Steigiamojo Seimo būtinybę numatė 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių konferencija Vilniuje, tai pabrėžta Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarime. Tą dieną baigėsi laikinumo laikotarpis – būtent Steigiamasis Seimas turėjo pakeisti Laikinosios konstitucijos galiojimą, baigs savo darbą laikinosios vyriausybės. Jis turėjo nustatyti šalies santvarką, priimti konstituciją, paskelbti esmines reformas, nustatyti santykius su kaimynais.
Remiantis 1919 11 20 Lietuvos Valstybės Tarybos priimtu (įsigaliojo 1919 12 02) Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymu, 1920 04 14–16 išrinktas Steigiamasis Seimas.
Visose po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusiose šalyse buvo renkami parlamentai. Lietuva negalėjo būti išimtis. Dėl daugybės priežasčių, kurias apsprendė 125 metus trukęs Rusijos imperijos valdymas, kaizerinės Vokietijos okupacija, karo metu nualintos ekonomikos apiplėšimas, nulėmęs jos karinį silpnumą ir teritorijos kontrolę, vykstantis karas ne karas su Lenkija, rinkimai į SS vėlavo.
Steigiamasis Seimas buvo reikalingas vidaus politiniam stabilumui, jis turėjo paneigti priešiškų jėgų kaltinimus, jog Lietuvoje žmonės nenori nepriklausomybės, kad tai tik saujelės žmonių išmislas. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą parodė, kad daugumą balsų gavo lietuvių partijos, kurių nariai ir rėmėjai tikėjosi, kad išrinkus visų žmonių valdžią Lietuva gaus tarptautinį pripažinimą, ir ne tik de facto, bet ir de jure, kad būtų gautas tarptautinis pripažinimas; kol kas tik su Vokietija buvo geri santykiai, buvo įtampa dėl sienų netgi su Latvija.
Rinkimų įstatyme numatyta, kad turi būti išrinkti 112 Steigiamojo Seimo nariai, lenkų okupuotose teritorijose – dar 108 nariai (Vilniaus apygardoje – 30 narių, Lydos – 29, Balstogės – 27 ir Gardino – 22 nariai). Atstovauti Mažajai Lietuvai turėjo būti išrinkti 9 nariai, o renkami jie turėjo būti faktiškai vien tik Klaipėdos krašte[1]. Taigi vietose, kur rinkimų į Steigiamąjį Seimą surengti buvo negalima, turėjo būti išrinkti dar 117 narių, net penkiais daugiau nei visoje laisvoje Lietuvos teritorijos dalyje.
Kadangi kovo 20 d. Lietuvos Taryba kooptavo į savo narius prūsų lietuvius J. Strėkį, K. Lekšą ir M. Jankų, ir buvo švenčiamas „dviejų seserų“ – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimas, tačiau tai teliko simboliniu aktu, nes vasaryje į Klaipėdos kraštą įvedė kariuomenę prancūzai.
Posėdžio tvarkdario Vyriausybės kanceliarijos viršininko S. Lozoraičio užsakymu Valstybės spaustuvėj buvo pagaminti bilietai: žalieji (120) Steigiamojo Seimo nariams, raudonieji (140) Vyriausybės nariams, Valstybės Tarybai, p. Valstybės Prezidentui, užsienio misijų šefams ir garbės svečiams, ir geltonieji (450) – privatiems asmenims.
Steigiamajame Seime buvo matomos politinių partijų įžymybės:
Krikščionių demokratų – Tarybos nariai K. Bizauskas, J. Staugaitis, A. Stulginskis, ministrai V. Čarneckis, E. Draugelis, kun. M. Krupavičius;
Socialistai liaudininkai K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Rimka, M. Sleževičius;
Socialdemokratai S. Kairys, K. Bielinis, V. Požela, V. Čepinskis;
Žydai – LVT nariai S. Rozenbaumas, N. Rachmilevičius, O. Finkelšteinas, N. Fridmanas, M. Soloveičikas – visi teisininkai.
Tačiau dauguma Steigiamojo Seimo narių visuomenei buvo mažai girdėti, nežinomi. Salėje 105 Seimo nariai. Paskelbta, kad per pirmus Lietuvoje visuotinius, lygius, slaptus, tiesioginius Seimo rinkimus (balsavo 90 proc. rinkėjų) pagal proporcinę sistemą išrinkta 112 (iki Seimo darbo pabaigos 150, iš jų 6 Vasario 16 Akto signatarai) atstovų: 59 jų priklausė krikščionių demokratų blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokui, 13 – Lietuvos socialdemokratų partijai, 10 mandatų gavo tautinės mažumos (žydai – 6, lenkai – 3, vokiečiai – 1), išrinktas 1 nepartinis.
Socialinė Steigiamojo Seimo narių sudėtis: tarp 112 atstovų buvo 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 11 kunigų, 13 pedagogų, 11 teisininkų, po tiek pat gydytojų ir vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų ir tarnautojų, 3 rašytojai ir tiek pat agronomų, 9 kitų profesijų nariai.
Pagal amžių Steigiamasis Seimas labai jaunas: 1/3 narių neturėjo 30 metų, 40 proc. buvo nuo 31
iki 40 metų, 10 proc. vyresni nei 50 metų, išrinktos 5 moterys.
