Algirdo Brazausko biografija: po studijų darbo Lietuvoje klausimas išspręstas anksčiau nei bendramokslių

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistoje pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko biografijoje „Žmogus, jungęs epochas“ į šį politiką siūloma pažvelgti kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių.

Knygos pasakojimas pradedamas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaiga, kai A. Brazauskas žengė pirmuosius žingsnius kaip politikas, o baigiamas 2010-ųjų – A. Brazausko mirties metų – Lietuvos politiniais įvykiais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Studentas

A. Brazauskas pasirinko studijas Lietuvos inžinierių kalvėje – Kauno politechnikos institute (KPI). Galima įtarti, kad šioje aukštojoje mokykloje studijuoti hidrotechniką buvo kolektyvinis sprendimas. Kaip tik tais metais, kai A. Brazauskas pradėjo studijas, buvo įkurtas Hidrotechnikos fakultetas. Jo pirmakursiais tapo net trys klasės draugai iš Kaišiadorių: A. Brazauskas, R. Charūnas ir Šimonis.

Akivaizdu, kad KPI rektoriaus Kazimiero Baršausko propaguojamas agitacijos būdas, kai KPI dėstytojai lankydavosi Lietuvos mokyklose kviesdami abiturientus studijuoti, buvo veiksmingas. KPI direkcijos posėdžių protokoluose yra nemažai nurodymų fakultetams ir katedroms skleisti Lietuvoje informaciją apie studijas šiame institute.

Tuometiniame instituto laikraštuke „Už tarybinį mokslą“ galima rasti daug dėstytojų straipsnelių, kuriuose įtikinėjama rinktis būtent jų dėstomą specialybę. Suprantama, tai buvo medžiaga ir gairės fakultetų atstovams, vykstantiems į provinciją ir siekiantiems moksleivius sudominti savo profesija.

Matyt, Kaišiadorys tokių svečių sulaukė 1951 m., kai A. Brazausko ir jo klasės draugai buvo bebaigią mokyklą ir jau galvojo apie studijas. Baigęs mokslą Kaišiadorių vidurinėje mokykloje A. Brazauskas pasirinko hidrotechnikos studijas.

Kauno politechnikos institute mokėsi naujoji lietuvių inžinierių karta, turėjusi įgyvendinti šalies intensyvios industrializacijos planus. Vien per A. Brazausko studijų penkmetį KPI diplomus gavo 1650 inžinierių, o 1956 m. pavasarį KPI diplomus gavo beveik 500 inžinierių, tarp kurių buvo ir A. Brazauskas.

Galbūt ne visi jie buvo geri A. Brazausko pažįstami, juo labiau kad A. Brazauskas nuo studijų antrajame kurse pradžios kartu su broliu Gerardu gyveno ne studentų bendrabutyje, bet žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro našlės namuose Žaliakalnyje. Jos duktė Alytė Zikaraitė yra pasakojusi, kad ir sovietmečiu Vasario 16-oji šiuose namuose buvo švenčiama, o nuomininkas A. Brazauskas iš namų dėl to nebėgdavęs ir pirmas ateidavęs šokti bei dainuoti.

Nėra abejonės, kad gyvenant J. Zikaro namuose sąlygos mokytis buvo žymiai geresnės nei bendrabutyje, nors, matyt, didžiąją gaunamos A. Brazausko 320 rublių stipendijos dalį reikėjo atiduoti už nuomą. (1961 m. vykdant piniginę reformą senieji dešimt rublių buvo prilyginti vienam rubliui. Taigi antro kurso studento A. Brazausko, kaip ir daugelio jo bendramokslių, stipendija prilygo 7-ojo dešimtmečio ir vėlesnei 32 rublių stipendijai.)

Tuo metu KPI studentai skundėsi mažais bendrabučių kambariais, kuriuose vienam gyventojui vidutiniškai teko tik 3 kvadratiniai metrai, nepakankamas apšvietimas sunkino atlikti braižybos užduotis, pasitaikydavo utėlių ir kitų parazitų.

Tiesa, pirmaisiais studijų metais A. Brazauskas gyveno ne Zikarų namuose, bet vieno viešbučio prižiūrėtojo name Laisvės alėjoje. Ten tvarkos būta mažiau, o kartu gyvenantys asmenys mėgo išgerti. Galbūt todėl dar nepasibaigus pirmam studijų pusmečiui A. Brazauskas fakulteto dekanui rašė pasiaiškinimą dėl iš jo pavogtos įskaitų knygelės, knygų ir kitų daiktų.

