Aleksandras Abišala. Kam reikia vizijos „Lietuva 2050“, arba ar pasitikime savo jėgomis?

Praėjusią savaitę Valstybės pažangos tarybos nariai, tarp jų ir aš, pristatė daugiau nei metus kurtą Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“. Vėliau pasirodė Romo Sadausko-Kvietkevičiaus komentaras „Ar strategija „Lietuva 2050“ reikalinga tik jos kūrėjams?“. Bandau atsakyti.

Vieni žmonės mano, kad ateities nuspėti neįmanoma, todėl galvoti apie ją neverta. Kiti – kad ateitį nuspėti įmanoma, todėl verta galvoti apie įvairias galimas ateitis ir ne tik joms ruoštis, bet ir tas ateitis bandyti kurti. Aš, priešingai nei komentaro autorius, priklausau antriesiems. Kitaip nebūčiau jau 30 metų dirbęs strateginio valdymo konsultantu.

Esu įsitikinęs, kad jei organizacija nežino, kur eina, tai ten (nežinia kur) ir atsiduria. Nors formaliai pagal įstatymą vizijos „Lietuva 2050“ dokumentas vadinamas strategija, realiai tai yra vizija – paveikslas organizacijos, kuri vadinasi Lietuvos Respublika, po beveik 30 metų. Ji apibrėžia tai, kokios Lietuvos norime. Ji nurodo kryptis, kur link turime judėti, jei norime būti sėkmingi.

Jei atidžiau paskaitai vizijos „Lietuva 2050“ dokumentą, pamatai, kad tekste bent kelis kartus minima, jog pasirinktas ateities įžvalgų metodas nėra ateities prognozavimas, kaip teigia komentaro autorius. Dokumente mėginama įžiūrėti, kokios galėtų būti ateitys, bandant ir fantazuoti, ir pastebėti silpnuosius signalus, ir vertinti jau gana akivaizdžias tendencijas, o svarbiausia – bandyti ruoštis netikėtumams, kurie, šiaip jau, ne visai netikėti.

Ar COVID-19 buvo netikėtumas? Ne, pasaulis yra išgyvenęs ne vieną pandemiją. Ar jai pasiruošė? Ne. Ar 2008 metų finansų krizė buvo netikėtumas? Ne, tokių krizių būta nuo XVII amžiaus. Ar pasaulis jai pasiruošė? Ne. Ar Rusijos karas prieš Ukrainą buvo netikėtumas? Ne, Čečėnija, Moldova, Sakartvelas, Donbasas, Krymas rodė, kur einama. Ar pasaulis tam pasiruošė? Ne. Čia pavyzdžiai to, kas atsitinka, kai nebandoma įžiūrėti galimų ateičių.

Nesakau, kad bet kokioms „juodosioms gulbėms“ įmanoma pasipriešinti. Tačiau kvalifikuotas svarstymas apie galimas ateitis leidžia atskirti, kas, tikėtina, yra didžiausi būsimi iššūkiai, ir jiems pasiruošti. Būtent dėl jau dabar matomų globalių tendencijų, tokių kaip demografija, klimato kaita, technologijų raida bei geopolitiniai poslinkiai, ir atsirado būtinybė permąstyti iki šiol galiojančią strategiją „Lietuva 2030“.

Kitas komentare keliamas klausimas yra šios vizijos ir vizijų bendrai įgyvendinimas. Taip, įgyvendinimas yra mūsų Achilo kulnas, apie kurį žinome. Čia reikia išskirti du dalykus.

Iki šiol lietuviškos strategijos, nacionalinės ar funkcinės, buvo kuriamos gana uždarai, daugiausia valdiškose įstaigose, ir nelabai domino piliečius. O dokumento „Lietuva 2050“ kūrimo procese dalyvavo daugiau kaip 200 visuomeninių organizacijų, daugybė šiaip piliečių, jau nekalbant apie akademinę bendruomenę ir šiaip ekspertus. Surengtas 51 renginys, diskusijos vyko 23 Lietuvos miestuose. Iš viso apie 2 500 Lietuvos Respublikos piliečių tapo vizijos bendrakūrėjais.

