Šalia labai aiškiai formuluojamų tikslų – žalia, inovatyvi gerovės valstybė, kurie matomi kaip nacionalinės politikos darbotvarkės dalis, kita nemažiau svarbi žinia, kad šių laikų politikos pamatas yra vertybės, tokios kaip pasitikėjimas, atsakomybė, susitarimas, teisingumas, sąžiningumas. Jos turi būti sugyvenimo ir visuomenėje, ir politikoje pamatas. Jos turi būti žaidimo taisyklės šalies politikoje. Kitaip turėsime gyventi kreivų veidrodžių orveliškoje realybėje, kur karas yra taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga.
Nors kartais toks įspūdis, kad kaip tik orveliškoje tikrovėje gyvename, tikrai atsiranda, nes ypač politikos lauke kiekvienas naujas „apsivalymas“ dažnai virsta tik „nauju dugnu“.
Beje, prezidentas po metinio pranešimo Seime savo Facebook paskyroje citavo sociologo Ralfo Dahrendorfo teiginius apie XX a. pabaigos politines transformacijas, kurias jis itin taikliai apibūdino pokyčių trukmės požiūriu.
Dahrendorfas teigė, kad politinės demokratijos pamatus galima padėti per šešis mėnesius, o ekonominiams pokyčiams ir naujam rinkos ekonomikos modeliui įtvirtinti reikia šešerių metų. Tačiau net šešiasdešimties metų reikės sukurti pilietinei visuomenei.
Iš to visuomenės paveikslo, kurį stebime Rytų ir Vidurio Europoje jau kelis dešimtmečius, panašu, kad Dahrendorfas buvo ir yra teisus. Ne veltui pagrindinis jo tyrimų objektas buvo šių laikų visuomenių skirtys.
Tad daugelis šio regiono šalių vis dar klaidžioja pilietinės visuomenės formavimo keliuose ir klystkeliuose. Gal viena žinia yra geresnė šiame kontekste. Visuomenės raidos tempas per paskutinius penkiasdešimt metų yra itin aukštas. Tad gal pavyks pilietinę visuomenę sukurti kiek greičiau nei manė Dahrendorfas.
Socialinis pasitikėjimas yra esminis pilietinės visuomenės ingredientas. Beje, jis yra svarbus ne tik pilietinei visuomenei savyje. Be socialinio pasitikėjimo Lietuvoje yra neįmanoma visuotinė, arba Šiaurės Europos pavyzdžio, gerovės valstybė. Vienoje prieš kurį laiką vykusioje diskusijoje su keliais švedų socialdemokratais kaip tik teko paaiškinti, kad taip yra dėl trijų aplinkybių.
Pirmiausia dėl neoliberalios, arba itin individualizmo, o ne kolektyviškumo kryptimi pasukusios, Lietuvos visuomenės (re)socializacijos pastaraisiais dešimtmečiais. Toliau seka akivaizdus socialinio pasitikėjimo trūkumas ir žmonių bei valstybės tarpusavio susvetimėjimas. Galiausiai plačios visuomenės saviorganizacijos ir gebėjimų ginti savo interesus trūkumas.
Tad svarstant apie gerovės valstybės modelį netolimoje ateityje realus pasirinkimas būtų, apibendrintai kalbant, korporatyvinis arba vokiškasis jos modelis. Šis labiau iš viršaus yra diegiamas, kolektyvinio veiksmo visuomenėje mažiau reikalauja.
Bet laikas sugrįžti prie socialinio pasitikėjimo, kaip reiškinio, Lietuvoje. Kokia jo būklė ir kaip ji keičiasi Lietuvoje ir aplink ją? Ką apie tai sako Europos socialinis tyrimas?
Svarbiausias socialinį pasitikėjimą matuojantis klausimas nuo pat EST pradžios 2001 metais yra šis: ar galima pasitikėti dauguma žmonių?[1]. Kaip jau ne viename tyrime būta, aukščiausius socialinio pasitikėjimo rodiklius demonstruoja Šiaurės Europos šalys, po jų yra Vakarų Europa[2], o toliau seka Pietų Europa ir Rytų Vidurio Europa (pav. 1).
Blogiau nei toks pasitikėjimo pasiskirstymas pagal šalis yra tai, kad socialinio pasitikėjimo mastas skiriasi (keliais) kartais tarp viršuje esančių Šiaurės Europos visuomenių ir apačioje esančių Rytų Vidurio Europos šalių. Iš esmės Rytų ir Vidurio Europa yra didele dalimi socialinio nepasitikėjimo visuomenės.
Lietuvoje pasitikinčiųjų dalis apima lygiai vieną ketvirtadalį visuomenės, kai nepasitikinčiųjų dalis siekia 33 proc., o likusieji yra nei itin pasitikintys, nei itin nepasitikintys.
Pagal pasitikėjimo rodiklį lenkiame Bulgariją, Lenkiją, Kroatiją, bet ženkliai atsiliekame nuo Estijos. Ji apskritai pagal socialinio pasitikėjimo mastą artėja prie Vakarų Europos lygio.
