Algis Krupavičius. Apie politinę apatiją ir demokratiją: po trisdešimties metų

Vienas įdomiausių demokratizacijos tyrėjų Philippe C. Schmitter viename naujausių savo tekstų taip rašo: „aš [...] esu tikras, kad tai sukels gilų desencanto jausmą (arba sumišimą ir nusivylimą), kai žmonės sužinos, kad šiuolaikinė liberali, konstitucinė, atstovaujamoji politinė demokratija neišsprendžia daugelio nelygybių ir nelaimingumų šiame pasaulyje“¹. Vidurio Rytų Europa jau kiek daugiau nei tris dešimtmečius gyvena demokratijoje. Ir šio regiono visuomenės žino, kad demokratija nėra panacėja net nuo politikos ligų. Ką jau kalbėti apie kitas visuomenės gyvenimo sritis.

Kita vertus, nusivylimas demokratija būdingas ne tik Vidurio Rytų Europai. Iliustracijai – du šiuo metu geriausi demokratijos matavimai, kuriuos atlieka Ekonomisto žurnalo tyrėjai. Vos dvi jų metinių apžvalgų antraštės: „Demokratijos indeksas 2010. Demokratija traukiasi“ ir „Demokratijos indeksas 2019. Demokratijos nesėkmių ir liaudies protesto metai“. Čia nėra jokios panikos. Tiesiog tokia tikrovė. Arba „demokratijos recesija“, kaip sako Larry Diamond, amerikiečių politikos sociologas.

Dar pora pastebėjimų iš minėto Demokratijos indekso. Pilnų (galima vadinti ir pilnutinių demokratijų skaičius nuo 2010 iki 2019 metų nuo 26 valstybių sumažėjo iki 22. Lyg ir nedaug. Bet pilnutinės demokratijos sudaro vos 13 proc. tarp 167 vertintų valstybių, o jose gyveno maždaug 6 proc. pasaulio gyventojų. Mažokai. Tarp pilnutinės demokratijos šalių nėra nei vienos iš Vidurio Rytų Europos. Arčiausiai tokių demokratijų iš regiono valstybių yra Estija.

Kad demokratijų paveikslas nebūtų pernelyg liūdnas, tai šiuo metu dar turime 54 demokratijas su trūkumais. Jose gyvena beveik 43 proc. šios planetos gyventojų. Likusios valstybės yra hibridiniai ar autoritariniai politiniai režimai.

Jei atsigręžtume atgal, tai bene didžiausias politikos pokytis Vidurio Rytų Europos šalyse per tuos 30 metų buvo jų visuomenių nusisukimas nuo politikos ir politinės apatijos suklestėjimas.

Jei 1990 metų Europos vertybių tyrime teigė, kad politika labai ir pakankamai domėjosi net 79 proc. apklaustųjų Latvijoje, tai Europos socialinio tyrimo duomenimis (EST) tokių 2019 metais sumažėjo iki 37 proc.

Toks pat domėjimosi politika nuosmukis ištiko Lietuvą – beveik 74 proc. 1990 metais ir 31 proc. 2019 metais, Bulgariją – atitinkamai 73 ir 30 proc., Estiją – 60 ir 39 proc., Slovėniją – 57 ir 38 proc., Vengriją – 52 ir 26 proc. Ir šis Vidurio Rytų Europos šalių sąrašas gali būti tęsiamas.

Ne vienu atveju domėjimosi politika sumažėjimą galima matuoti ir kartais. Bet mąstykime kritiškai. Gal tas pat vyksta ir senosiose Europos demokratijose? Bet ne. Pavyzdžiui, Austrijoje domėjimasis politika lieka per 30 metų iš esmės toks pat, kaip buvęs, t.y. 54 ir 52 proc., analogiškas paveikslas yra Nyderlanduose su 62 ir 63 proc. atitinkamai, o Švedijoje dėmesys politikai net augo nuo 47 iki 72 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 47 iki 57 proc.

Be abejo, rastume vieną kitą šalį, kur domėjimasis politika sumažėjo. Taip įvyko Norvegijoje, kur mažėjo nuo 72 iki 53 proc., ar Vokietijoje – nuo 75 iki 66 proc., bet čia labai gali būti ir buvusios Rytų Vokietijos efektas.² Tačiau bendrai stebime dvi priešingas trajektorijas: Vidurio Rytų Europoje nusisukimą nuo politikos, o Vakarų ir Šiaurės Europoje stabilumą ar net tam tikrą dėmesio politikai padidėjimą.

Dar keli pastebėjimai apie Lietuvą konkrečiai. Čia domėjimasis politika ne tik kad daugiau nei dvigubai sumažėjo 1990–2010 m. laikotarpiu nuo 73.8 iki 35.8 proc., bet ir toliau mažėja. 2019 metais pagal Europos socialinio tyrimo apklausą labai ir pakankamai politika domėjosi vos 31.1 proc., kai vidutiniškai kitose 27 Europos šalyse – 42.2 proc., arba 11 proc. daugiau nei Lietuvoje.

