Formaliai Lietuva EST nare yra nuo 2008 metų. Tad jau dešimtmetis. Laikas bėga labai greitai ir jau turime šiame tyrime pakankamai duomenų, kuriuos ne tik mechaniškai galima palyginti, kur tebūtų veikiau palyginimas dėl palyginimo, nes laiko distancijos nepakaktų.
Dabar per šias apklausas jau galime pamatyti labiau esminius pokyčius (jei tokie yra), kas leidžia per jas ne tik žvelgti į vienkartinių visuomenės savijautų fotografijas, bet ir ilgalaikiškesnes tendencijas. Nors ir tos vienkartinės fotografijos kartais yra svarbios.
Be abejo, EST yra respektabilus paneuropinis tyrimas. Pamatinis EST tikslas nuo pat jo atsiradimo 2001 metais buvo ir yra Europos visuomenių raidos, jų gyvenimo sąlygų ir nuostatų matavimas bei analizė. Trumpai tariant, EST siekia nuolat ir nuosekliai stebėti bei analizuoti kintantį Europos socialinį, politinį ir vertybinį paveikslą. To kaip tik labai reikia ir Lietuvoje.
Taigi EST dešimtmetis Lietuvoje yra geras pretekstas refleksijoms laike ir erdvėje. Juolab kad jau atliktos penkios apklausos (nuo 4 iki 8 bangos). Kiekvienoje iš tų apklausų Lietuvoje atsakinėjo beveik dvigubai daugiau respondentų nei įprastiniame reprezentatyviame tyrime su 1000 ir trupučiu respondentų. Tad EST duomenys yra ne tik tikėtinai, bet ir tikrai patikimesni nei kitų socialinių tyrimų. Kitas argumentas toms refleksijoms, kad EST leidžia bent šiek tiek Lietuvą matyti kitų Europos šalių kontekste. Tai savaime gerai, nes galime pasitikrinti, kaip atrodome ir iš šalies, ir kitų tarpe.
Dar viena paskata pažvelgti į ten, iš kur einame, kaip einame, o gal šiek tiek ir į ten, kur einame, yra tai, kad gerokai per mažai tų ilgalaikiškesnių refleksijų yra viešojoje erdvėje.
Ypatingai meinstryminė žiniasklaida yra gerokai nuskendusi sensacijų, skandalų ir/ar kitokio žiniasklaidinio greito maisto akivare. O ir tarp intelektualų tik vienetai, sakykime, Vytautas Radžvilas, Alvydas Jokubaitis, Alvydas Nikžentaitis ar dar keli aplink, bet dažnai nustumti į beveik savilaidos (buvo toks kažkada samizdato reiškinys) medijas, bando plačiau žvelgti, kas su Lietuva vyko ir vyksta. Ir tas jų balsas dažnai dėl to yra silpnas ir per mažai girdimas. Tad šios refleksijos yra ir tam tikras signalas, kad viešuosius intelektualus būtina su(si)grąžinti į viešąją erdvę iš paribių ir pakraščių.
Pagaliau yra dar viena aplinkybė. Nugriaudėjo Lietuvos Respublikos šimtmečio fejerverkai. Bet to šimtmečio apmąstymų liko ir lieka ne tiek daug. Čia irgi nėra pretenzijų pernelyg plačiai sugrįžti į istoriją.
Tik galiu pažadėti, kad bus įžvalgų, kurios apims laiką bent iki 1990-ųjų. Tad ir Europos socialinio tyrimo rėmus teks peržengti. Bet jie vis vien bus būsimų pamąstymų ir pastebėjimų atskaitos taškas.
Šios refleksijos turės kelias dalis. Tarp jų bus trečdalio pasitikinčiųjų visuomenė. Ji yra pirmoji. Toliau aptarsime politikos ir visuomenės santykius, teisingumo lūkesčius ir gal dar kai ką. Bus ir šiek tiek ekspromto.
Pirma dalis. Vieno trečdalio pasitikinčiųjų visuomenė
Europos socialiniame tyrime (EST) tėra tik keli klausimai apie pasitikėjimą visuomenėje: ar dauguma žmonių galima pasitikėti, dauguma stengtųsi būti sąžiningi su kitais ir ar žmonės dažniausiai stengiasi padėti kitiems.
Tad socialinio pasitikėjimo matavimų negalima pervertinti, nes jiems trūksta visapusiškumo. Tačiau esmines tendencijas visgi jie atskleidžia.
Bet pradžioje trumpas ekskursas į kitą svarbią Europoje apklausą – Europos vertybių studiją (EVS). Joje rasime kai kurių istorinių duomenų. 1990-aisiais Lietuvoje 30,8 proc. apklaustųjų manė, kad dauguma žmonių galima pasitikėti, o priešingai – jog reikia būti labai atsargiems – teigė 69,2 proc.
