Algirdas Kazlauskas. Kodėl dezinformacija, informacinis ir hibridinis karas yra nevartotinos sąvokos

Prieš kurį laiką mane kalbino „Kas Vyksta Kaune“ apie rusišką propagandą. Tąkart minėjau, jog, mano manymu, labiau vartotinas terminas būtų dezinformacija. Mat jis tiksliau nurodo, ką daro Maskva – klaidina ir dezinformuoja.

Tuo tarpu žodis propaganda čia nelabai tinka, nes gali būti įvairaus pobūdžio – ir neigiamo, ir teigiamo (pvz. propaguoti sportą). Be kita ko, propagandą vykdo visos šalys, ne vien tik Kremlius. Pakalbėjau ir susimąsčiau.

Šiandien turbūt kalbėčiau kitaip. Ar iš tikrųjų tai, ką su Vakarais daro Kremlius, tėra tik dezinformacija?

Dezinformacija, kaip daugelis suprantam šį žodį, yra siekis klaidinti auditoriją. Tiesa, Kremlius būtent tai ir daro. Bet ne vien tik tai. Juk rusiška pramoginė produkcija per TV ar spaudą, kuri vis intensyviau srūva Lietuvoje, nieko nedezinformuoja. Priešingai – informuoja (o tiksliau impregnuoja) mus kultūriškai.

Praktiškai viskas, kas pasiekia mūsų akis ir ausis iš maskoliškos produkcijos turi vieną besikartojantį šerdinį motyvą.

Tas motyvas, aukštomis politologinėmis frazėmis tariant – paveikti savo auditoriją tokiu būdu, kuris pagal aplinkybes būtų maksimaliai naudingas imperialistiniam Kremliaus režimo stiprinimui ir jo įtakos zonų plėtimui.

Todėl manau, kad žodis dezinformacija, norint apibūdinti tai, ką su mumis veikia Kremlius, visai netinka. Kodėl? Dėl keleto (kurios iš tiesų yra viena) priežasčių:

Pirma, todėl, kad dezinformacija nenusako visko, ką informaciniame lauke daro maskoliai. Dalis žalingos Kremliaus veiklos tiesiog nepatenka po dezinformacijos radaru.

Šiandien Vakaruose matome užgimusią diskusiją apie „fake news“. Skelbiamos naujos iniciatyvos, kaip būdų galima užkirsti kelią laisvai sklisti klaidingai informacijai.

Skelbiami įvairūs „fact-checkerių“ projektai, padedantys reaguoti į paskleistą neteisybę. Valstybės ir tarptautinės organizacijos svarsto naujas taisykles, kaip bausti specialiai melą skleidžiančius asmenis ar įstaigas.

Bėda, jog visa ši veikla nepadės įveikti Kremliaus, nes Kremlius nėra nei asmuo, nei įstaiga. Jo nenubausi ir neuždrausi, kaip asmens ar įstaigos. Jis visada gali atsiauginti nukirstą čiuptuvą ir toliau sėkmingai skleisti savo „pravdą“.

Šiandienos vakariečių reakcija į Kremliaus inicijuotą „fake news“ krizę, labiau primena kovą su šešėliais, nei efektyvią, problemą spręsti siekiančią veiklą. Kovojama ne su problemos priežastimi, o su jos pasekmėmis. Reakcija į kito iniciatyvą, visada liks antroje, besivejančiojo vietoje.

Antra, visos mūsų naudojamos frazės, tokios kaip 1) propaganda, 2) dezinformacija, 3) informacinis karas, 4) hibridinis karas, labiau slepia, nei atskleidžia tikruosius Kremliaus veiklos tikslus.

1) Kremliaus veiklą vadinti propaganda nėra gerai, nes:

a) propaguoti galima ne tik blogus, bet ir gerus dalykus, pavyzdžiui propaguoti sportą;
b) propaganda užsiima visos šalys, ne tik Kremlius.