Domėjimasis politika yra vienas svarbių politinės apatijos ir/ ar priešingai – politinio įsitraukimo – ženklų. Jis paprastai yra tampriai susijęs su pasitikėjimu svarbiausiomis politikos institucijomis. Pasitikėjimas yra piliečių santykio su pagrindiniais politikos subjektais išraiška. Deja, tiek 2010 metų, tiek ir 2019 metų EST apklausose pasitikėjimas partijomis, politikais ar parlamentu matuojamas vienaženkliais skaičiais (pav. 1)³. Itin optimistiškai žvelgiant į šiuos pasitikėjimo rodiklius, galima matyti nedidelį pagerėjimą. Bet jis primena optinę apgaulę ar miražą, ypač, kai kitoje pusėje parašome nepasitikėjimo rodiklius. 2019 metais partijomis Lietuvoje nepasitikėjo 62.7 proc. EST respondentų, nes pasitikėjimą jomis vertino vos 0- 3 balais iš vienuolikos, taip pat 58.1 proc. nepasitikėjo politikais ir 55.1 proc. parlamentu. Arba daugiau nei pusė nuo visų, kas reiškia piliečių ir politinės sistemos susvetimėjimą iš esmės.

Pasitikėjimas nemaža dalimi paaiškina ir politinį elgesį. Vėl Lietuvoje ir elgesio požiūriu galime konstatuoti ženklią politinę apatiją. Vienintelis teigiamesnis atsiradęs reiškinys yra – tai gana stabilus dalyvavimas svarbiausiuose nacionaliniuose – Seimo ir prezidento – rinkimuose. Į juos ateina apie pusę registruotų rinkėjų. Beje, dėl emigracijos jų skaičius ir taip šiek tiek sumažėjo. Nors tie 50 proc. rinkimuose irgi yra ne itin daug. Net ir šiais rinkėjų aktyvumo sumažėjimo laikais daugelyje kitų Europos šalių balsuoja vidutiniškai apie du trečdalius rinkėjų.

Kiti individualaus politinio elgesio rodikliai irgi neįkvepia. Vos į keletą jų pažvelkime (pav. 2). Vėl jie visi yra vienaženkliais skaičiais matuojami. Žodžiu, ir veiksmų apatiją turime.

Tad politinis pasyvumas persmelkia tiek nuostatas politikos atžvilgiu, tiek pasitikėjimą, galiausiai įsitraukimą į politinius veiksmus.

Kol kas tiek demokratijai, tiek svarbiausioms politinio režimo institucijoms gerokai trūksta ne tik pasitikėjimo, bet ir legitimacijos arba teisėtumo. Blogiau yra kita. Politinė klasė prie pasitikėjimo ir legitimacijos padidinimo menkai prisideda, nors ji ir visuomenei turėtų rodyti pavyzdį. Veikiau yra priešingai.

Algis Krupavičius

Dar vienas integralus klausimas yra užduodamas EST: ar jūs esate patenkintas/-a tuo, kaip demokratija veikia Lietuvoje? 2009 – 20010 m. finansų ir ekonominės krizės metu pasitikėjimas demokratija pateko į gilią duobę (pav. 3)⁴. Po to matome tam tikrą stabilumą, bet standartinės 3 proc. apklausų paklaidos ribose. O pasitenkinimo demokratija atskaitos taškas yra tik vos ketvirtadalis piliečių.

Pabaigai šiek tiek apie viltį. Demokratija tiek Lietuvoje, tiek ir Vidurio Rytų Europoje yra vis dar santykinai naujas reiškinys. Tad jos būklę vertinant visai pravartu pasitelkti Makjavelį, kuris sakė: „...žmonės iš tikrųjų nepasitiki naujovėmis, kol jų gerumu neįtikina ilga patirtis“⁵. O kol kas tiek demokratijai, tiek svarbiausioms politinio režimo institucijoms gerokai trūksta ne tik pasitikėjimo, bet ir legitimacijos arba teisėtumo. Blogiau yra kita. Politinė klasė prie pasitikėjimo ir legitimacijos padidinimo menkai prisideda, nors ji ir visuomenei turėtų rodyti pavyzdį. Veikiau yra priešingai.

Kita vertus, kažin ar galima užbaigti viltimi šią apžvalgą. Kartais, ir labai neretai, Lietuvos politikos pasaulis primena absurdą. Apie jį iškalbingai rašė Rolandas Pavilionis savo knygoje Prieš absurdą: „Absurdas yra mūsų gyvenimo dalis. Kuo ji didesnė, tuo labiau absurdiškas gyvenimas. Iš dalies absurdą lemia mūsų prigimtis; kur kas labiau – mūsų gyvenimo būdas; bet labiausiai – mūsų susitaikymas su absurdu, gyvenimas absurde jo nejaučiant, nepastebint, nesugebant arba nenorint jo matyti...“

^{1 Schmitter Ph.C. (2017) From Transitology to Considology. In Ould Mohamedou M-M.,T.D. Sisk T.D. (eds.) Democratisation in 21st Century. Routledge, p.183.}

^{2 Duomenys: EVS (2011): European Values Study 1990, 2nd wave, Integrated Dataset. GESIS Data Archive, Cologne, Germany, ZA4460 Data File Version 3.0.0 (2011-11-20) doi:10.4232/1.10790; European Social Survey (2019). ESS Round 9 (2018/2019) Technical Report. London: ESS ERIC}

^{3 Duomenys: European Social Survey (2012). ESS Round 5 (2010/2011) Technical Report. London: Centre for Comparative Social Surveys, City University London; European Social Survey (2019). ESS Round 9 (2018/2019) Technical Report. London: ESS ERIC}

^{4 Duomenys: European Social Survey (2012). ESS Round 5 (2010/2011) Technical Report. London: Centre for Comparative Social Surveys, City University London; European Social Survey (2019). ESS Round 9 (2018/2019) Technical Report. London: ESS ERIC}

^{5 Makiavelis N. (1992) Rinktiniai raštai. Mintis, p. 34.}