Šios programos priede minimos asmenybės, sukaktys, jubiliejai ir įvykiai, kurie turi būti paminėti ar įamžinti. Nepaisant to, kad programa pagrįsta „apvalių datų“ principu, vis dėlto, tai yra svarbu, nes sukonstruota prioritetų sistema istorinės atminties įamžinimo srityje.
Programoje siūloma 2024 metais paminėti politinių kalinių sukilimo Kengyro lageryje Kazachstane 70-metį. Pirmą kartą oficialiai minimas Kengyro sukilimas kaip reikšmingas įvykis visame Lietuvos Laisvės kovų kontekste. Tai reiškia, kad pirmą kartą Lietuvoje oficialiai pradedama kalbėti apie pasipriešinimą GULAG‘o lageriuose. Iki tol apie Vorkutos, Norilsko, Kengyro sukilimus buvo kalbama tik labai siauruose sluoksniuose, daugiausia politinių kalinių ir tremtinių organizacijose. Apie tai kalbėdavo tie, kurie dalyvavo tuose įvykiuose: E. Burokas, A. Seikalis, S. Mačiulis, Br. Kemeklis ir kt.
Pradžia buvo 1990 metais, kai į Kazachstaną atvyko politinių kalinių grupė. Apie šį įvykį yra sukurtas dokumentinis filmas „Karlagas – mirties žemė“ (rež. V. Gruodis, 1990). Pirmą paminklą sukilėliams Kengyre pastatė patys politiniai kaliniai tais pačiais 1990 metais. Tai buvo paprastas metalinis 10 m aukščio kryžius, kuris musulmonų krašte atrodė kaip tikras iššūkis.
Todėl nieko keisto, kad jis buvo nulaužtas. 2003 metais A. Seikalio ir A. Vyšniūno iniciatyva, padedant Lietuvos ambasadoriui Kazachstano Respublikoje R. Visokavičiui, nutarta paminklą rekonstruoti. 2004 metais paminklas buvo rekonstruotas iš esmės, papildant jį naujais elementais, užrašais ir pan. Tų pačių metų gegužę įvyko iškilmingas rekonstruoto paminklo atidengimas, kuriame dalyvavo LR Vyriausybės kanceliarijos atstovai, Kazachstano prezidento duktė D. Nazarbajeva ir kiti oficialūs asmenys. Šis įvykis Lietuvoje taip ir liko nežinomas.
2016 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija (LPKTB) išleido A. Vyšniūno knygą „Lietuviai Karlage“, kurioje yra atskiras skyrius apie Kengyro sukilimą. Knyga nebuvo pardavinėjama, todėl ji iš esmės liko nežinoma. 2023 m. pasirodė kita A. Vyšniūno knyga „Lietuviai – ypatinguose Kazachstano lageriuose“, kuri yra minėtos knygos tęsinys.
2017 metais Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas V. Tvarijonas ir archeologas dr. L. Kvizikevičius pasiūlė prie esamo paminklo perkelti sugriuvusių Kengyro lagerio vartų liekanas. Tai buvo logiškas pasiūlymas, nes kitaip vartai būtų neišlikę. 2018 metais šiai idėjai pritarė LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija ir LR Vyriausybės kanceliarijos Istorinės atminties komisija. Kartu abiejų komisijų atstovai prisipažino, kad visiškai nieko nežino apie Kengyro sukilimą. Paminklas Kengyro sukilėliams buvo dar kartą rekonstruotas, minint 2019 m. Kengyro sukilimo 65-metį. Projektą finansavo LR vyriausybės kanceliarija.
Apibendrinant galima teigti, kad turime keistą situaciją: visas pasaulis žino apie Kengyro sukilimą, o A. Solženicyno knygoje „Gulago archipelagas“ yra net visas skyrius apie sukilimą. Visuose šaltiniuose minimi lietuvių politiniai kaliniai kaip vieni pagrindinių sukilimo dalyvių, tuo tarpu pačioje Lietuvoje apie šį įvykį mažai kas žino. Ko gero, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl reikia pradėti keisti požiūrį į įvykius GULAG‘e ir ypač į lietuvius, kalėjusius lageriuose.
