Realus politinis gyvenimas yra, švelniai tariant, kiek brutalesnis. Net Vakarų visuomenėse pasitikėjimas valdžia ir demokratijos, kaip politinės tvarkos, legitimacija, ypatingai nuo 20 amžiaus 8 ir 9 dešimtmečių, yra gerokai smukęs. R. Inglehart bandė tą nuosmukį aiškinti individo modernizacija.
Taip, o taip, ne visuomenės, o individo modernizacija. O šios esmė yra individo vertybių kaita (pagal Inglehart, nuo materializmo link post-materializmo) ir asmeninių piliečių kompetencijų augimas. Šios modernizacijos vaisiais taip pat yra populizmas, kraštutinių ideologijų atgimimas, Trumpas ir Berlusconi kartu sudėjus, ir taip toliau.
Tai ką šiame kontekste kalbėti apie naujas Rytų ir Vidurio Europos demokratijas, įskaitant ir Lietuvą, jei Vakaruose kalbos apie demokratijos krizę tikrai nėra iš piršto laužtos. Rytų ir Vidurio Europoje nei kapitalizmas kaip ekonominis demokratijos pamatas nuosekliai ir palaipsniui nesiformavo su neišvengiamai vartojimo visuomenės laikotarpiu, nei ilgesnės demokratinio gyvenimo patirties būta. Žodžiu, pamatas demokratiniam gyvenimui čia yra itin nekoks.
Kaip Europos socialinio tyrimo (EST) apklausose žvelgiama į visuomenės ir politikos santykius? Teorinis pagrindas toms įžvalgoms yra D. Easton ir R. Dalton politinės paramos ir legitimacijos koncepcijos. Jų pamatas yra piliečių pasitenkinimas valdžios veiklos rezultatais (EST klausiama apie pasitenkinimą ekonomine situacija ir vyriausybės veikla), toliau seka pasitikėjimas konkrečiomis valdžios institucijomis (parlamentu, teismais, policija ir panašiai), o galiausiai yra įvertinamas pasitenkinimas demokratija kaip politiniu režimu.
Tačiau jau minėtų kriterijų politikos ir visuomenės santykiams stebėti neužtenka. Čia labai svarbios yra individo politinio elgesio prielaidos.
Tarp jų yra interesas politikai bendrai, individo politinė kompetencija ir subjektyvaus poveikio politikai vertinimas, tame tarpe ir politinės sistemos atvirumas/ uždarumas piliečių poveikiui.
Dabar viskas. Teorijų turime daugiau nei pakankamai, kad per Europos socialinio tyrimo prizmę pažvelgtume į lietuvišką visuomenės ir politikos aštuonkojį.
Pradėkime. Bet šiek tiek iš toliau. Kad ką nors ir kur nors darytume, tai mums tą kažką daryti turėtų būti bent įdomu. Tad pirmasis lakmuso popierėlis yra tai, kiek piliečiai domisi politika Lietuvoje ir aplink?
Šiuolaikinės ir naujausios Lietuvos istorijos aušroje, t. y. 1990-aisiais, beveik 74 proc. apklaustųjų Europos vertybių studijoje sakė, kad pakankamai arba labai domisi politika.
Šiandien tie skaičiai beveik kaip iš fantazijos srities. Iki 2008 m. politika vis dar besidominčiųjų dalis smuko daugiau nei du kartus – iki 33 proc. – ir Lietuva atsidūrė tarp kelių šalių (žr. 1 paveikslą), kur politika mažiausiai įdomi (o tuo pačiu ir nesvarbi). Iš esmės įvyko radikali apolitizacija. Demokratinės politikos požiūriu atsistojome nuo kojų ant galvos.
Kaip rodo 2010 ir 2017 metų EST rezultatai, nusisukimas nuo politikos arba politinės apatijos virusas toliau sklinda.
Gal ne tiek, ir, be abejo, ne taip sparčiai kaip 1990– 2008 metais, nes jau ir kur skleistis jam nebėra vietos. Artėjama prie visiško dugno – 2017 m. apklausoje Lietuvoje labai ir šiek tiek besidominčių politika dalis tesudarė 27 proc. (2 paveikslas).
