Jungtinė Karalystė kasmet pirmąjį liepos šeštadienį švenčia nacionalinę pievų ir turtingų gėlėmis žolynų dieną. Tuo siekiama atkurti, kas prarasta skaičiuojant nuo maždaug 1930 m., kai išsivystė intensyvi žemdirbystės praktika ir herbicidų naudojimas. Laukinių gėlių pievas ir buvusią kaimo šlovę tikimasi susigražinti iki slenksčio, su kantrybe ir turtingais vietiniais sėklų bankais. Tai pagrindinė natūrali buveinė vietinei laukinei gamtai, daugelio vabzdžių, žinduolių ir paukščių medžioklės ir maitinimosi vietos. Kas gerai bitėms, tas gerai ir žmogui!
Ryga įgyvendina projektą „Miesto pievos“, vystant bioįvairovę laipsniškai pievos buvo sukurtos 30-je adresų. Nešienaujamos pievos reikalauja patyrusių specialistų ir atrinktų patrauklaus eksponavimo ar atriboto ploto sklypų ir pritaikyto dirvožemiui augalų mišinio.
Taip pasitelkiant augalus sukuriami meno kūriniai, kuriuos stebime nuo pakilių vietų, medžių ar pastatų fone. Žydinčių pievų vėlyvas šienavimas neabejotinai ir ekonomiškai naudingas sprendimas. Minimalizuojamas žoliapjovių keliamas triukšmas ir iškastinio kuro poreikis, šienligės alerginiai simptomai, o gyventojams keliamos naujos emocijos.
Kita žiedų pamaina Neries krantinėje buvo paprastoji morka (lot. Daucus carota) – šiuo metu vienas madingiausių augalų Europoje. Ji turi platų skėčio formos žiedyną (angl. Umbellifers) bei veislę „Dara“ rausvais žiedais. Kai kur krantinėje pasėtos aguonos, kraujažolės, sudygo ir pelkinė ožkarožė...
Žydinčių vėlyvo šienavimo pievų sprendimai neabejotinai praturtina miestovaizdį ir tai yra perspektyvi želdynų forma, tačiau tai nėra vien augalai, pasėti bet kur, didžiuliuose plotuose, o sezonui įpusėjus žadėta priimti botanikos specialistą į SĮ „Vilniaus Parkai“. Vis dėlto toks tuometinės sostinės administracijos direktoriaus pavaduotojos Donaldos Meiželytės teiginys, nuskambėjęs beveik prieš metus vienoje iš televizijos laidų, vertas įgyvendinimo.
Suinteresuotas matomais darbais ar mokslu profesionalas neabejotinai išvystytų edukacines priemones, juolab, kad ši veikla gali labai plėstis. Šiandien ant kai kurių pastatų, tiltų galime atrasti lenteles, nurodančias architektą ir konstruktorių. Kodėl negali atsirasti pievų ar Neries krantinių atnaujinimo projekto autoriai – kraštovaizdžio architektas ir botanikas, juk ne vien tik meras viską moka.
Perėjimas nuo monotikslinio estetinės naudos ieškojimo prie kompleksinio miesto želdynų formavimo ir valdymo – artimiausių metų uždavinys. Darnus teritorijų valdymas apima ekologinio funkcionavimo harmonizavimą, įskaitant naujus erdvių panaudojimo būdus. Tradicinių vejų miesto viešuosiuose parkuose ar kelkraščiuose pakeitimas energetiniais (lignoceliulioziniais) augalais ir išaugintos biomasės panaudojimas kurui yra perspektyvi strategija – pajamų šaltinis.
Aukštesnių žolių masyvai taip pat gali sugerti gatvių triukšmą ir dulkes, be to, gali būti panaudoti fitoremediacijai sunkiaisiais metalais užterštuose sklypuose. Žydintys saulėgražų, sidų (lot. Sida hemaphrodita) ir daugelio kitų energetinių augalų masyvai gali būti įdomus naujas miestovaizdžio elementas gyventojams. Pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei, išaugs biokuro poreikis. Lietuvoje turime energetinių augalų kolekcijas, pritaikymo mokslinius tyrimus, rekomendacijas ir sukauptos patirties, tad reikia ieškoti tam tinkamų plotų mieste bei daryti.