Yra ir kitų priežasčių. Visų pirma, kelia abejonių oficialus istorinės atminties politikos diskursas, kuris yra labai ribotas ir tendencingas. Neskaidrus liustracijos procesas, „Stalino saulės“ nešėjų teisinio vertinimo nebuvimas, kolaborantų ir išdavikų (iš)teisinimas, dirbtinai eskaluojama žydšaudžių tema, partizanų šmeižimas ir t. t. Visa tai iš esmės yra valstybinės istorinės atminties politikos indikatoriai.
Atitinkamos kokybės yra ir Istorinės atminties įamžinimo strategija, pagrįsta „apvalių datų“ minėjimo principu. Būtent tokia yra jau minėta XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo programa. Proginės istorinės atminties samprata neturi nieko bendro su realia valstybės istorinės atminties politika. Sisteminės koncepcijos nėra ir niekada nebuvo.
Antra, GULAG‘o reiškiniu niekada nesidomėjo jokia oficiali institucija, besispecializuojanti istorinės atminties srityje, net ir tuo atveju, kai tą daryti įpareigoja įstatymas. Todėl nieko keisto, kad, kai kilo sumanymas 2024 metais surengti tarptautinę mokslinę konferenciją, skirtą Kengyro sukilimo 70-mečiui, pasirodė, kad Lietuvoje nėra istorikų, kurie sugebėtų parengti kokybiškų pranešimų ir parengti rimtą mokslinį tekstą apie pasipriešinimą GULAG‘e ir ypač apie Kengyro kruviną istoriją. Jie paprasčiausiai apie tai nieko nežino.
Trečia, Lietuvoje egzistuoja tendencija – viešajame diskurse ignoruojama GULAG‘o tema, o kalbama tik apie tremtinius, ir tai – tik apie Sibiro tremtinius, bet nieko nežinoma apie lietuvių tremtinius Tadžikistane. Laisvės kovotojai SSRS kalinimo vietose, t. y. GULAG‘o lageriuose, lieka oficialaus diskurso ir istorinių tyrimų paraštėse.
Nors viena biudžetinė įstaiga deklaruoja, kad vykdo programą „Lietuviai tremties ir kalinimo vietose buvusioje SSRS teritorijoje“, bet akivaizdu, kad rimtų tyrimų šia tema nėra. Jų ir negali būti, nes apsiribojama tik buitinio konteksto komentarais ir medžiagos inventorizavimu. Apsiribojama Sibiro tremtinių atsiminimų ir fotoalbumų apie tremties (retkarčiais kalinimo) vietas leidyba, bet nėra rimtų duomenų bazių, pavyzdžiui, neaišku, kiek ir kokiuose lageriuose žuvo lietuvių, kur jie palaidoti ir t. t.
Ketvirta, visuomenė neturi elementarių žinių apie GULAG‘o struktūrą ir veikimo principus. Tai paaiškina faktą, kad žmonės neskiria politinių kalinių nuo tremtinių, nežino, kas yra DALSTROJ, SLON, STEPLAG‘as, KARLAG‘as ir kuo jie skiriasi nuo GULAG‘o.
Penkta, apie Kengyro sukilimą 1954 metais kalba daug užsienio (ypač Rusijos) istorikų ir propagandistų, kurie dažnai komentuoja lietuvių vaidmenį sukilimo metu. Kadangi lietuvių istorikai to nedaro, lieka neaišku, ar užsienio kalbėtojai sako tiesą. Todėl svarbu pateikti nors minimalią informaciją apie lietuvių vaidmenį organizuojant sukilimą, dalyvavimą konspiraciniame centre ir t. t. Ukrainiečių mokslininkai (Roman Podkur) rekonstravo kolektyvinį ukrainiečio, dalyvavusio sukilime, portretą. Lietuvos mokslininkai net nebandė to daryti, bet viešoje erdvėje labai intensyviai eskaluojamas arba antžmogio patrioto, arba lietuvio kaip smulkaus antisemitinių pažiūrų niekšelio įvaizdis.
Šešta, egzistuoja reali visuomenės kolektyvinė atmintis ir valstybės istorinės atminties politika. Šiuo atveju tai yra nesusiję dalykai. Politiniai kaliniai ir tremtiniai daug kalba apie Kengyro sukilimą, o valstybinės institucijos į tai nekreipia dėmesio beveik 30 metų.