A. Brazauskas nevengė bendramokslių, aktyviai dalyvavo sporto ir meno kolektyvų veikloje. Jį supo akademinis jaunimas, su kuriuo jis susitikdavo jei ne instituto rūmų koridoriuose ir auditorijose, tai „užklasinėse“ vakaronėse, šokiuose ar sporto varžybose.

A. Brazauskas prisimena, kad renginių metu tekdavo budėti, būti apsauginiu. Kita vertus, aktyviai į sportinę ir visuomeninę veiklą įsitraukęs A. Brazauskas, kaip, beje, ir kiti jo kurso draugai, turėjo mažai laiko bendrakursių susirinkimams ir bendravimui. Kurso draugas A. Džiaugys prisimena, kad išleistuvės sėkmingai pabaigus studijas buvo bene vienintelis kurso draugų susiėjimas. Studijų metais daugelis jų, ypač sportuojantys, neturėjo laiko bendriems pasisėdėjimams ar susitikimams.

Hidrotechnikos fakultetas buvo įsikūręs centriniuose rūmuose, o giminingas Statybos fakultetas – Kauno rotušėje. Hidrotechniko specialybė Kauno politechnikos institute įkurta kaip privilegijuota profesija, numatant tiek ūkinius, tiek ir ideologinę reikšmę tuo metu turėjusius uždavinius. Tikėtina, kad A. Brazausko pasirinkimą studijuoti šią specialybę taip pat lėmė sudaromos studijų sąlygos, didesnė stipendija.

Siekiant sudominti jaunuolius hidrotechniko specialybe, visiems studentams, sesijos metu išlaikiusiems egzaminus – gavusiems daugiau nei dvejetą – buvo mokamos stipendijos. Kitų specialybių studentams, norintiems gauti stipendiją, reikėjo egzaminus išlaikyti bent ketvertais. Svarbiausias valdžios uždavinys buvo pasirengti statyti būsimąją Kauno hidroelektrinę, o tam reikėjo parengti reikiamus kadrus.

Siekiant sureikšminti elektrinių statybose galinčių dirbti inžinierių profesiją, kartais dalis bebaigiančiųjų pramonės ir civilinės statybos mokslus buvo pervedami į šią specialybę.

Studentus reikėdavo nemažai įtikinėti, dirbti tais laikais įprastą ideologinį darbą, įkalbinėjant juos sutikti su tokiu valdžios sprendimu, bet būdavo, kad pati valdžia vėliau sumanydavo atšaukti tokį studentų permetinėjimą, sukeldama sumaištį studijose.

KPI direktorius Kazimieras Baršauskas pyko ir nepatenkintas rašė valdžiai, kad tokie veiksmai tik diskredituoja šią aukštąją mokyklą pačių studentų akyse. Pertvarkos, studentų perkėlimai, vykdomi aukštesnės valdžios nurodymu, tiesiogiai palietė ir A. Brazausko kursą. 1955 m. pabaigoje, kai A. Brazauskas ir jo kolegos studijavo jau paskutiniame kurse, TSRS aukštojo mokslo ministro įsakymu net 35 Hidrotechnikos fakulteto studentai buvo perkelti į Statybos fakultetą, o jų studijos pratęstos dar pusę metų – KPI jie baigė ne 1956 m. pavasarį, bet metų pabaigoje.

Perkeliami studentai tuo, be abejo, buvo nepatenkinti, jie norėjo likti savo fakultete ir anksčiau baigti studijas. A. Brazausko kurso draugas A. Džiaugys prisimena, kad buvo bendramokslių, kurie protestavo ir įrodinėjo, kad jų studijų rezultatai geriausi, todėl jie turį likti Hidrotechnikos fakultete. Tačiau, pasak A. Džiaugio, fakulteto dekanas V. Klimavičius atsakydamas į tai pareiškė, kad jis pasiliko geriausius. Jis atsižvelgė tiek į studentų mokslo, tiek ir į sporto pasiekimus. A. Brazauskas buvo paliktas Hidrotechnikos fakultete.

