Visada malonu pasikelti ant „Swedbank“ medinės terasos Konstitucijos prospekte. Kitoje gatvės pusėje sukurtas „Quadrum“ verslo centro vidaus kiemas. Jame pasitelkiant statybinį kraną „pasodintos“ tuomet apie 12 m aukščio paprastosios pušys, atvežtos iš Vokietijos.
Po jomis žaliuoja bruknių veislės „Red Pearl“ kilimas. Daug medinių pavišių, spygliuočiai ir juos supantys žemieji uogas nokinantys augalai – puiki ansambliška aliuzija į baltiškus miškus ar valgomąjį sodą. MO muziejaus aplinka ir jo sodelis šiaurinėje pusėje pasižymi labai profesionaliai parinktais augalais. Pavyzdžiui margasis epimedis „Sulphureum“ (lot. Epimedium x versicolor) ir skėstašakis astras (lot. Eurybia divaricata) galėtų būti tiražuojami mažuose sostinės šlaituose bei daug kur pakeisti veją. Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“ ir Londono architektų studija „Martha Schwartz Partnership“ įgyvendino pėsčiųjų promenados projektą buvusio Žalgirio stadiono teritorijoje. Barokinio „Bokšto skvero“ komplekso (Bokšto g. 6) teritorijos projektas buvo paskelbtas pasaulio sodų profesionalų vertinamame britų žurnale „Gardens Illustrated“. Lietuviškoje spaudoje jį išsamiai pristatė architektė Inga Vilkaitytė 2022 m. liepos mėn. žurnalo „Archiforma“ numeryje. Solidūs gėlynai čia supa vienintelę labai branginamą senolę liepą.
Praktika parodė, kad puikūs rezultatai sukuriami kraštovaizdžio architektams bendradarbiaujant su kraštovaizdžio dizaineriais, pavyzdžiu galėtume imti Čelsio kareivinių sodą Londone. Šis principas bus atkartojamas ir Vokiečių g. rekonstrukcijoje, dalyvaujant sodų dizainerei Rasa Laurinavičienei. Neabejoju, kad rezultatas bus vertas gausių plojimų, o ypač įgyvendintas per rekordiškai trumpą laiką. Po truputį tokių objektų daugėja, jie stabilūs, tačiau vis dar išlieka „laikini“ sostinės sprendimai, erzinantys vilniečius ir juokinantys turistus. Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė pernai vasarą žurnalistams prižadėjo, kad rudenį ruošiamasi šalinti nudžiūvusias 5 iš 7 senųjų liepų Gedimino pr., o vėliau pasodinti naujų augalų, bet jau balandis? Vakarų Europoje jau būtų pateikti išsamūs motyvuoti paaiškinimai, priemonės ir datos. Kam suoliukas dainuojamosios poezijos pradininkui Vytautui Kernagiui atminti be žaliuojančių medžių?
Vilniaus „Europos kultūros sostinė 2009“ renginio proga Žvejų g. atsirado Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“. Siekiant natūralizuoti Neries krantus, reikia surasti galimybę šį kūrinį perkelti į Europos centro muziejų, Europos parką, kur jis įgytų visiškai naują vertę. Taip pat reikia galutinai atsisakyti „augalinių“ tekstų. Prieš kelis dešimtmečius arabeskos ir šūkiai, išpildyti vienmetėmis gėlėmis, būdavo plačiai rekomenduojami vienintelės partijos. Be to, tokių augalų išauginimas šiltnamiuose šiandien reikalauja didelių energijos sąnaudų ir tai nesiderina su Europos žaliaja politika.
Žaliojo tilto metalinės dalys nudažomos žaliai, o nukėlus skulptūras vis dar ieškoma atsakymo, kuo jas pakeisti? Manau, galėtų atsirasti „laikinas“ sprendimas – užkelti metalines gėlines su kalninėmis pušimis ir žydinčiais krūmais. Praktika rodo, kad šie be jokios priežiūros gali augti 30 ir daugiau metų! Panaši galimybė yra suprojektuota ir ant Liubarto tilto.
