Tad rinkėjų pasirinkimų tendencijos juose bus itin atidžiai nagrinėjamos. Tačiau nuspėti vietos valdžios rinkimų rezultatus iš anksto yra gana sudėtingas užsiėmimas, nes vienu metu realiai vyksta 60 skirtingų rinkimų skirtingose savivaldybėse.
Nuo 2015 metų tokios prognozės yra dar sudėtingesnės, nes tiesiogiai yra renkami dar ir merai. Tad vienu metu vyksta bent pusantrų rinkimų. Dėl to savivaldos rinkimų aritmetika tik dar labiau sudėtingėja.
Tačiau į vieną ir gana prognozuojamą reiškinį būsimuose vietos valdžios rinkimuose, visgi, verta atkreipti dėmesį, nes jis, panašu, bus svarbi tendencija. Jis vadinasi komitetizacija ir žymi tikėtinai apčiuopiamai didesnį visuomeninių komitetų vaidmenį 2019 metų savivaldos rinkimuose nei anksčiau.
Dar 2011 metais, bandant vietos valdžią padaryti atviresne, buvo suteikta teisė savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti save iškėlusiems kandidatams ir jų koalicijoms. Toks žingsnis demokratijos požiūriu buvo ir teisingas, ir vietoje.
Daug metų yra gerai žinoma, kad politinėmis partijomis Lietuvoje yra itin nepasitikima. Ir joms niekaip nepavyksta pakilti iš politinių institucijų reitingų dugno.
Tiesa, tarp savivaldybių yra tokių, kur viena ar kita partija yra gana populiari ir vietos bendruomenės pasitiki vietos partijomis ir jų politikais. Pavyzdžiui, Birštonas, Kauno rajonas ir dar kitų savivaldybių surastume.
Bet visa tai nepaneigia faktų, kad partijų krizė tęsiasi ir po paskutiniųjų savivaldos rinkimų 2015 metais ji tik gilėjo. Toli įrodymų ieškoti nereikia. Liberalų sąjūdis, kuris dar 2016 m. žiemą pretendavo tapti svarbiausia centro dešinės partija, šiandien yra gilioje buvusių santykių su MG Baltic koncernu pelkėje, o bent keli itin svarbūs liberalų veidai (Šimašius, Grubliauskas, Kašėta) į būsimus rinkimus traukia su visuomeninių komitetų vėliavomis.
Savo ruožtu, socialdemokratai pasidalijo į dvi partijas. Jei Palucko socialdemokratai savivaldybėse ne itin nukentėjo ir vietines organizacijas daugiau mažiau išlaikė savo rankose, tai atskilusiems socialdarbiečiams su nauja partine vėliava keliauti į savivaldos rinkimus yra rimtas iššūkis.
Jų politikus, ko gero, vilios visuomeninių komitetų gundymai, nes taip jie turėtų daugiau galimybių tapti bent kiek patrauklesniais kai kuriose savivaldybėse.
Partijoms pagalių į ratus būsimuose savivaldybių rinkimuose kiš ir jau esamų visuomeninių komitetų sėkmės istorijos.
Kadangi Kaunas yra antras šalies miestas, o pastaraisiais metais jis savo dinamika lenkia ir Vilnių, tai visuomeniniams komitetams ši sėkmės istorija yra ypatingai patraukli viešųjų ryšių požiūriu. Galima jiems transliuoti žinią, kad komitetai tikrai gali pagal neseniai itin populiarųjį obamiškąjį motto „taip, mes galime“.
Bet čia žvilgtelėkime kiek atgal. Kaip tas visuomeninių komitetų politinis svoris savivaldoje keitėsi ir koks jis yra šiandien?
2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose save iškėlusiems kandidatams ir atitinkamoms koalicijoms sėkmė šypsojosi nuosaikiai.
Pirmiausia, tų koalicijų kandidatų sąrašų prieš beveik aštuonerius metus buvo bene 35, kai partijų – 23 (mažos paklaidos gali čia būti dėl tebesitęsiančio rinkimų duomenų „jovalo” Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) interneto svetainėje, ypač kalbant apie savivaldos rinkimus).
Iš tų kandidatų koalicijų mandatus gavo 15 arba 43 proc. nuo dalyvavusių, o tarp partijų – 17 (bet kai kurios jų, kaip kokia Žemaičių partija, irgi buvo labiau panašios į visuomeninius komitetus nei politines partijas) arba 74 proc. Bendras koalicijų ir save iškėlusių kandidatų gautų mandatų skaičius siekė 79 arba vos 5,2 proc. nuo visų. Nedaug.
Tiesa, balsų tuomet koalicijos kartu su save iškėlusiais gavo daugiau – apie 14 proc., bet koalicijos atskirai surinko vos apie 4 proc. Tačiau dalis balsų nevirto mandatais, nes ne viena vadinamoji koalicija nesugebėjo rimčiau varžytis su finansiškai ir organizaciškai stipresnėmis partijomis.
2015 metais situacija keitėsi ir ne tik dėl tiesioginių merų rinkimų. Pirmiausia, daugiau nei 35 proc. išaugo rinkimuose dalyvaujančių visuomeninių komitetų skaičius palyginus su 2011-ais ir jis pasiekė 59-is, kai politinių partijų ar jų koalicijų buvo 25-ios. Mandatus gavo 30 komitetų, arba beveik 52 proc., ir atitinkamai partijų - 19, arba 76 proc.
Balsų dalis, kuri atiteko visuomeniniams komitetams, pasiekė beveik 11 proc., o mandatų skaičius – 8 proc.