Hidrotechnikos fakultete problemų pakako. Antai 1953 m., kai A. Brazauskas jau buvo antrakursis, KPI direkciniame posėdyje buvo aptariama situacija Hidrotechnikos katedroje. Fakulteto dekanas kritikavo Hidrotechnikos katedros dėstytojus už vidaus nesutarimus: „Katedrai turi būti vadovaujama, o tuo tarpu atsiliekama. Vedėjas nesutvarko dėstytojus! Drg. Stonis nesiskaito su vedėju, silpnai dirba, atsiskyręs nuo katedros. Drg. Dačinskas nustojo rūpintis laboratorija. Drg. Lasinskas turi antraeiles pareigas, išdidus ir nepasiekiamas. Net studentai jus nusiskundžia. Katedros skaldyti nereikia ir nėra reikalo. Katedrą reikia gerai išbarti, bet reikia ir jai padėti.“

Žinoma, ne visi dėstytojai dirbo aplaidžiai. Atvirkščiai, šie žodžiai liudija dekano reiklumą fakulteto mokslininkams. Bendruosius, ne specialybės dalykus dėstė kitų fakultetų ir bendrųjų katedrų dėstytojai.

A. Brazausko grupei fiziką dėstė pats rektorius K. Baršauskas, o matematiką – Ignas Saudargas, būsimojo atkurtos Lietuvos pirmojo užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo tėvas. A. Brazausko studijų kurso draugas A. Džiaugys I. Saudargą prisimena kaip malonų ir solidų dėstytoją. Nežinia, ką į tai atsakytų A. Brazauskas, kuriam šis dėstytojas iš aukštosios matematikos parašė du trejetus. KPI turėjo savo karinę katedrą, kuri organizavo karinį parengimą, todėl instituto studentams nereikėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Šios katedros vedėjas buvo generolas Vitkauskas – buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, kuris 1940 m. nesipriešino sovietinei okupacijai.

Hidrotechnikos katedros protokolai rodo, kad katedros mokslininkų kasdienybėje vyravo žemiški rūpesčiai – specialybės vadovėlių rengimas, mokslinių straipsnių rašymas ir paskaitų kokybės užtikrinimas.

Tik kai kur sušmėžuoja informacija apie vangų ideologinį darbą ir būtinybę jį stiprinti.

Studijas pradėjęs 1951 m., Kauno politechnikos institutą A. Brazauskas baigė 1956 m. pavasarį. Mokslas jam sekėsi labai gerai.

Minėti trejetai iš matematikos yra vieninteliai prastesni pažymiai, kiti įvertinimai – tik gerai arba labai gerai, o nuo trečiojo kurso – vien labai gerai, todėl jis, kaip gerai besimokantis ir aktyvus, puikių sporto rezultatų pasiekęs studentas, buvo tarp pirmųjų, galinčių rinktis būsimąją darbovietę.

A. Džiaugys prisimena, kad Kauno hidroelektrinės statybas pasirinko trys grupės lyderiai, tarp jų ir A. Brazauskas, kuris pradėjo dirbti elektrinės statybos direkcijoje.

Šiandieną kartais nostalgiškai prisimenama sovietinė baigusiųjų studijas paskyrimų į darbo vietas sistema, garantavusi jaunų specialistų įdarbinimą, bet bent jau pokariu ir 6-ajame dešimtmetyje ne viskas buvo taip paprasta.

Inžinerinių specialybių patrauklumą tarp jaunimo ypač mažino tikimybė baigus mokslus būti išsiųstam dirbti toli už Lietuvos ribų. Aukštosios mokyklos buvo pavaldžios sąjunginei TSRS aukštojo mokslo ministerijai, kuri sudarinėjo specialistų paskirstymo visoje TSRS planus. Jais vadovaujantis respublikoje buvo paliekama tik dalis baigusiųjų aukštąsias mokyklas, kiti ieškojo būdų, kaip išsisukti nuo privalomo paskyrimo dirbti už Lietuvos ribų, arba vyko į svetimus kraštus.

6-ojo dešimtmečio viduryje jaunam specialistui tapo lengviau likti Lietuvoje. Paradoksalu, kad tokios galimybės numatytos sąjunginiame nutarime, kuris turėjo didelės įtakos ne tik specialistų rengimui, bet ir LTSR politinei raidai.

Tuo metu N. Chruščiovas buvo labai nepatenkintas žemės ūkio rezultatais Pabaltijo respublikose, todėl kritikavo vietos valdžią už blogą vadovavimą. Maskvos partinis aparatas į Lietuvą, Latviją ir Estiją siuntė sovietinių darbuotojų brigadas, turėjusias padėti vietos vadovams. Dėl centro nepasitenkinimo nuo pareigų buvo nušalintas LTSR vyriausybės vadovas Mečislovas Gedvilas, vėl atkurta „generalgubernatoriaus“ institucija, į LKP CK antrojo sekretoriaus pareigas atsiųstas atstovas iš Maskvos.