Kai mieste sodinama daug ir visur, reikėtų prisiminti mums svarbų simbolį – Vašingtono skverą. Jame pastatytas Lietuvos ir JAV draugystės atminimo akmuo, o liepos pabaigoje vyksta kasmetinis renginys. Prieš keletą metų buvo iniciatyvos ir diskusijos apie tam tikro „amerikietiško“ charakterio suteikimą šiam skverui. Be to, Vilnius turi miestą partnerį – Madisoną, kuriame veikia visuomeninė organizacija (angl. Madison Vilnius Sister Cities).
Praeityje savivaldybės atstovai pažadėjo tai prijungti prie Neries krantinių tvarkymo projekto, o vienas iš mano minimalistinių siūlymų – pasodinti keletą cukrinių klevų (lot. Acer saccharum). Tai stambus medis efektingos spalvos – ryškiai oranžinės arba raudonos – rudeniniais lapais. Lietuvoje retokas, o JAV – Niujorko, Vermonto, Vakarų Virdžinijos ir Viskonsino valstijose – įprastas medis. Be šio dar yra gėlė – Šiaurinė našlaitė (lot. Viola sororia), puikus daugiametis augalas mėlynais žiedais nuo pavasario. Ji auga pusiau šešėlyje ir sudaro grupes, žinoma ir Lietuvoje.
Nepasiteisino vijoklių panaudojimas grafičių prevencijai, šiuos sodinant virš atraminių sienelių. Deja, jie auga lėtai, mechaniškai lengvai pažeidžiami, o pavyzdžiui, laipiojanti hortenzija ar penkialapis vynvytis – dažnai per aukšti, gebenė – per žema. Privataus sodo teritorijoje tokie sprendimai įprasti, tačiau Europos miestuose – dar ir apsaugai nuo vagysčių – dažniausiai sodinama siaura dygliuotų krūmų eilė.
Pereitos kadencijos savivaldybė vykdė daug ginčų sukėlusią ne tik gatvių „desovietizaciją“, bet ir Neries upės pakrančių tarp 7 tiltų atgaivinimą, rekanalizaciją ir renatūralizaciją. Tai labai reikšmingas įsipareigojimas ateičiai, naujas linijinės struktūros parkas, žalioji jungtis, kurios sukūrimui būtini tik aukščiausios kvalifikacijos sprendimai ir specialistai. Projektą paeiliui rengė keletas architektų, organizuotos kūrybinės dirbtuvės – idėjos suformavimui. Vilniečiai ir svečiai jau naudojasi naujomis kietosiomis dangomis, pritaikytomis aktyviam ir pasyviam poilsiui ar saulės vonioms, profesionaliai vingiuoja tarp esamų objektų. Nuo kairiojo kranto lyg teatro scena atsiveria moderniojo miesto panoramos, architektūrinė kalva, o trys upės vingiai suteikia skirtingą saulės apšvietimo eiliškumą dienos metu.
Krantinė nėra miestelio skveras, tad keletas citatų iš internete atrandamo projekto aprašymo: „kuriamas gyvas, laisvas, natūralus upės charakteris. Kraštovaizdis praturtinamas upės pakrantėms būdingais medžiais – juodalksniais, baltalksniais, uosiais, klevais, beržais, ievomis, gudobelėmis. Upės šlaitai želdinami būdingais krūmų masyvais iš gluosninių šeimos augalų. Nenaudojami vejų plotai keičiami žydinčiomis lietuviškomis pievomis. Baltojo tilto pieva – žydinčių lietuviškų medžių sodu. Prie takų numatytos žydinčių lanksvų ir kalninio serbento juostos.“ Prasmingos, logiškos idėjos ir dar dviem kalbomis nėra vien tik privaloma, nors kartais paviršutiniška projekto dalis, jos leidžia suprasti, ko bus siekiama, ir vertinti iš to, kas jau padaryta. Tikėtina, buvo atlikta išsami priešprojektinė analizė, surinkti tipiniai augalų išsidėstymo pavyzdžiai aukštupyje ir žemupyje, rūšinė sudėtis, kviečiami ekspertai.
Deja, rezultatai skiriasi nuo išdėstytų principų, ir problema ta, kad ilgokai trunkantys darbai bei nemenki pinigai duos tik paviršutinišką želdynų rezultatą, neišnaudojama puiki galimybė. Parengus projekto tikslus, turėjo būti organizuojamos dar vienos dirbtuvės, skirtos želdiniams, – botanikos sodas šalia, negana šio – Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode Kaune su stipria modernių mokslininkų grupe ar didžiulę dendrologinę patirtį sukaupęs dr. Laimutis Januškevičius.
