Jau kuris laikas ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė viešai formavo lūkesčius (ir nebe pagrindo), kad bent kai kuriems verslams, tokiems kaip kirpyklos, mažos ne maisto parduotuvės ir gal kai kurie kiti smulkūs verslai, reikia leisti veikti ir karantiną laisvinti, jei bus tinkamai užtikrintas jų paslaugų epidemiologinis saugumas. Tačiau pirmą informacinį pagalį į šių lūkesčių vežimą įkišo ekspertų taryba, veikianti prie Vyriausybės, tokiems planams paprieštaravusi. Galiausiai Vyriausybė nusprendė nieko nekeisti, o premjerei beliko atsiprašyti „už lūkesčius, kurių nevalia buvo sukelti“.
Toks tad kontekstas, nors komunikacija ir pasitikėjimas informacija yra itin svarbūs dalykai kiekvienoje krizėje. Koronaviruso protrūkis, arba sveikatos krizė, nėra išimtis. Demokratijose, kur politika pagal nutylėjimą turi remtis taisyklėmis ir procedūromis, su kuriomis visuomenė sutinka, pasitikėjimas yra daug reikšmingesnis nei autokratijose. Šiose galia įsakyti ir tą įsakymą įgyvendinti yra svarbiau nei pasitikėjimas.
Kita vertus, pasitikėjimas yra patirties rezultatas ir pagal patirtis mes nuolat atnaujiname savo pasitikėjimą ar nepasitikėjimą reaguodami į besikeičiančias aplinkybes. Sveikatos krizė yra labai svarbios besikeičiančios aplinkybės.
Bet pasitikėjimo neapsprendžia asmenybės bruožai ar nuostatos. Jan Delhey ir Kenneth Newton yra pastebėję, kad pirmiausia socialinės ir politinės institucijos (ne)skatina pasitikėjimo nuostatų ir elgesio ugdymą, o visuomenės sąlygų teorija (jos dedamosiomis yra socialinių konfliktų suvokimas, pasitenkinimas viešuoju saugumu ir demokratija, viešųjų gėrybių pasiekiamumas – kuo šie aukštesni, tuo pasitikėjimo yra daugiau) leidžia geriau prognozuoti socialinį ir politinį pasitikėjimą atskiroje visuomenėje nei individo lygmens kintamieji.
Tačiau, kai šiandien tebesame gerokai labiau nepasitikinčiųjų visuomenė, tai net labai gili ir užsitęsusi krizė (ne)pasitikėjimo nuostatų neįveiks. Bet jas gali bent kiek koreguoti. Pasitikėjimas yra itin reikšmingas vertinant šaltinius, kurių informacija yra vertinama kaip patikima ir įtikinanti.
Krizės laikais pasitikėjimas informacija ir ją teikiančiaisiais yra viena iš jos sprendimo sąlygų. Juolab, kad dabartinės pandemijos laikais išpopuliarėjo „infodemijos“ terminas, kuris reiškia teisingos ir klaidinančios informacijos apie COVID-19 potvynį ir perteklių. Tad šioje infodemijoje kaip tik pasitikėjimas jos šaltiniais leidžia ją šiek tiek suvaldyti.
Dar vienas aspektas yra svarbus. Koronaviruso pandemija šių laikų sužiniasklaidintoje visuomenėje yra pristatoma katastrofos, nelaimės ir krizės vaizdiniais bei metaforomis, kurie ir kurios kelia baimės, šoko ir streso reakcijas. Pandemijos naujienos visuotinai pateikiamos kaip savotiškos karo kronikos. Tad visuomenės informavimas viešojoje erdvėje yra persmelktas asmeninės ir kolektyvinės grėsmės jausmais.
Bet su katastrofos ir krizės vaizdiniais negalima perspausti. Informuotumo, kurio reikia visuomenei ir politikai, neturėtų keisti baimės, stresas ir nepasitikėjimas. Visgi, kas teikia informaciją apie pandemiją, kuria galima pasitikėti?
Klasikiniai nelaimių ir krizių tyrimai teigia, kad jų metu visuomenei yra svarbi dviejų rūšių informacija, kuri yra įtikinama ir patikima. Pirma. Informacija orientuota į akivaizdžiai mokslinius pačios krizės, šiuo atveju – pandemijos, vertinimo faktus arba yra mokslo duomenimis ir įrodymais pagrįsta. Antra. Sociologiniai kenčiančios visuomenės faktai. Asmeninės istorijos bendresniame kontekste. Jos gali skatinti solidarumą ir bendrą veikimą.
Pasitikėjimo skirtingais informacijos apie koronaviruso protrūkį šaltiniais sklaida Lietuvoje iš esmės patvirtina esamas teorines įžvalgas. Du patikimiausi ir pagal įtaką lygiaverčiai informacijos apie pandemiją šaltiniai yra sveikatos priežiūros specialistų analizė ir vertinimai (33 proc. nuo turinčių nuomonę) arba, kitaip tariant, mokslo žinios, o kitas yra televizijos naujienos (32,3 proc.), kurios daugiau ar mažiau pateikia sociologinį visuomenės dramos paveikslą. Galiausiai dar verta paminėti trečią informacijos šaltinį – socialinius tinklus. Jie svarbūs 10,3 proc. respondentų (Pav. 1).
