I. Šimonytės komanda, matyt, nepadarys A. Kubiliaus vyriausybės klaidos, kai, siekiant aukščiausius valstybės tarnautojus viceministrų postuose pakeisti vien politinio pasitikėjimo viceministrais, tas procesas 2009 metais užsitęsė net iki liepos mėnesio. Tada ir vyriausybės įstatymą reikėjo pakeisti. Užtruko. Ilgokai. Nors už lango siautė finansų krizės audros.
Šį kartą už lango, ir ne tik už lango, bet ir viduje pandemija. Dabar vyriausybės veiklos taisyklių kaitalioti nereikia. Gera žinia čia. Bet ministerijų vadovybių formavimas natūraliai kiek užtrunka. Bet šį kartą čia ne apie laiką, tam skirtą, ar kas jau yra numatyti, ar dar bus numatyti viceministrais, o apie principus ir taisykles, kaip ministerijų vadovybės atsiranda.
Keli aspektai apie principus ir taisykles yra reikšmingi. Pirma. Koalicijos partijų atstovavimas ministerijose. Antra. Ministro diskrecija, arba jo veiksmų laisvė. Trečia. Rezultatas: stabdžių ir atsvarų sistema pagrįstas ministerijų valdymas versus ministerijos kaip personalinės ir/ ar partinės-personalinės tėvonijos. Tėvonijos terminas čia gana gerai tinka.... nes istoriškai tėvonija buvo feodalų ir jų įpėdinių iš tėvų arba kitų giminaičių paveldėti turtai. Bajoro kaimas su žeme ir joje gyvenančiais kaimynais [ministerija- A.K.] taip pat buvo paveldima feodalo nuosavybė.
Šių laikų ministerijos neretai tampa savotiškomis paskirtų ministrų tėvonijomis. Kad taip būna, tai žvilgsnis trumpam į buvusias ministerijų valdymo patirtis. A. Kubiliaus vyriausybėje 2009 m. beveik visi aukščiausi ministerijų pareigūnai tapo politinio pasitikėjimo. Ir prieš dešimt metų, ir dabar esu sakęs, kad toks ministerijų vadovybės modelis yra ydingas. Kai keičiasi valdžia, tuomet visa aukščiausia ministerijų valdžia turi išsivaikščioti kas kur. Tas sukelia kelias problemas.
Pirma. Nueinanti valdžia savo lojalistus bando skubiai perkelti į nepolitinius postus. Visur ir kur tik gali ar negali. Antra. Ateinančiai valdžiai atsiranda perimamumo ir tęstinumo galvosopis. Jei ji turi nedaug bendražygių, tai kyla daug klausimų ir kaip užpildyti laisvas pareigybes tinkamais kandidatais. Vėl pasikartosiu.
Tas buvo sakyta senai. Vokietijos modelis ministerijų vadovybėje, kai per pusę viceministrų sudaro politinio pasitikėjimo ir valstybės tarnautojai, yra geresnis nei lietuviškas. Vokiška tvarka užtikrina ir tęstinumą, ir politinį atsinaujinimą.
Ką turime Lietuvoje? A. Kubilius ir S. Skvernelis ministerijose leido kurtis ministrų tėvonijoms. Arba tokį šiuolaikinį feodalizmą su vasaliteto arba su asmeninės žemesnių feodalų priklausomybės nuo aukštesnių feodalų tvarka. Čia ministras buvo lygus aukštesniam feodalui, o jo viceministrai tapo vasalais.
Tarp A. Kubiliaus ir S. Skvernelio vyriausybių buvo vienas ženklus skirtumas. Pas pirmąjį viena ar kita tėvonija, atsiprašau – ministerija, turėjo savas vienos partijos vėliavas. Jei liberalų partija turėjo švietimo ministeriją/ tėvoniją, tai ji su savo vietiniu feodalu-ministru tą ministeriją ir valdė. Beveik visapusiškai. Konservatoriai, gavę krašto apsaugos ministeriją, vėl savo politikas joje didžia dalimi diktavo savarankiškai.
Tad A. Kubiliaus laikais politinė partija šalia ministro buvo tam tikras jų veiklos ministerijose atsvaros mechanizmas. Neatsitiktinai A. Kubiliaus laikų ministerijose viceministrų kėdėse pirmiausia atsidūrė daug koalicijos partijų eilinių ir neeilinių. Tad partijos čia kiek ribojo ministrų diskreciją. Bet rezultatas vis vien abejotinas, nes ministerijų viršūnėse dažniausiai radosi vienpartinės tėvonijos, nors valdančioji koalicija buvo daugiapartinė.
S. Skvernelio vyriausybė tas daugiausiai vienpartines valdas pakeitė į labiau personalines ministrų tėvonijas. Kitaip sakant, savo artimiausias komandas ministrai pirmiausia rinkosi asmeniškai ir pagal savo patogumo kriterijus. Irgi buvo tam tikrų skirtumų ministerijų vadovybėse. Jei ministras buvo „profesionalas“, tai ministerijos vadovybė galėjo būti išskirtinai asmeniškai ministro atrinkta. Be partinių viceministrų.
Kai ministras buvo partijos atstovas, tai ministerijų vadovybė turėjo tendenciją būti mišri personalinė – partinė. S. Skvernelio vyriausybėje ministro diskreciją labiau ribojo pats premjeras, bet nebe tos ar kitos partijos atstovai pačiose ministerijose. Ir rezultatas čia buvo personalinės – partinės tėvonijos ministerijose.
Nuo 2008 metų tik A. Butkevičiaus vyriausybė bandė taikyti nuoseklesnį stabdžių ir atsvarų mechanizmą ministerijų vadovybėse. Pirmiausia joje visi ministrai buvo partiniai. Bet visų ministerijų vadovybėse koalicijos partijos turėjo galimybes deleguoti į viceministrų postus savo kandidatus. Būta atvejų, kad vieną ar kitą kandidatą į viceministrus atmesdavo ministras.
Taip, pavyzdžiui, atsitiko, kai URM ministras L. Linkevičius nesutiko su Darbo partijos kandidato M. Bekešiaus kandidatūra. Bet ministro veiksmų laisvę ribojo ne tik jį delegavusi partija, bet ir kitų partijų viceministrai. Tokiu būdu radosi gal ir neidealus, tai bent šioks toks daugiapartinis savikontrolės mechanizmas ministerijų viduje.
Kur su ministerijų valdymu keliauja I. Šimonytės kabinetas? Panašu, kad I. Šimonytės vyriausybė ministerijų valdyme žengia A. Kubiliaus nubrėžtu keliu. Vėl bus vienpartinės tėvonijos su keliomis personalinių – partinių valdų priemaišomis. Bet neskubėkime vertinti, dar palaukime.