Todėl kyla klausimas: kodėl taip elgiasi valstybės įstaiga, turinti visus įgaliojimus, teisinę bazę (įstatymą), resursus (150 etatų, materialinę ir techninę bazę)? Kodėl ji to nedaro, nors ši įstaiga yra tam ir sukurta, o tą daryti privalo pagal įstatymą? Atsakymas paprastas – vien tokios institucijos buvimo fakto nepakanka. Svarbu, kokia įstaigos organizacinė struktūra, kokios kompetencijos, kokia yra valdymo ir administravimo sistema.
Todėl svarbu ne tik pavadinimas, bet ir organizacinė struktūra bei nuo to priklausanti veiklos strategija. Natūralus klausimas: kokius tyrimus gali atlikti struktūra, kurioje nėra ir niekada nebuvo mokslo darbuotojo ar tyrėjo pareigybės, bet vietoj to yra pareigybių kompleksas, būdingas viešojo administravimo įstaigai (ministerijai ir pan.) – departamento direktorius, skyriaus vedėjas, patarėjas, specialistas? Negi neaišku, kad tokios kompetencijos aukšto lygio tyrimų tikrai neatliks?
Preliminari išvada tokia: reikia skirti, ar kalbame apie Mokslinių tyrimų centrą (moksliniai tyrimai, susiję su okupacija, genocidu, rezistencija, istorine atmintimi), ar apie Istorinės atminties reikalų administraciją (išorinių paslaugų administravimas – pvz., nukentėjusiojo, laisvės kovų dalyvio ir kitokio statuso suteikimas, pažymų išdavimas ir t. t.)? Pastaruoju atveju, galima teigti, kad reikalų administracija neturi nieko bendro su Istorinės atminties politikos formavimu, nes neaišku, kaip valstybės tarnautojas supranta terminą „istorinės atminties politika“ ir „atminties įamžinimo strategija“. Jis tikrai nieko nedarys, nebent gaus aiškius nurodymus, kaip reikia elgtis.
Dabar turime atvejį, kai padaliniams, susijusiems su istorinės atminties įamžinimu, vadovauja ne humanitarinės krypties studijų programų absolventai, o valstybės tarnautojo statusą turintys teisininkai.
Todėl galima prognozuoti, kad bus koks nors minėjimas, bet vargu, ar bus rimta mokslinė konferencija apie Kengyro sukilimą. Tikriausiai, bus koks nors viešųjų ryšių renginys, skirtas sukilimo metinėms paminėti. Kodėl kyla tokios abejonės? Ogi todėl, kad, jeigu būtų rimtas solidus požiūris, 2023 metais būtų buvę paminėti Vorkutos ir Norilsko sukilimai, įvykę 1953 metais.
Žiūrėsime, kaip bus minimas Kengyro sukilimo 70-metis 2024 metais. Variantų nedaug: viešojo administravimo įstaiga kels viešųjų ryšių purslus, o rimtas tyrimų centras kartu su kitomis atsakingomis institucijomis turėtų palikti solidų išliekamąjį rezultatą – mokslinę konferenciją, paminklą, monografiją ar kino filmą.
Bet net ir tai yra niekai. Kai kuriais duomenimis, Steplage kalėjo 2690 lietuvių. Kiek jų dalyvavo Kengyro sukilime, nežinoma. Taip pat nežinoma, kiek lietuvių žuvo malšinant sukilimą. Todėl tikroji pagarba lietuviams, dalyvavusiems Kengyro sukilime – įvardyti visus sukilimo dalyvius. Taip pat reikia įvardyti visus žuvusiuosius, sužinoti, kur jie palaidoti. Sukilimo lietuvių pogrindinio komiteto nariai turi būti paskelbti nacionaliniais didvyriais (būtent taip padarė ukrainiečiai).
Todėl straipsnio pavadinimas neatsitiktinis – Kengyro sukilimas iš tikrųjų yra valstybės istorinės atminties indikatorius. Ar bus rimta pagarba? LABAI, NET LABAI ABEJOJU.