Nors šalia politikos ar joje esantiems nebuvo didelės nuostabos, kad čia vietoj virtuvės pamatysime Augijo arklides, tai taip ir atsitiko.
Premjeras Skvernelis, daugumos frakcijos lyderis Karbauskis, NSGK pirmininkas Bakas žada, kad bus dar įdomiau ir, matyt, ne vienas veiksmas. Ir kad bus įspūdinga, tai tuo būtų sunku nepatikėti. Bent kiek nors informuotiems lietuviškoje politikoje...
Kažkada Otto von Bismarckas yra sakęs, kad dviejų dalykų geriau nematyti, t. y. kaip kemšamos dešros ir kaip priimami įstatymai. Tad lietuviškų politikos arklidžių kvapas labai pasirodė nekoks. Ir ne tik kvapas, nes politikai ir po tikrą politikos mėšlą braido.
Tą politikos mėšlą, beje, pirmiausia kuria politikos ir verslo santykiai, o jiems civilizuoti jokių rimtų instrumentų politikos lauke nėra.
Kita vertus, visiems mums būdinga kiek pervertinti naujausius įvykius. Tad šiandien didžiojo demono įsikūnijimas yra MG Baltic. Kad anie iš MG yra cinikai ir jiems visos jūros iki kelių, tai ilgų įrodinėjimų nereikia. Deja, tie įtakos šokiai tarp verslo ir politikos atsirado gerokai anksčiau nei MG Baltic politiniai projektai.
Kažkada buvo Lietuvos verslo darbdavių konfederacija ir Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, kurios kaip politinis anstatas (galima sakyti ir „stogas“) buvo sukurta Darbo partija. Ji atvedė į politiką visą būrį verslininkų. Rimtų ir nemažai versle pasiekusių. Kad tą anie darė atvirai, tai yra aiškus pliusas.
Paskui buvo R. Pakso ir jam artimų verslo grupių epopėja.
Čia jau daugelis dalykų buvo šešėlyje. Bet Pakso apkalta pasinaudojo kitos verslo grupės savo įtakai politikos lauke sustiprinti. Tuose laikuose slypi Maximos Leo LT ištakos. Tas projektas žlugo, bet verslui atsipirko su kaupu mokesčių mokėtojų pinigais.
Lietuvos pramoninkų konfederacija atskiros partijos nekūrė, bet 1996 m. pasirašė rinkimų paktą su konservatoriais, nors vėliau, bet dar B. Lubio laikais pradėjo remti finansiškai visas pagrindines politines partijas. Ir čia, beje, yra vienas civilizuotesnių verslo ir politikos santykių pavyzdžių, nors lobizmą ir vadino Lietuvoje kurį laiką „lubizmu“.
Dabartinė VSD pažyma atskleidė, kad liberalų projektą MG Baltic vysto nuo 2006 m. Tam ji sukūrė politinę partiją... Savą ir, o kaip netikėta, kišeninę. Ironizuoju. Žinoma.
Dalis tų kišenėje esančių net nesuprato, kad ten sėdi. Ir visai taip gali būti. Nes veiksmai plėtojosi užkulisiuose. Apie juos žinojo keliolika. O viešai liberalai save rodė dar gi kaip vakarietišką vertybinę ir programinę partiją.
Nes anie jokie populistai nesą. Deja, po naujausių istorijos vingių liberalų sąjūdį, matyt, teks uždaryti. Kitaip labai jau MG Baltic politiniu filialu visuomenės akyse liktų.
Bet pabandykime nepaskęsti detalių ir faktų sūkuryje. Ar galime ką nors apibendrinti iš to, ką jau žinome.
Nors įtarėme ir jau bent kurį laiką manėme, bet naujausi įvykiai tik sutvirtino susivokimą, kad gyvename valdomoje oligarchinėje demokratijoje.
Čia verslas, politika ir žiniasklaida yra beveik į kelias grupes susibūrę. Bet ne konkuruoja, o įtakomis ir poveikiais pasidalija ir bent jau daugumai yra gerai.
Tik visuomenei nuo to nėra gerai. Jaunimas ir vidurinioji karta iš čia sparčiai bėga. Lieka senstanti Lietuva. Be perspektyvos. Bet tas oligarchinis aštuonkojis to nesupranta. Kartais kokios nors „švęsto“ vandens a la emigracijos sulaikymo strategijomis pamojuoja ir c‘est la vie tęsiasi.
Procedūriškai „demokratija“ yra. Vyksta rinkimai. Reguliariai. Pusę Seimo ir visas savivaldybes išrenkame pagal partijų sąrašus. Nors ši tvarka yra gerokai ydinga. Kad anie mažai atsinaujina, tai bėda maža. Partijų pasiūla irgi yra.
Viena ar kita būna nauja. Kiekvienuose rinkimuose. Vietos savivaldoje dar koks visuomeninis komitetas atsiranda. Vienus išrinktus laikas nuo laiko pakeičia kiti. Lyg ir beveik tvarkoje, bet ir gerokai netvarkoje.
Čia tokia klinikinė atskaitingos ir piliečių demokratijos mirtis. Jai atgaivinti politinės sistemos perkrovos, kai ateina nauji veidai, jau nebeužtenka. Politinei sistemai reikia performatavimo arba pamatinės rekonstrukcijos. Ir gerokai iš esmės. Ne fasadinės.
Ką aiškiai ir pirmiausia verta keisti? Pradžiai reikia sutarimo. Dėl atskaitingos ir piliečių demokratijos. Dėl parlamentinės respublikos. Atstovavimas arba rinkimų sistemose tiek vietos valdžios rinkimuose, tiek rinkimuose į Seimą reikia vietoje partijų sąrašų sudaryti daugiau galimybių balsuoti už atskirus kandidatus.
Čia švelniai kalbant. Nebūtinai vienmandatėse, bet kelių mandatų apygardose. Stabdžių ir atsvarų sistema turi veikti realiai, o prezidento, vyriausybės ir Seimo santykiams reikia Suomijos konstitucinių pataisų, kad prezidentas nebebūtų politinės sistemos zuikis be bilieto ( angl. free rider), o valdžios veikėjų galios būtų pusiausviros.
Teismų sistemoje, o ir apskritai, reikia, kad veiktų įstatymo viršenybė.
Jei taip yra dabar, tai, matyt, reikia pagalvoti iš naujo. Kad būtų išgyvendinta oligarchinė demokratija, reikia, kad žiniasklaidos verslas būtų atskirtas nuo kitų verslų. Čia yra itin svarbi sąlyga. Jos šiandien nėra tikrovėje.
Ar oligarchinės demokratijos Augijo arklides pavyks išvalyti? Tai klausimas lieka atviras. Esmė tame, kad nei Heraklio, nei upės srovės aplink nematyti. Bet gal atsiras. Sąjūdžio trisdešimtmečio proga...