Juo tapo buvęs TSKP CK aparato darbuotojas Borisas Šarkovas. Dėl šios „pagalbos“, o greičiau – politinio spaudimo A. Sniečkaus vadovybei, 1955 m. gruodį ir buvo priimtas svarbus TSKP CK ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 1995.

Nors net 36 punktų dokumentas skirtas faktiškai žemės ūkio problemoms, kai kurie jo skyriai skirti statybinių medžiagų, melioracijos vamzdelių gamybai didinti ir telkti reikalingus tam kadrus. 25-ajame punkte nurodoma: „Įpareigoti TSRS valstybinę plano komisiją ir TSRS Aukštojo mokslo ministeriją numatyti specialistų skirstymo planuose 1956–1958 metais palikimą Lietuvos TSR visų inžinierių statybininkų ir hidrotechnikų, baigsiančių aukštąsias mokyklas Lietuvos TSR.“

Taigi šiuo nutarimu rūpintasi ne tiek Lietuvos inžinieriais, kiek padėtimi žemės ūkyje, kuriai pagerinti išimties tvarka ir buvo leista palikti statybininkus bei hidrotechnikus savo respublikoje.

Iki tol nemažai jaunų specialistų buvo siunčiama į broliškas respublikas. Jaunuoliai, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu įdarbinimu, todėl ieškojo būdų, kaip išvengti šios tremties. Nors Kauno politechnikos instituto komjaunimo vadovai kritikavo absolventus, kurie išsisukinėja, laikosi „buržuazinio nacionalizmo nuostatų ir vengia atlikti savo internacionalistinę pareigą įsidarbindami pagal paskyrimą kitose respublikose“, paskelbtas nutarimas reiškė, kad Lietuva rengs specialistus savo poreikiams tenkinti.

Ši aplinkybė tapo svarbia socialine ir tautine pasekme. Remiantis vietiniais poreikiais galima buvo formuoti ir atitinkamas grupes bei kurti studijų planus. Tai buvo sprendimas, padėjęs išlaikyti lietuviškas studijų sritis.

Galima sakyti, kad šią inžinerijos lituanizacijos programą dirbtinai palaikė respublikos valdžia. Antai nemaža dalis absolventų „pirklių“ – ministerijų ir žinybų atstovų – įrodinėjo, kad jiems nereikia KPI vieną ar kitą specialybę baigusių absolventų ir kad, tik norėdami palengvinti LTSR plano komisijos naštą skirstant baigusiuosius aukštąjį mokslą studentus, jie geranoriškai priima naujus specialistus.

Galima suprasti, ką reiškė tokia kadrų „perprodukcija“ Lietuvoje: pirma, jauno žmogaus siuntimą į kitą sovietinę respubliką, antra, esant tokiai tendencijai – vietos institucijoms neįdarbinant baigusiųjų, Maskvoje būtų suabejota šios programos – minėto nutarimo – poreikiu.

Susiklosčius tokiai situacijai būtų sumažintas rengiamų specialistų skaičius, arba respublikos aukštosios mokyklos būtų virtusios sąjunginių kadrų kalve. Dėl to galėjo prasidėti Lietuvos aukštojo mokslo rusifikacija.

Taigi darbo kadrų rengimo efektyvumas ir tautinis interesas ne visada derėjo.

Sovietinės Lietuvos valdžios vykdyta tautiškumo politika reikalavo papildomų lėšų, kurios žvelgiant iš visos TSRS ūkio interesų pusės atrodė nepagrįstos.

Nepaisant to, respublikos vadovai ir mokslo biurokratai laikėsi tokios krypties, nors tai ir kėlė TSRS švietimo funkcionierių nepasitenkinimą. Juos skatino ambicijos sukurti savą, lietuvišką specialistų klasę, tuo metu vadintą technine inteligentija. A. Brazauskas, kaip jau minėta, tiesiogiai pateko į šį mokslo lituanizacijos politikos lauką, nes nuo pat pradžių jis priklausė grupei jaunuolių, kurie turėjo būti „paskirstyti“ į kitas respublikas – planuota visus dešimt hidrotechnikos specialybės absolventų išsiųsti dirbti už respublikos ribų.

