „Tačiau mūsų laikais, kai eteryje atsirado daug improvizacinių laidų, kai galima kalbėti be iš anksto suredaguoto ir sukirčiuoto teksto, iš radijo, o ypač iš televizijos galima išmokti ir tokių dalykų, kurie gali tikti tik garažų ar kalėjimų aplinkai.“ Tai dar kartą klausiu, kur čia tas apgailestavimas?

Tad kas iš to?

Nematau reikalo toliau rašyti apie kitas su tikrove nieko bendro neturinčias interpretacijas, kitokius šio veikalo turinio ir metodų riktus. Nenoriu kelti klausimo apie kai kurių veikėjų nuolat minimus padorumo ir skaidrumo principus, kurių patys toli gražu ne visada laikosi. Ir toliau manau, kad konstruktyvios opzicijos atsiradimas būtų naudingas bendram kalbos tvarkybos darbui ir jo pagrindų nustatymui. Tačiau neatrodo, kad iš anos pusės būtų siekiama atvirų diskusijų, nes ir toliau iš aukšto atkakliai neigiama tradicinė pažiūra ir reikalaujama be išimties atmesti viską, kas iki šiol tame darbe padaryta. O ar daug girdėjome iš ten pozityvių minčių?

Nematyti ir jokių pastangų konstruktyviai diskutuoti apie neseniai Seimo patvirtintas „Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gaires“, – jos be išlygų su panieka atmetamos ir savų šalininkų vadinamos policinės valstybės kalbos politikos išraiška. Betgi nėra jose nei jokių „neleisti“, „uždrausti“, nei tuo labiau „nubausti“. Tik nužymima, kurios viešojo kalbos vartojimo sritys yra gerokai pasikeitusios nuo 1995 m. priimto Valstybinės kalbos įstatymo ir, įvertinus valstybinės kalbos būklę, aiškiau teisiškai reglamentuotinos.

Norminamosios kalbotyros būtinasis dėmuo, be funkcinio požiūrio, yra vertybinis, egzistencinis bendrinės kalbos pobūdis, t. y. stengiamasi išryškinti, kad kalba yra neatskiriama bendrosios kultūros ir kiekvieno kalbinės bendruomenės nario kultūros dalis. Tikėtina, kad tas vertybinis dėmuo atsispindės ir naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatyme. Manytina, kad kalbos politikos srityje nusvers sąmoningos istoriškai pasiteisinusios pastangos stiprinti lietuvių kalbą, plėsti jos materialias ir kūrybines galias, plėtoti abipusiškai pagarbius ryšius su vartotojais. Tai būtų tvirta atsvara pastangoms skaldyti visuomenę, kai jai diegiamas individualistinis ir instrumentinis požiūris į kalbą ir raginama kiekvienam elgtis su kalba taip, kaip kam užeina į galvą.

Galėtume sakyti, kad įdėta daug darbo rengiant „Lietuvių kalbos ideologiją“, kuria siekta pamatyti ar sukelti mūsų žmonių kalbinės sąmonės tapatybės lūžį. Bet dėl įvairių priežasčių tas projektas nenusisekė. Iš to, kaip žmonės reaguoja į nuolatinius Vaicekauskienės ir jos komandos puldinėjimus, matome, kad tautoje slypi tvirtas pagarbos kalbai ir jos gyvybingumo motyvas, niekada nepalikęs mūsų net sunkiausiais istorijos laikais.