2) Kremlius vykdo dezinformaciją, tačiau vien ja neapsiriboja. Juk nepavadinsi dezinformacija rusiškų TV pokalbių laidų apie porų santykius? Bet tokias ir visokias kitokias laidas subsidijuoja jų valstybė, kad galėtų pusvelčiui pardavinėti užsienio rinkoms, kur suprantama rusų kalba. Tai daroma su aiškiu tikslu, kurį jau minėjau anksčiau – nepolitologiškai tariant, naikinti Kremliaus priešų gebėjimą susivokti realybėje ir pasipriešinti agresijai.

3) Kremliaus veiklą vadinti informaciniu karu nėra gerai, nes:

a) kare kariauja bent dvi pusės, o šiuo atveju agresiją demonstruoja tik viena – Maskva;

b) žodis „informacinis“, mums vakariečiams pasąmoningai leidžia nejučia atsipalaiduoti, nes tai neva vyksta kažkokioje neapibrėžtoje erdvėje, kurioje niekas nešaudo tikromis kulkomis, todėl mūsų nesužeis/nenužudys.

Mes Vakaruose esam pripratę tikrovę dalinti į atskiras sritis ir mąstyti apie jas skirtingomis kategorijomis.

Tarkim, jei mąstom apie religiją, tai beveik nejučia atskiriam ją nuo politikos, nes mūsų galvose religija ir politika yra dvi skirtingos, praktiškai nesisiejančios sritys.

Tą patį darom su sportu ar menu – juk esat girdėję, o gal ir patys sakę frazę: „nepainiokim politikos su sportu/menu“?

Kadangi mąstymas veikia asociatyviai, pridėjus prie žodžio „karas“ (kuris daugelio galvose asocijuojasi su siaubu ir mirtimi) žodį „informacinis“, mums nejučia palengvėja, nes ta blogoji siaubo ir mirties asociacija yra atskiedžiama visai negrėsmingų asociacijų sklindančių iš žodžio „informacinis“.

Būtent dėl šių priežasčių termino „informacinis karas“ reiktų vengti, nes jis mus nepagrįstai ramina, t. y. klaidina, neatskleisdamas tikrųjų Kremliaus veiklos tikslų.

4) Kremliaus veiklą vadinti hibridiniu karu yra blogai. Tai panašus atvejis kaip ir su „informaciniu karu“.

Tik yra kiek kitas niuansas. Mes suprantam, kad hibridinis karas vyksta tada, kai agresija prieš priešą yra vykdoma įvairiausiose gyvenimo srityse. Viskas gerai, tik yra viena bėda. Išskyrus Vakarus, visur kitur pasaulyje nėra nehibridinio karo – visur tik hibridinis.

Pas mus Vakaruose tuo tarpu žodis karas kažkodėl vis dar turi gan siaurą reikšmę – jei nėra tankų, kareiviai nelaksto iškėlę savo valstybės vėliavų, o valstybės vadovai viešai netrimituoja apie nuo šiandien paskelbtus karinius veiksmus – karo kaip ir nėra.

Mums nesvarbu, gali būti kad ir sistemingos žmonių žudynės, atplėšiami gabalai svetimos teritorijos – karo nėra. Terorizmas – okay, nuolatinės riaušės su „spontaniška“ agresija – okay, hibridinė „žaliųjų žmogeliukų“ ataka – okay.

Tik saugokdie, šiukštu nevadinkim to karu! Mat pavadinus, reiks patiems eiti kariauti. O juk karas „is so yesterday“, „XX amžiaus atgyvena“, „reikia prekiauti, o ne kariauti“, „demokratijos nekariauja“ ir galybė kitų burtažodžių, kurie mums padeda pasilikti savame amžinosios taikos miraže.

Maskva prieš mus kariauja ir siekia sunaikinti, kas ir durniui aišku. Bet jei vakarietis šitą sau pripažins, turės traukti galvą iš smėlio krūvos ir sugriauti savo tikėjimą pacifistiniu rojumi ant žemės.

Galiausiai – man šiandien Vakarų elgesys primena tokią situaciją: iš miegų pakirdusio turisto kojos, kurias jau yra įrijęs smauglys, jam lyg rėkia:

– Mum karšta, drėgna ir mus jau virškina!

O persigandusi galva atsiliepia:

– Patylėkit geriau, jei apsimesim miegantys, tai gal bent gyvą paliks ir nušliauš.

Yeah, right.