Gerai. Politika beveik nesidomima. Ji prisimenama, matyt, tik per rinkimus, skandalus ar krizes. Nuo senesnių demokratinių šalių atsiliekame po kelis kartus, nes Vokietijoje, Islandijoje, Švedijoje, Nyderlanduose atitinkamas rodiklis 2017 metais buvo tarp 64–68 proc.
Keliose šalyse (Suomija, Šveicarija, Austrija, Norvegija ir kitose) domėjimas politika svyravo tarp 50 ir 60 proc. Aišku, estai mus irgi gerokai lenkė su 45 proc.
Kas toliau? Individo politinė kompetencija yra kitas dėmuo, nuo kurio priklauso dalyvavimas politikoje.
Čia paveikslas irgi rodo prastas tendencijas Lietuvoje, kur tik tarp 16 ir 20 proc. respondentų save įvertino kaip pakankamai ar visiškai pasirengusius, t. y. turinčius pakankamų gebėjimų veikti politikoje (3 paveikslas). Ir čia nėra perdėto lietuviško savikritiškumo ar kritiškumo pasekmė. Veikiau politinės apatijos ir visuomenės bei valdžios (jei norite – ir valstybės) susvetimėjimo rezultatas, vedantis į ir toliau menkstančią politinę kompetenciją.
Kita vertus, pakeisti šias tendencijas turi būti politikų, valdžios institucijų ir, neabejotinai, švietimo sistemos ir ugdymo įstaigų tikslas ir uždavinys. Tik panašu, kad ši politinės negalios ar nekompetencijos krizė nėra net suvokiama.
Paguoda čia gal ir vėl, kad nuo Estijos čia nesame pernelyg atsilikę. Bet garantuotai atsiliksime, jei status quo čia visus ir toliau tenkins. Beje, kad jaunimas yra viena apolitiškiausių visuomenės grupių, irgi yra žinoma ne nuo vakar ar šiandien. Tai reiškia, viskas, ką čia matome, tęsis ir ateityje.
Su subjektyvia saviverte politikos atžvilgiu glaudžiai yra susiję politinės sistemos atvirumo ir uždarumo piliečių poveikiui vertinimai. Trumpai pažvelkime į du EST rodiklius iš 2017 m. apklausos: kiek politinė sistema leidžia daryti įtaką politikai bendrai ir kokios yra galimybės paveikti valdžios sprendimus konkrečiai?
Ir vėl Lietuva tarp aiškių autsaiderių. Šalia Rusijos, nors daug Lietuvos politikų to nenorėtų matyti (4 paveikslas).
Galima spėti, kad jei šiame tyrime būtų Baltarusija, tai ji irgi atsidurtų kažkur netoli Lietuvos. Objektyviai kalbant, tai aiškūs daugumos visuomenės nepasitikėjimo ir nusivylimo politine sistema įrodymai. Norėjau rašyti, kad ženklai. Ne, tai faktai. Jie rodo esamos politinės tvarkos krizę.
Pamėginkime kiek apibendrinti. Dauguma piliečių Lietuvoje politiškai apatiški, jiems trūksta kompetencijų dalyvauti politinėje veikloje, o politinė sistema dar ir gerokai uždara piliečių poveikiui. Yra šiame apatijos, menkos kompetencijos ir mažo poveikio paveiksle viena svarbi nepaminėta aplinkybė – tai laiko politikai neturėjimas.
Dauguma žmonių šioje negerovės visuomenėje, ypač su mažomis pajamomis, gyvena beveik darviniškomis kovos už materialų būvį sąlygomis. Tada politika kaip kolektyvinis veiksmas jiems yra tolimas... labai tolimas dalykas, juolab kad, ypatingai jaunimas, dar ir socializavosi kraštutinio individualizmo, kurį propagavo vyraujanti neoliberali ideologija, po nepriklausomybiniais dešimtmečiais, kur skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas.
Kaip jau pradžioje minėta, visuomenės ir politikos santykiuose svarbi atrama yra piliečių pasitenkinimas konkrečios valdžios veiklos rezultatais. EST nuolat yra užduodamas klausimas apie pasitenkinimą esama vyriausybe. Ką jis rodo Lietuvai? Pirmiausia, kad čia pasitenkinimas vyriausybėmis yra itin menkas.
Antai, patenkinti A. Kubiliaus Vyriausybe (apie kurią, buvusio premjero žodžiais tariant, vadovėliai turėjo gerai rašyti) 2010 m. tebuvo 6,6 proc. Čia jau pasitikėjimo Marianų įduba.