Net srauni upės srovė netrukdo formuotis gyvybės pilniems vandens augalų sąžalynams, bendrijoms ir tai svarbūs gamtos etalonai – natūralistinis pradmuo šlaitų želdinimui. Grįžtant prie minėto teksto, negalima sukurti lietuviškų pievų, kai žolių sėklos, kaip teigia botanikė Vilma Gudynienė, atvežamos iš Vidurio Europos. Tarp augalų pavadinimų turime labai nedaug „lietuviškų“ ir vienas tokių – lietuvinė naktižiedė (lot. Silene lithuanica). Laukų gėlė, atrandama Dzūkijoje, Ūlos upės pakrantėse, o taip pat ir Vilniaus apylinkėse, smėlėtuose pušynuose, prie miško keliukų, kur augalas yra nepamirštamas akcentas rožiniais, kartais ir baltais žiedais.
Šie atsiveria vakare ir žydi naktį, nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos, gerai matomi mėnesienoje, todėl ir praminti naktižiedėmis. Graikų kalboje Selene reiškia mėnulis. Gamtininko Selemono Paltanavičiaus iniciatyva Lietuvos bankas serijoje „Lietuvos gamta“ 2009 m. išleido kolekcinę 50 Lt vertės sidabrinę monetą, kurios reverse atvaizduotas šis augalas. Kadangi naktižiedės „neatrado“ Bernardinų sodas, galbūt saulėtas Neries dešinysis krantas būtų tinkamas jos kultivavimui ir naujų žavėjimosi tradicijų bei miesto meninių suvenyrų kūrimui. Pavyzdžiui, britams laukinę aitriąją slyvą (lot. Prunus issititia, angl. Damson plum), kaip teigia kai kurie autoriai, atnešė kryžiuočiai, bet tai netrukdo rengti poezijos vakarus, kurti dainas, pavadinti viešbučius jų vardu, gaminti uogienes… ir taip vilioti turistus.
„Vilniaus parkai“ surengė medžių savaiminukų išsaugojimo akciją, tačiau apsauginiai tinkleliai betonuotoje krantinėje „Gamta dovanoja – Vilnius saugo“, deja, tėra pigi savireklama. Dėl nepakankamų betoninės plokštės kiaurymės matmenų, kuriuos dar sumažina ir pasvirimas, savaiminiai medžiai gali augti tik iki labai jauno amžiaus, vėliau jie tampa „neįgaliaisiais“ su sužalotais kamienais nuo siūbavimų ir trinties į betonines briaunas, o šaknys dažnai išsiveržia į paviršių. Per 40 metų neatsirado nė vieno storakamienio beržo, klevo, ąžuolo ar robinijos, nors jų prisisėjo – ir nemažai.
Dešiniajame Neries šlaite išliko keletas puošnių stambių medžių, kurių šaknys išvengė betono šarvų, ir jie parodo savo tikruosius gabaritus – jiems čia gerai.
Dabartinėje „mišrainėje“, deja, atsirado tai, kas gali augti tokiomis sąlygomis, bet ar siekiama tik tiek? Naujai pasodinti pelkinis ąžuolas (lot. Quercus palustris) ir paprastojo veislės su nebūdingomis cilindro-kolonos formos lajomis, sparnuotasis ožekšnis (lot. Euonymus alatus), juodavaisė aronija, miškinis erškėtis (lot. Rosa majalis) ir keletas kitų, kuriamas net gėlynas, kas nieko bendro neturi nei su Neries pakrantėmis aukščiau ar žemiau miesto, nei su minima gluosninių šeima. Šio ožekšnio pavadinimas iš anglų kalbos verčiamas kaip „degantis krūmas“, daugelyje Vakarų Europos šalių jis nėra pageidaujamas, nuodingas gyvūnams, nors iš tiesų rudenį saulės peršviesti raudoni lapai primena vitražus. Daug prisodinta kalninio serbento (lot. Ribes alpinum). Natūraliai šis sutinkamas Alpių kalnuose, Kaukaze, Turkijoje bei Maroke. Tai labai ištvermingas, tinkamas net industrinėms zonoms želdinti krūmas. Bet ar toks yra tikslas? Galimybių tikrai yra labai daug, vien architektūriškai pakrantėms artimesnių augalų iš tos pačios labai įvairiapusiškos gluosninių šeimos. Reikia tik noro ir pastangų.