Atskirų informacijos apie pandemiją šaltinių patikimumo vertinimas nemenkai priklauso nuo demografinių respondentų ypatumų. Sveikatos priežiūros specialistų nuomonės buvo svarbios daugiau nei trečdaliui 50+ amžiaus ir tokiai pat didmiesčių gyventojų daliai, arba daugiau nei vidutiniškai, bet jais pasitikėjo tik kiek daugiau nei ketvirtadalis 18-29 metų amžiaus ir kaimiškų vietovių respondentų, arba mažiau nei vidutiniškai.
Tuo pat metu TV naujienomis pasitikėjo daugiau nei po 40 proc. 50+ amžiaus ir kaimo gyventojų – vėl daugiau nei vidutiniškai, nors vos apie 15 proc. 18-29 metų atsakiusiųjų, arba ženkliai mažiau nei vidutiniškai. Vietoje to tarp jauniausių respondentų beveik 30 proc. pasitikėjo socialiniais tinklais a la „Facebook“ ar „Twitter“, kai vyriausioje amžiaus grupėje – tik apie 5 proc. atsakiusiųjų. Visgi jautrios ir operatyvios informacijos perdavimo visuomenei šaltiniu net ir šiais beįsitvirtinančiais socialinių tinklų laikais išlieka XX-ojo amžiaus kūdikis – televizija.
Kaip mažiausiai patikimą visos demografinės respondentų grupės vertino valdžios/ politikų informaciją. Ją kaip patikimą suvokė vos apie 3 proc. Nors krizių metaforos bei naratyvai dažnai naudojami kaip politiniai argumentai, implikuodami, kad diagnozės forma jau reiškia ir tai, kokios turėtų būti geriausios politinės priemonės krizei spręsti. Bet Lietuvos atveju bendras nepasitikėjimas valdžia ir politikais skatina itin skeptiškus visuomenės požiūrius į politikų pateikiamus pandemijos vertinimus.
Tad tokioje situacijoje politikams protinga išeitis yra daugiau kalbėti ekspertų lūpomis, o ne patiems. Nors kartais ekspertų viduje, taip pat ekspertų ir visuomenės nuomonės gerokai išsiskiria. Tuomet politikams reikia imtis atsakomybės ir surasti aukso vidurį.
Pandemijos, kaip ir bet kurios kitos krizės, palydovais yra stresas ir nerimas. Ir šis nerimas turi individualią ir kolektyvinę dimensijas. Šiuo metu, panašu, pandemija yra itin stiprus kolektyvinis dirgiklis, kai net 81,5 proc. respondentų nuo turinčių nuomonę manė, kad sveikatos krizė turės ilgalaikį poveikį visuomenei (Pav. 2).
Bet kiti trys dalykai, keliantys nerimą, yra asmeninio pobūdžio. Tarp jų pirmoje vietoje yra COVID-19 poveikis asmeniniams finansams. Dėl jų nerimavo 68,4 proc. apklaustųjų, o daugiausiai tokių buvo vidutinio, arba 30- 49 metų, amžiaus grupėje – net 75 proc. Trečioje vietoje yra nedarbo grėsmės. Jas įžvelgė beveik 42 proc. respondentų. Bet tokių buvo daugiau tarp vyrų – 44 proc., 30- 49 metų amžiaus grupėje – 58 proc., bei tarp didmiesčių gyventojų – 50 proc.
Abu nerimo objektai – galimos asmeninių finansų problemos ir nedarbo nuojautos – yra nedviprasmiški galimos ekonominės krizės ženklai. Tad net gana neskausmingas didesnei ekonomikos daliai 2020-ųjų metų finišas yra gana apgaulingas. Už posūkio ekonomikos dangus yra daug labiau debesuotas.
Galiausiai, ketvirtas nerimo objektas yra vaikų išsilavinimas. Nors dėl jo dažniau susirūpinę yra jaunesni respondentai, o jo lyginamasis svoris tarsi nėra toks didelis – 31,8 proc., bet perskaičiavus atsakymus nuo turinčių nuomonę (iš esmės nuo turinčių besimokančių vaikų), nerimą patyrė net 89,4 proc. respondentų. Tad ši problema yra aktuali ir reikšminga. Tik jos pasekmės nebus matomos taip greitai. Nors kaip dabar populiaru sakyti, ateitis yra greitesnė, nei mes manome.
O kol kas ir toliau gyvename neapibrėžtumo ir nerimo laikais. Ir šviesos tunelio gale nelabai matyti. Nerimo laikai, panašu, tęsis. Tik pandemijos nerimą gali daug labiau pakeisti rūpesčiai dėl ekonomikos. O dar COVID-19 krizės pradžioje dažnai užduodamas klausimas, ką gelbėti pirmiausia – visuomenės sveikatą ar šalių ekonomikas, toliau lieka aktualus.