Valstybės prezidentas Antanas Smetona kalboje pasveikino Seimą, paskelbęs, kad pirmajam posėdžiui pirmininkaus kaipo vyriausia mažiumi Seimo narė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji nebuvo vyriausia amžiumi, nes vyriausias amžiumi narys amžiumi buvo žydų frakcijos atstovas S. Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuviškai.
Jauniausia Steigiamojo Seimo narė Ona Muraškaitė užėmė sekretoriaus vietą, vos keliais mėnesiais už ją vyresnis buvo karininkas Antanas Matulaitis, dar neatšventęs savo 25-mečio. Kilęs iš Marijampolės apskrities. Ateitininkas, šaulys. 1919 m. baigė Karo mokyklos II laidą, jis išeis į kovą, kai 1920 m. spalio mėn. Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktinės daliniai puls Vilnių. Mirtinai sužeistas, 1920 m. spalio 20 d. jis mirė nuo žaizdų Alytaus karo ligoninėje. Tai vienintelis Seimo narys, žuvęs mūšyje už Lietuvos laisvę.
Steigiamąjį Seimą sveikino D. Britanijos, Latvijos, Lietuvos gudų, miestų atstovai, Vilniaus ir Vilniaus apskrities lietuviai. Steigiamojo Seimo pirmininku balsų daugumą išrinktas Aleksandras Stulginskis, iš visų 105 balsavusių gavęs 62 balsus. A. Stulginskis, tuo pačiu pradėjęs eiti ir Lietuvos prezidento pareigas, pasveikino Steigiamąjį Seimą ir paskelbė Vasario 16-osios akto pagrindu Lietuvos valstybės nepriklausomybę:
„LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ, ETNOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM).“[2]
Šios vienbalsiai priimtos deklaracijos reikėjo, nes komplikuotos valstybės atkūrimo eigoje buvo įvairių nepriklausomybės deklaracijų tekstų[3], be to, tokios deklaracijos priėmimo reikalavo ir kairiosios partijos, kadangi Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios nutarimą, veikė Vokietijos okupacijos sąlygomis.
Deklaracijoje Lietuva paskelbta demokratine Respublika, o sąvoka „etnologinėmis sienomis“ reiškė, pasak Mykolo Riomerio, kad „lietuviai sąmoningai priešpriešina etnologines ribas etnografinėms, nes pirmoji sąvoka yra platesnė ir leidžia prie Lietuvos prijungti tokias teritorijų atkarpas, kurios šiandien jau kalbiniu atžvilgiu nėra lietuviškos“.[4] Taigi Steigiamojo Seimo sienų klausimo dar nelaikė išspręstu ir planavo prisijungti LDK žemes.
1920 06 19 patvirtinęs naują Kazio Griniaus vyriausybę, Steigiamasis Seimas dirbo iki 1922 m. spalio, dirbo intensyviai, sudaręs net 28 komisijas ir pakomises, kurios surengė apie 2000 posėdžių. Juose dėliotos reformos, įstatymai, kontrolės mechanizmai, derybų instrukcijos. Laikinąją Valstybės Konstituciją (1920 06), parlamento pirmenybę kitų valdžių atžvilgiu įtvirtinančią nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (1922 08), kurioje lietuvių kalba įtvirtinta valstybine kalba, Žemės reformos įstatymą, Piniginio vieneto įstatymą, Lietuvos banko įstatymą (visi trys 1922). 1920 10–1921 02 Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos kariniams daliniams puolant Lietuvą Seimo atstovai gynė valstybę, tuo metu veikė Mažasis seimas.
Steigiamasis Seimas ratifikavo svarbiausias tarptautines sutartis ir kruopščiai kontroliavo vyriausybių veiklą, paruošė sąlygas tam, kad 1921 09 Lietuva taptų Tautų Sąjungos nare, kad ją de jure 1922 m. pabaigoje pripažintų Didžiosios valstybės.
[1] Toks buvo Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) sprendimas, priimtas 1920 m. sausio 24 d. posėdyje. Dokumentą pasirašė VRK pirmininkas P. Leonas ir sekretorius P. Ysakas. Nutarimas dėl atstovų skaičiaus nustatymo Laikinosios Vyriausybės žiniose (nr. 20) paskelbtas tik 1920 m. kovo 4 d., žr.: Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys, Kaunas, 1922, p. 33.
[2] SSD, 1920 gegužės 15, 1 posėdis, p. 5.
[3] A. Stulginskis. Vasario Šešioliktoji, Tėvynės sargas, 1947 rugpjūtis. Nr. 1, p. 85.
Nerimo Stulginskiui galėjo kelti LVT prezidiumo 1918 m. vasario 28 d. (pasirašytas A. Smetonos, J. Šaulio, J. Staugaičio ir J. Šerno) laiškas Vokietijos reichskancleriui, kuriame Vokietijos vyriausybė buvo prašoma pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, remiantis 1917 m. gruodžio 11 d. aktu, kuriame buvo sakoma, kad vasario 18 d. Tarybos nutarimas jokiu būdu neprieštarauja gruodžio 11 d. nutarimui. P. Klimas. Der Werdegang des Litauisches Staates, Suttgart, 1916, p. 116; LIŠ, t.III, p. 95-96.
[4] M. Römeris. Dienoraštis. 1920 m. kovo 16-oji-1921 m. sausio 12-oji/ Sudarytojas ir mokslinis redaktorius R. Miknys, 2011, p. 99.