S. Skvernelis gali būti labiau patenkintas nei Kubilius, nes jo Kabinetas 2017 metais surinko beveik dvigubai daugiau aukštesnių balų, bet vis vien netoli vertinimų dugno esama kitų šalių kontekste (5 paveikslas). Visuomenės žinia čia aiški – gero pagrindo pasitenkinimui vyriausybių darbais nėra.
Statistinė EST duomenų analizė rodo aiškias ilgametes tendencijas, susijusias ir su kitu valdžios veiklos rezultatu – pasitenkinimu esama ekonomine situacija.
Liberalai sakytų, kad valdžia čia „ne prie ko“. Tačiau mažiau nukrypusiems į neoliberalizmą sąveikos modelis čia aiškus – kuo mažiau yra pasitenkinimo ekonomikos būkle, tuo pasitenkinimas tiek valdžia, tiek ir demokratine tvarka yra mažesnis.
* Pasitenkinimo vertės apima 7–10 balų EST skalėje.
* Pasitikėjimo vertės apima 7– 10 balų EST skalėje.
Tad tik vieną valdžios instituciją, be jau aptartos vyriausybės, įvertinkime – ir tebūnie tai parlamentas. Kitaip – demokratinio gyvenimo epicentras, nes jis yra tautos atstovybė. Jei palyginsime 2010 ir 2017 metus, tai dešiniųjų valdymo laikais pasitikėjimas parlamentu buvo beveik nulinis. Dabar pasitikėjimas tautos atstovybe yra kiek aukštesnis. Bent dviženkliais skaičiais pamatuojamas (žr. 6 paveikslą).
Kai kada Lietuvoje bandoma teigti, kad parlamentais beveik visose demokratijose mažai pasitikima. Bet tai nėra tiesa. Antai, aukštus pasitikėjimo balus savo parlamentams 2017 metais skyrė 63 proc. norvegų, 52 proc. šveicarų, 48 proc. švedų ir panašiai. Vienaženkliais skaičiais pasitikėjimas parlamentu matuojamas labai nedaugelyje šalių. Bet Lietuvai tai nutinka gana dažnai.
Pagaliau paskutinis karoliukas arba beveik viso visuomenės ir politikos santykių vertinimo kvintesencija – tai pasitenkinimas demokratija arba, kitais žodžiais, esamos politinės tvarkos legitimacija. Kaip ir turėtų, taip ir EST duomenys rodo, kad Lietuva yra lentelės apačioje (7 paveikslas). Bet šalia Prancūzijos, nes kaip tik Europos socialinio tyrimo apklausų laikas sutapo su prancūzų nusivylimu tradiciniais kairiaisiais ir dešiniaisiais, o galiausiai 2017 m. jie, kaip protesto simbolį, prezidentu išrinko E. Macroną.
Kita vertus, su pasitenkinimu demokratija Lietuvoje yra šiokių tokių vilčių, nes tas pasitenkinimas vėl po truputį kyla. Neaišku tik, kiek tai bus ilgam.
* Pasitenkinimo vertės apima 7–10 balų EST skalėje.
Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia? Deja, Lietuvoje demokratinė politika visuomenės akyse yra su daugiau, nei reikia trūkumų.
Ar yra receptų sprendimams, kad kas nors keistųsi? Tikrai taip. Jei atliktume statistinę demokratijos vertinimų analizę, tai nesunkiai pamatytume, kad (ne)pasitenkinimas ja geriausiai koreliuoja su valdymo kokybės rodikliais.
Juos jau kuris laikas, pavyzdžiui, naudoja Pasaulio bankas. Tų rodiklių sąraše yra valdžios atskaitomybė ir piliečių įgalinimas, politinis stabilumas, reguliavimo politikos kokybė, įstatymo viršenybė, korupcijos kontrolė. Jei piliečiai minėtose srityse valdžios ir valstybės veiklas vertina teigiamai, tai su demokratija problemų sumažėja sparčiai ir gerokai.
Tad jei bent kurie nors politikai ką nors rimtai norėtų šioje šalyje nuveikti, tai kaip tik išskirtose srityse reikia esminių politikos „remontų“. O šiandien „vaizdelis nekoks“.