Viena naujesnių EVS apklausų, atlikta po 18 metų, t. y. 2008 metais, rodė, kad Lietuva liko gilaus socialinio nepasitikėjimo įšalo žemėje, nes 29,9 proc., arba beveik tiek pat kaip nepriklausomybės atkūrimo laikais, sakė, kad dauguma žmonių galima pasitikėti, bet net 70,1 proc. – būti su kitais atsargiam. Dažnai save lyginame su Estija.
Tad ir keli pastebėjimai apie Estiją. Ten irgi 1990 metais pasitikėjo vieni kitais tik 27,6 proc., o nepasitikėjo – 72,4 proc., o 2008 m. atitinkamai 32,6 ir 67,4 proc. Tad Estijos paveikslas anuomet buvo gana panašus į lietuvišką.
Nors Lietuva Jungtinių Tautų jau nemažai laiko yra pripažinta kaip Šiaurės Europos šalis, bet socialinio (ne)pasitikėjimo požiūriu skiriamės nuo senųjų Šiaurės Europos demokratijų kaip diena ir naktis. Tiksliau, vaizdas yra atvirkštinis. Jei gana tolimais 1990-aisiais Norvegijoje 65,1 proc. respondentų rinkosi pasitikėjimo atsakymą, tai 2008 m. ten pasitikinčiųjų dalis ūgtelėjo iki 75,1 proc. Panašus paveikslas būtų ir kitur. Pavyzdžiui, Suomijoje pasitikėjimas ne taip padidėjo kaip Norvegijoje, bet vis vien paaugo nuo 62,7 iki 64,7 proc. Bet esmė yra ne pasitikėjimo augimas. Svarbiausia, kad tose visuomenėse apie ar daugiau nei 2/3 žmonių pasitiki vieni kitais. Jas galima vadinti pasitikėjimo visuomenėmis.
O dabar, ką rodo Europos socialinis tyrimas? Išlygą čia reikia padaryti, kad EST naudoja pasitikėjimui matuoti 11-os balų skalę, kuri sunkiau apibendrinama. Kad tarp skaičių ir šalių nepamestume esmės, tebūnie tik pora laiko pjūvių – 2010–2011 ir 2016–2017 metai, arba EST 5 ir 8 bangos, ir jau minėti trys klausimai pasitikėjimui visuomenėje vertinti.
Pirmasis rodiklis – ar dauguma žmonių galima pasitikėti? Europoje 2010–2011 metai, apskritai, yra socialinio pasitikėjimo nuosmukio laikotarpis. Trumpiausias paaiškinimas yra ekonominės ir finansų krizės poveikis. Net Skandinavijoje tarpusavio pasitikėjimas tuomet smuko. Nors ne itin ženkliai (žr. 1 paveikslą).
*Pasitikėjimo vertės apima pasitikinčius ir labai pasitikinčius, t. y. 7–10 balų EST skalėje.
Lietuvoje krizės poveikis socialiniam pasitikėjimui nebuvo didelis, nes, kaip trivialiai beskambėtų, tai kaip ir iki krizės, taip ir jos metu jis išliko žemas. 2017 m. pabaigos EST duomenys Lietuvoje rodo nedidelį socialinio pasitikėjimo augimą. Bet jis vis dar nesiekia trečdalio apklaustųjų ir ženkliai atsilieka nuo tokių šalių kaip Suomija, Norvegija, Islandija, Švedija. Beje, Estijoje pasitikinčiųjų dalis yra beveik 40 proc. (žr. 2 paveikslą).
*Pasitikėjimo vertės apima pasitikinčius ir labai pasitikinčius, t. y. 7–10 balų EST skalėje.
Kitas rodiklis, kuris taip pat praskleidžia socialinio (ne)pasitikėjimo uždangą, yra klausimas apie tai, ar kiti žmonės yra sąžiningi. Nors Lietuvoje tiek 2010, tiek 2017 metais Europos socialinis tyrimas rodo, kad apie vienas trečdalis savo bendrapiliečius laiko sąžiningais, o 2010 m. tyrime šis Lietuvos rodiklis (31 proc.) buvo netoli vidurkio tarp 27 jame dalyvavusių šalių, vis viena abejonių sąžiningumu yra nemažai (žr. 3 paveikslą).
Viena vertus, negalima pasakyti, kad į sąžiningumą Lietuvoje žvelgiama kaip ne šio pasaulio dimensiją (kelių metų senumo viešai skambėjusiose istorijose taip bandyta teigti), bet palyginus su Šiaurės Europos šalių visuomenėmis, jis nėra itin dažnas tikrovės reiškinys.