Trumpai tariant, komitetų atstovavimas savivaldybių tarybose išaugo dvigubai palyginus su prieš ketvertą metų vykusiais rinkimais. Beje, merų rinkimuose komitetų kandidatai buvo dar konkurencingesni, nes ten gavo beveik 14 proc. balsų.
Nors revoliucija neįvyko ir komitetai nepakeitė partijų savivaldoje, bet pirštinę joms jau metė. Šalia išdėstytos rinkimų aritmetikos yra svarbiau kita, sakyčiau, kokybinė pusė, kuri parodė augantį komitetų konkurencingumą partijų atžvilgiu.
Net kelių didesnių Lietuvos miestų savivaldybėse – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje - komitetų kandidatai laimėjo mero rinkimus.
Juose atsirado ir gana skaitlingos visuomeninių komitetų frakcijos.
Pirmiausia, keli sakiniai apie Estiją ir jos patirtis. Kodėl Estija?
Tikrai ne vien todėl, kad su ja dažnai yra lyginama Lietuva. Estija įdomi dėl to, kad joje visuomeniniai komitetai, arba piliečių rinkimų asociacijos (PRA,) savivaldos rinkimuose dalyvauja beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, o jų „aukso amžius“ buvo 1993- 1999 metų rinkimuose. Tuomet vykusiuose trijuose (1993, 1996, 1999 metais) rinkimuose jie buvo beišstumiantys politines partijas iš vietos valdžios.
Antai, 1993 metais rinkimuose piliečių asociacijos kandidatus iškėlė 96 proc. savivaldybių, kai partijos tik 33 proc., o 1999 metais maždaug pusėje savivaldybių buvo vien PRA kandidatai, nes partijos nesugebėjo jų net iškelti, vien pagal narių skaičius jos buvo nykštukinės. Įspūdingi ir tų laikų piliečių asociacijų rezultatai rinkimuose.
Juose gaudavo tarp pusės ir dviejų trečdalių visų balsų. Dar įspūdingiau atrodė PRA tekusi mandatų dalis.
Ji svyravo trijuose rinkimuose iš eilės tarp 78 ir 86 proc. Didžiausios paramos piliečių rinkimų asociacijos sulaukė nedideliuose miestuose ir kaimiškose vietovėse, o mažiausiai remiami buvo Taline.
Beje, PRA pakilimą Estijoje gerokai lėmė partijų skandalai. Nuo 2002 metų piliečių rinkimų asociacijų vaidmuo mažėjo. Priežasčių buvo ne viena. Pirmiausia, nuo 1998 metų PRA uždrausta dalyvauti parlamento rinkimuose. 2002 – 2005 metais apskritai buvo atsiradę ne viena iniciatyva PRA veiklą stabdyti ir jų nariams pasiūlyti įsitraukti į partijas.
Pastaraisiais metais Estijos partijų ir piliečių rinkimų asociacijų santykiai normalizavosi. Lygiai taip pat ir jų įtaka savivaldoje yra gana stabili.
Piliečių rinkimų asociacijoms Estijoje pastaruoju metu tenka nuo penktadalio iki ketvirtadalio visų balsų.
Lietuvoje visuomeniniai komitetai artimoje ateityje tikrai nepakartos Estijos piliečių asociacijų aukso amžiaus, bet kaip tik partijų ir PRA įtakų stabilizacija pas kaimynus netiesiogiai rodo, kad visuomeniniai komitetai savo vaidmenį turėtų didinti ir to augimo ribos gali būti panašios į estiškas, t. y. už juos gali balsuoti penktadalis ar net kiek daugiau rinkėjų.
Bet dėl tikslesnių prognozių čia reikėtų skaičiuoti, o ne spėlioti.
Dabar vėl sugrįžkime į Lietuvą. Kol kas savivaldos rinkimuose daug nežinomųjų (net jų dalyvių sąrašas toli gražu nepilnas), bet bent dėl kelių partijų išgyvenamų krizių, bendro ir ilgalaikio visuomenės nepasitikėjimo partijomis, taip pat dabartinio nusivylimo centrine valdžia ir jos politika, tikimybė, kad trečiosios jėgos, o tokiomis dažnai yra visuomeniniai komitetai, bus patrauklios rinkėjams.
Bendrai yra laukiama, kad visuomeninių komitetų skaičius 2019 metų savivaldos rinkimuose bus gerokai didesnis nei 2015 metais. Esamos tendencijos tą patvirtina. Šiuo metu VRK yra įregistravusi 49 komitetus iš 36 savivaldybių.
Tad jau dabar yra 6-iomis savivaldybėmis, kur registruoti komitetai, daugiau nei 2015-ais. Jiems apsisprendė vadovauti ne vienas žinomas partinis vietos politikas ne tik jau išvardintuose didesniuose miestuose, bet į komitetų vajųsu dabartiniais vietos valdžios lyderiais įsijungė Klaipėda, Druskininkai, Lazdijai ir t.t.
Dar viena tendencija yra ta, kad kai kurie komitetai sudaro komitetų asociacijas. Tad jie rinkimuose galės aktyviau ir plačiau bendradarbiauti tarpusavyje, o ne tik veikti lokaliai. Galiausiai ne vienas visuomeninis komitetas jau turi ankstesnių rinkimų patirties ir jų veikla yra tęstinė, o patys nėra politikos naujokai.
Ir pabaigai, beveik save išpildanti prognozė, kad visuomeniniai komitetai šį kartą bus daug didesnis iššūkis politinėms partijoms nei ankstesniuose dvejuose rinkimuose. Intriga čia tikrai daug didesnė nei anksčiau. Suma summarum komitetizacija bus reikšmingas artėjančių savivaldos rinkimų ypatumas, nors visaapimančios antipartinės revoliucijos, ko gero, ji nesukels.