Iš tiesų procesas, į kurį įsitraukė žmonės, buvo tiek pat svarbus, kiek ir rašytinis rezultatas. Itin svarbu, kad kūrėjai jaučiasi viso to savininkais: tada jie serga už idėją ir nori matyti pasiektus tikslus. Noras sukurti valstybės viziją, kuri būtų aktuali jos piliečiams nepriklausomai nuo šiuo metu valdžioje esančių politinių partijų, yra žingsnis reikiama linkme, kad užsitikrintume tęstinumą. Tai leidžia tikėtis, kad šį kartą vizija nebus padėta į stalčių. Taigi, nors komentaro autorius teigia, kad mes esame menki, nepasitikintys savo jėgomis, aš manau – mes galime. Tą įrodėme ne kartą.

Antra, „Lietuva 2050“ tekste yra atskiras skyrius apie įgyvendinimą, Jame numatomas vizijos įgyvendinimas per Nacionalinį pažangos planą (NPP) – detalų dešimtmečio veiksmų planą. Čia panašiai kaip su Konstitucija – ji veikia tiesiogiai, tačiau dauguma nuostatų realizuojamos per atskirus įstatymus. Mums reikės naujo NPP, kuris numatys, kaip turime veikti pirmaisiais metais, kad sparčiai judėtume link tokios Lietuvos, kokios norime vizijoje „Lietuva 2050“.

Įgyvendinimą prižiūrės ir vertins Valstybės pažangos taryba, Seimo Ateities komitetas, Vyriausybės kanceliarija ir Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA), o kartu su šiomis institucijomis bendradarbiaus Seimo kanceliarija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, universitetai, kitos tyrimų institucijos ir centrai, kurie užtikrins, kad ateities perspektyvos būtų analizuojamos ne epizodiškai, o sistemiškai ir nuolat. Dar svarbiau būtų, jei visuomeninės organizacijos ir bendruomenės, kūrusios „Lietuva 2050“, ne pasklistų, o liktų orbitoje ir taip pat prisidėtų prie įgyvendinimo.

Sakau, kad kompanijos, kurios neturi strategijos, bankrutuoja, o tos, kurios laikosi strategijos, bankrutuoja dar greičiau. Tai reiškia, kad strategija negali būti negyva, ji turi būti visą laiką peržiūrima, koreguojama, tikslinama, pritaikoma. Su ja reikia nuolat dirbti, nepaleisti iš rankų ir kaskart peržiūrėti, kaip sekasi. „Lietuva 2050“ kūrimo procese pradėjo kurtis bendruomenė, jau išmokusi susikalbėti, suprasti, mąstyti ir svarstyti ateitį. Jei ji plėsis ir stiprės, jokia nauja valdžia nebedrįs šio dokumento įmesti į stalčių. Tai prižiūrėti – ir kiekvieno iš mūsų pilietinė pareiga.

Nesu naivus, nemanau, kad visi Lietuvos piliečiai ras savo ateitį vizijoje „Lietuva 2050“. Bus nesutinkančių ar sakančių, kad geriau galvokime apie duoną kasdieninę. Tokią nuomonę reikia gerbti. Tačiau organizacijas (taip pat ir valstybes) į priekį stumia norintys žiūrėti tolyn. Ir veikti.

Ir pabaigoje – apie šiai vizijai parengti išleistus 455 tūkst. eurų. Tiek aš, tiek kiti Valstybės pažangos tarybos nariai atlygio už darbą su „Lietuva 2050“ nesame gavę. Tie pinigai išleisti tikriems ekspertams, dirbantiems Vyriausybės strateginės analizės centre, kurie analizavo duomenis, kitų šalių patirtis, kaupė bendrakūrėjų (kurių darbas taip pat nebuvo apmokamas) pasiūlymus, rašė tekstus. Pinigų reikėjo ir organizuoti daugybei renginių, į kuriuos galėjo įsitraukti ne tik vilniečiai. Palyginti tik galiu pasakyti, kad pėsčiųjų ir dviračių tako vieno km įrengimas per gyvenvietę vidutiniškai kainuoja apie 630 tūkst. eurų. Kas prasmingiau, palieku spręsti kiekvienam asmeniškai.