Kad Šiaurės Europos šalyse gerokai labiau tikima bendrapiliečių sąžiningumu, tai nieko nestebina. Tačiau Estijos visuomenėje, ypač pagal sąžiningumo rodiklį, vaizdas geresnis (žr. 3 ir 4 paveikslus). Ten tarp 44–50 proc. mano, kad sąžiningesnių bendrapiliečių yra akivaizdžiai daugiau.
Paviršutiniškas požiūris į Lietuvą ir Estiją, ko gero, galėtų sakyti, kad Estijoje galėtų būti daugiau nepasitikėjimo vien dėl gilesnių etninių skirčių.
Tačiau realus paveikslas yra kitoks. Jis nėra itin priešingas, bet jis yra kitoks. Estijoje socialinio pasitikėjimo yra daugiau nei Lietuvoje. Čia faktas. Gal tame yra bent dalis paaiškinimo, kodėl estams pastaraisiais laikais sekasi daugumoje sričių geriau nei lietuviams?
* Sąžiningumo vertės apima 7–10 balų EST skalėje.
* Sąžiningumo vertės apima 7–10 balų EST balų skalėje.
Dar vienas klausimas – ar žmonės dažniausiai stengiasi padėti kitiems – taip pat atspindi socialinio (ne)pasitikėjimo būklę. Kad skaičiai ir paveikslai būtų lengviau suvaldomi, tai čia pažvelkime tik į paskutinės EST apklausos fotografiją.
Tik apie penktadalis apklaustųjų mano, kad Lietuvoje stengiamasi padėti vieni kitiems. Kur čia kas nors kam nors padės, nes nuolat ieškoma talentų ir išskirtinių. Kada kaip socialinio gyvenimo alfa ir omega iškeliama konkurencija, o ne bendrabūvis ir bendruomenė, tai kito rezultato neįmanoma sulaukti.
Gal ir tik kokia nors paguoda čia būtų, kad Estija yra šalia, nors kiek ir aukščiau (5 paveikslas). Šis klausimas iš dalies atspindi ir socialinio solidarumo būklę. Vėl pagal ją Šiaurės Europos šalys priekyje, nors be Lietuvos ir Estijos.
Kokios priežastys, kad gyvename vieno trečdalio pasitikinčiųjų visuomenėje? Čia reikia ilgos analizės ir aiškinimų. Bet kai kurie atsakymai yra be ilgų įrodinėjimų pakankamai akivaizdūs. Nemaža Lietuvos visuomenės dalis yra išgalinta socialiai ir ekonomiškai. Su ja mažai kas skaitosi ir mažai kam ta visuomenės dalis rūpi. O pati ji neturi socialinių įgūdžių save apginti. Beje, visos sociologinės apklausos rodo kiek geresnį nūdienos paveikslą, nes tų, kurie atsiduria paribiuose ar užribiuose, jos paprasčiausiai nepasiekia.
* Pagalbos vertės apima 7–10 balų EST balų skalėje.
Lietuvoje esanti viena didžiausių socialinių nelygybių visoje Europoje irgi socialinio pasitikėjimo neaugina. Gerokas valdžios ir piliečių susvetimėjimas ir net susipriešinimas irgi svarbus štrichas šiame vieno trečdalio pasitikinčiųjų visuomenės paveiksle. Kartas nuo karto kalbama apie dviejų Lietuvų visuomenę. Ji bent pagal socialinį pasitikėjimą ir yra panaši, o ir kiek kitokia. Jos dalys būtų veikiau trys. Ir gal artėjančios į susilyginimą tarpusavyje. Pirma, pasitikinčiųjų visuomenė, antra – kiek neapsisprendusi, bet linkusi ir į pasitikėjimą, ir ne, o trečia – akivaizdžiai nepasitikinti beveik viskuo ir visais.
Geografiškai ar istoriškai esame Europa. Bet socialiai iki bent normalios dviejų trečdalių pasitikinčios visuomenės yra dar toloka. Ir to priežastys yra pačioje visuomenėje. Nors gal ne visai. Harmonas Ziegleris, amerikiečių politologas ir demokratinio elitizmo teorijos bendraautorius, kažkada pastebėjo, kad [politinis] elitas turi vesti, kad masės [suprask – visuomenė – A.K.] juo sektų. Kad tik vieno trečdalio pasitikinčiųjų visuomenė yra čia ir dabar, tai ir labai didelis lietuviškojo elito „nuopelnas“. Pirmiausia dėl labai ribotų jo gebėjimų sutelkti ir vesti. Veikiau tie gebėjimai yra daug labiau skaldyti ir kartais manipuliuoti. Čia švelniai... Bet viltis miršta paskutinė.