Atvirame sklype pasodintų krūmų grupių šakos palaipsniui užpildo laisvas erdves ir sukuria natūralumo įspūdį. Perteklinio jų kiekio pasikartojantys geometrinių formų vienarūšiai masyvai betoniniuose šarvuose, deja, tokie ir liks visą laiką (prie Baltojo tilto). Tikėtina, kad upės krantų želdynai nepavirs Tūkstantmečio g. šlaitais su trikampio formos spygliuočių krūmų grupėmis.
Tik medžiai ar daugiakamieniai krūmai, o ne pievos gali paslėpti betonines konstrukcijas, užtikrinti rezultatą ištisus metus, sudaryti harmoningą augalų santykį aplinkoje. Vieni jų išsidėsto prie pat vandens, kiti pakyla šlaitu, treti – jau tik pačiame viršuje, išlaikantys tam tikrą hierarchiją. Betoninėse konstrukcijose įmanoma išpjauti pliuso ženklo formos jungtis tarp keturių kiaurymių ir taip suformuoti atvirą erdvę su maždaug 80 cm kraštine. Tai atveria galimybę panaudoti gal minimalų kiekį medžių, tačiau bet kuriame dešinio ar kairio šlaito taške. Jų laja nusvirtų žemyn ir dengtų didelį plotą. Aukštas medis atviroje erdvėje matomas net kelis kilometrus, kai krūmas – gal tik šimtą metrų ar kiek daugiau. Gluosninių šeimos įvairovė pakankamai didelė – medžiai ir krūmai plačia suapvalėjusia lajos forma, melsvai žaliais, žalsvai pilkais, sidabriškais ir kitokių atspalvių įvairaus ilgio bei pločio lapais. Dar viena savybė, kurią būtina išnaudoti, – ankstyvo pavasario ūglių ir šakų spalvos (lot. Salix x fragilis f.vitelina, „Basfordiana“, S.alba var.vitelina „Britzensis“, „Golden Ness“, S.viminalis ir t. t.). Sidabriškais lapais žaismingas vėjyje – baltasis gluosnis „Sericea“, o jo veislė „Erythroflexuosa“ – žiemą sodriai raudonos spalvos raitytomis šakomis. „Kačiukai“ taip pat neatsiejama balandžio mėnesio šių krūmų puošmena. Šalia galėtų atsirasti ir paprastasis uosis „Jaspidea“ su aukso geltonumo jaunais ūgliais. Žvelgiant nuo T. Kosciuškos–Žygimantų–A. Goštauto pėsčiųjų tako, dešiniojo kranto panoramos turi dėkingą natūralų apšvietimą, tad reikia projektuoti ir augalų spalvinį išdėstymą.
Neries vaga kaip žemiausias natūralus paviršius pasižymi stipriais oro srautais ir tai juntama ant visų tiltų. Todėl rekonstrukcijos projekto kūrybinių dirbtuvių metu siūliau įrengti vertikalios ašies vėjo turbinas elektrai gaminti. Tai paskatino išsamiai pažintas ir dar 2009 m. įgyvendintas pavyzdys – dvasiškio vardu pavadintas parkas (angl. Father Collins Park) Dublino pakraštyje.
Penkios klasikinės vėjo turbinos su trimis mentėmis pagamina elektros energijos, kurios visiškai užtenka gan didelei parko šou programai, siurblinių ir vandens filtrų bei apšvietimo poreikiams, o perteklius parduodamas gretimoms įmonėms. Vienas iš esminių minusų – gan stiprus turbinų keliamas triukšmas bei vizualiai dominuojantys inžineriniai įrenginiai. Energijos poreikis Neries krantinėje taip pat didės – ir ne tik apšvietimui, bet ir pramoginiams laiveliams, upių autobusams, kavinėms, šventinėms atrakcijoms ir t. t. Šiuo metu gaminamos vertikalios ašies vėjo turbinos yra puikaus industrinio dizaino, nekelia triukšmo, jų būna įvairių spalvų ir atrodo lyg skulptūros. Tai galėtų sumoderninti Neries krantines ir atitiktų šio laikmečio žaliąją dvasią.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.