Kaip tik pagal socialinio pasitikėjimo rodiklį galima fiksuoti pirmąjį įšalo slenkstį, nes 2010 m. arba 5-osios EST bangos apklausoje Lietuvos socialinio (ne)pasitikėjimo mastas buvo beveik toks pat, kaip ir 2019 metų pabaigoje. Nepasitikinčiųjų buvo tie patys 25 proc., o pasitikinčiųjų – 30 proc. Tad lyg ir vos geriau, bet pagerėjimas yra statistinės paklaidos ribose. Ir jį vertinti kaip aiškią tendenciją negalime.
Kiti du pasitikėjimą matuojantys klausimai yra tokie: ar dauguma žmonių, progai pasitaikius, stengtųsi jumis pasinaudoti, ar stengtųsi būti sąžiningi su jumis, taip pat ar žmonės dažniausiai stengiasi padėti kitiems, ar rūpinasi tik savimi?
Kad neužverstume nuomonių statistika ir paveikslais, toliau bus tik du paveikslai, ir abu apie situaciją Lietuvoje.
Likusieji socialinio pasitikėjimo klausimai fiksuoja antrą ir trečią pasitikėjimo įšalo slenkstį. Pirmiausia po 31 proc. abiejuose tyrimuose Lietuvoje manė, kad dauguma žmonių yra sąžiningi (pav. 2). Kad dauguma yra savanaudiški, teigė po 22 proc. Čia atsakymų balansas yra geresnis, nei kai klausta apie pasitikėjimą bendrai.
Nors palyginamuoju požiūriu toliau liekame tarp žemo pasitikėjimo šalių: Bulgarija – 17 proc., Serbija - 20 ar Slovakija – 22 proc. Vėl mus lenkia Estija, kur 43 proc. manė, kad dauguma yra sąžiningi. Ką jau bekalbėti apie Suomiją ir Norvegiją su 71 proc., Švedijoje – 66 proc. ar Nyderlanduose – 65 proc. sąžiningumo visuomenėje įvertinimu. Taip pat gana ženkliai atsiliekame ir nuo 27 šalių, kurios dalyvavo 2019 m. EST apklausoje, vidurkio (pav. 2).
Galiausiai, ką Lietuvoje manome apie pagalbą vieni kitiems? Čia paveikslas yra liūdniausias, nes vos penktadalis manė, kad stengiamasi padėti vieni kitiems (pav.2). Beveik 35 proc. apklaustųjų tiek 2010, tiek ir 2019 metais teigė, kad taip nėra. Norvegijoje, Suomijoje, Airijoje, Švedijoje apie 50 proc., arba kas antras apklaustasis, sakė, kad žmonės padeda vieni kitiems.
Aišku, žemiausiose pozicijoje pagal šį rodiklį vėl lieka Bulgarija, Serbija su 10–12 proc., bet Lietuvai menka iš to paguoda. Trumpai tariant, su socialiniu pasitikėjimu per beveik dešimt metų Lietuvos visuomenė nei pirmyn, nei atgal. Likome ten pat, kur ir buvome.
Gerai. Su socialiniu pasitikėjimu yra ne kaip. Bet gal iš prigimties esame, sakykime, pilietiškesni? Pilietines veiklas EST vertina keli klausimai[3]. Deja, iš prigimties pilietiškesni nesame.
Vos keli procentai kasmet dalyvauja organizacijų ir asociacijų veikloje. Viešos demonstracijos ar panašūs veiksmai nėra populiarūs taip pat. Ne taip, kaip Prancūzijoje 2019 metų tyrime, kur sakė, kad daugiau nei 14 proc. dalyvavo demonstracijose, ar Ispanijoje, kur šis rodiklis siekia 20 proc. Kiek dažniau esame linkę pasirašyti peticijas. Apie 10 proc. tai daro, bet ir šis rodiklis yra toje pačioje įšalo zonoje kaip ir visi likusieji (pav. 3).
Kai žvelgi į dviejų Europos socialinio tyrimo bangų 2010 ir 2019 m. rezultatus Lietuvoje, gali apimti deja vu jausmas. Lyg jau ten buvome, bet vėl esame. Nes faktiškai nėra jokių poslinkių. Ta stagnacija, ar įšalas, socialinio pasitikėjimo ir pilietiškumo lauke turi tik vieną teigiamą aspektą, kad nepasitikėjimas, susvetimėjimas, pasyvumas bent jau nedidėja. Kaip atsidūrėme dugne, taip jame ir pasiliekame.
***
[1] Ar apskritai dauguma žmonių galima pasitikėti, ar su žmonėmis reikia būti labai atsargiam/-iai? Prašau įvertinti skalėje nuo 0 iki 10, kur 0 reiškia, kad su žmonėmis reikia būti labai atsargiam/-iai, o 10 – kad dauguma žmonių galima pasitikėti.
[2] Išskirtimi šį kartą yra Prancūzija.
[3] Siekiant geresnio gyvenimo Lietuvoje arba norint užkirsti kelią gyvenimo blogėjimui galima imtis įvairių veiksmų, ar per pastaruosius 12 mėn. jūs ėmėtės šių veiksmų...? Toliau vertinamas dalyvavimas konkrečiuose veiksmuose, kaip dirbote kitoje organizacijoje ar asociacijoje; pasirašėte peticiją; dalyvavote teisėtoje viešoje demonstracijoje; boikotavote tam tikrus produktus ir panašiai.