Įdomu, kad net ir priėmus šį sąjunginį nutarimą KPI absolventų įdarbinimo Lietuvoje klausimas nebuvo visiškai aiškus, biurokratai ignoravo net ir TSKP CK nutarimą. Antai 1956 m. balandį LTSR Ministrų Tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko ir LKP CK antrojo sekretoriaus Boriso Šarkovo rašte TSRS aukštojo mokslo ministrui Viačeslavui Jeliutinui piktinamasi, kad skirstant KPI absolventus visiškai neatsižvelgta į minėtą sąjunginį nutarimą – net 97 inžinieriai statybininkai ir hidrotechnikai (65 proc. baigiančiųjų šias specialybes) pagal skirstymo planą nukreipiami dirbti už Lietuvos ribų.

Sąjunginė aukštojo mokslo ministerija į LTSR Ministrų Tarybos raštą sureagavo greitai. V. Jeliutinas savo atsakyme LTSR vadovams pabrėžė, kad, kaip ir dera pagal nutarimą, baigusieji statybos ir hidrotechnikos specialybes studentai bus palikti dirbti Lietuvoje. Taip A. Brazauskas ir jo kurso draugai nebuvo išsiųsti į „broliškas respublikas“, liko dirbti Lietuvoje.

Tiesa, A. Brazausko padėtis buvo išskirtinė ir jo darbo Lietuvoje klausimas išspręstas net anksčiau nei bendramokslių. Valdžia globojo A. Brazauską kaip žinomą respublikos sportininką. Respublikos vadovai suprato, kad sporto rinktinių narių nevalia siųsti dirbti už Lietuvos ribų – juos būtina įdarbinti vietoje.

1956 m. kovo pabaigoje LTSR sporto komiteto pirmininkas Aleksandras Gudanovičius LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui K. Preikšui rašė: „Šiais metais Kauno Politechnikos Instituto Hidrotechnikos fakultetą baigia LTSR lengvosios atletikos rinktinės dalyviai, respublikos rekordininkai ir čempionai J. Janickas ir A. Brazauskas, LTSR tinklinio rinktinės kapitonas V. Barilka ir Chemijos fakultetą – tinklinio rinktinės dalyvė E. Paulauskaitė. Ryšium su tuo, kad minėtų pirmaatskyrininkių dalyvavimas ginant Lietuvos TSR sportinę garbę yra būtinas norint tinkamai pasirodyti TSRS Tautų spartakiadoje ir vėlesnėse tarprespublikinėse ir visasąjunginėse varžybose, Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR Ministrų Tarybos prašo Jūsų patvarkymo skirstant jaunuosius specialistus įdarbinti minėtus draugus Lietuvos TSR.“

Šio dokumento kampe K. Preikšo užrašyta rezoliucija: „drg. K. Baršauskui. Palikti. 56. III. 26“ liudija, kad vyriausybė sutiko su šiuo sporto komiteto siūlymu.

Galima sakyti, kad A. Brazauskas KPI buvo mokomas statyti būsimąją Kauno hidroelektrinę (HE). Negalima nematyti jo pasirinktos studijuoti hidrotechniko specialybės ir respublikos valdžios planų panaudoti Nemuną elektrai gaminti sąsajų. A. Brazauskas net praktikos buvo siunčiamas į Narvos hidroelektrinės statybas – kolektyvą, kurio dalis vėliau atvyko į Kauną ir statė hidroelektrinę prie Nemuno. Dar net nebaigęs mokslų A. Brazauskas jau įsitraukė į jos statybos direkcijos veiklą. A. Brazauskui tebesimokant antrajame kurse KPI Hidrotechnikos katedroje buvo svarstomas klausimas, kaip fakultetas galėtų prisidėti prie Kauno HE statybos. Buvo planuojama įrengti tam būtiną laboratoriją.

Tiesa, ne visi A. Brazausko studijų grupės žmonės buvo pasiųsti į Kauno HE statybas. 1956 m. birželio 30 d. patvirtintame KPI absolventų paskirstymo plane matyti, kad Hidrotechnikos fakultete hidrotechnikos įrenginių statybos specialybę baigė 10 studentų, tarp ir jų A. Brazauskas. Visi jie, išskyrus į Šilutę išvykusį V. Krivicką, buvo įdarbinti Kaune. Daugelis Hidrotechnikos fakulteto absolventų buvo priskirti LTSR melioracijos valdybai ir turėjo pradėti darbą Hidromelioracijos institute. A. Brazauskas kartu su žemiečiu R. Charūnu ir kitu grupės draugu V. Kinderevičiumi gavo paskyrimą į TSRS elektrinių ministerijai pavaldžią Kauno energetinės statybos valdybą „Kaunas energostroj“ – joje jie turėjo dirbti meistrais.