Žydinti pieva mums gražu, daugelis turime įvairaus lygmens ryšių su vaikystės sodybomis, kerinčiais birželio pakelių augalų kvapais, miškų palaukėmis… Pievų miestas yra efektyvus dulkių siurblys, šaldytuvas ir oro drėkintuvas, tad medžiai ir pieva prie namų gali suteikti pageidaujamą šešėlį ne tik tropinio karščio dienomis. Tačiau ar jis saugus?
Medicinos entomologė Milda Žygutienė teigia, kad Lietuvos klimatas ir gamtinė aplinka labai palanki veistis erkėms, vis daugiau mieste naminių gyvūnų, atsiranda galimybė parsinešti jų ir sau, ir kaimynams. Įspėjamasis ženklas jau yra Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Artėjančios vasaros lyginamoji sergamumo duomenų statistika turėtų pateikti išvadas apie pokyčius dėl pernykščio vėlyvo šienavimo. Ar tai sukurė papildomas erkių buveines šiems metams? Jeigu taip, prisidauginsime erkių ir sunkių ligonių, galbūt tai atsilieps ne tik turizmui, bet ir mūsų požiūriui į supančią aplinką. Ar galėsime pristabdyti sergamumą vėl pradėję reguliariai šienauti? Nejaugi vaikščiosime tik takų viduriu – o kaip prasilenkti? Rekomenduojama pievose gulėti tik ant didelio nepralaidaus sintetinio pakloto. Ar sėdėsime ant suoliukų, apsuptų krūmais? Nerimą kelia dar ir tai, kad atsiranda teiginių, jog užsikrėtusios erkės pakelia didesnį šaltį ir yra aktyvesnės ištisus metus! Klimato atšilimas peržiemojimui tik padeda, tad ištrūkti iš miesto betono ir lakstyti basomis su trumpomis kelnėmis po pievą jau galės tik drąsiausi.
Dėl išaugusio teismų skaičiaus ir įrodomo / neįrodomo šalutinio poveikio, vienintelės vakcinos Laimo ligos prevencijai licencija buvo panaikinta 2002 metais. Jos patikimumas siekė 75 proc. Po du dešimtmečius trukusių tyrimų, „Pfizer“ kartu su Prancūzijos kompanija „Valneva“ sukūrė naują vakciną ir ieško savanorių testavimui labiau paveiktose šalyse. Tai šiaurės rytų JAV ir mūsų kaimynai – Vokietija, Olandija, Lenkija, Švedija, Suomija. Ši svarbi mums vakcina, tikėtina, jau bus prienama po 1–2 metų, o skiepus galės gauti vaikai nuo 5 m. ir suaugusieji iki senyvo amžiaus. Deja, vakcinaciją reikės kartoti kasmet, o patikimumas dar nėra žinomas. Nepaisant didžiulės įvairiapusiškos agitacijos dėl nemokamų skiepų nuo daug mirčių sukėlusio „Covid-19“, vis dėlto nepasiekėme maksimalios statistikos. Kiek teks susimokėti patiems už abejus skiepus nuo erkių platinamų ligų, koks bus jų prieinamumas, patikimumas, kiek jais pasinaudos gyventojai? Kas svarbiau: mūsų sveikata, didesnė ramybė lankant miesto želdynus ar daug gyventojų pasipriešinimo sulaukusios nešienaujamos pievos? Ar neatsiras teisminių ieškinių miesto savivaldybės adresu? Tai esminiai klausimai, kuriems vienareikšmiško atsakymo nėra.
Šaltinis: Hedblom, M., Lindberg, F., Vogel, E., Wissman, J., Ahrne, K., 2017. Estimating Urban Lawn Cover in Space and Time: Case Studies in Three Swedish Cities. Urban Ecosyst. 20, 1109–1119.