Kalbant apie vadinamąją lagerio literatūrą jau susiformavo tam tikras štampas – dažniausiai minimi du pagrindiniai autoriai: Aleksandras Solženicynas ir Varlamas Šalamovas. Bet taip galima teigti tada, jeigu kalbame tik apie literatūrinės kūrybos aspektus. Tokiu atveju unikali lagerių tema paskęsta literatūrinių diskusijų ir interpretacijų chaose. Tada svarbu literatūrinis meistriškumas, literatūrinis žanras ir t. t. O tai reiškia, kad pats GULAG’o reiškinys nueina į antrąjį planą.
Kitas reikalas, jeigu kalbame apie GULAG’o reiškinį, sistemines to reiškinio priežastis ir pasekmes. Tada pakyla naujos pavardės. Iš pradžių eseras, vėliau tapęs pasaulinio masto sociologu, Pitirimas Sorokinas, paskui iškyla Nikolajus Berdiajevas, kurie su siaubu stebėjo, koks socialinis purvas ateina valdyti šalį. Abu buvo ištremti iš SSRS, abu tapo žymiais mokslininkais.
Tik vėliau pradeda liudyti žmonės, tiesiogiai susidūrę su nauja valdžia – Ivanas Solonevičius, Olegas Volkovas, Dmitrijus Lichačiovas. Visi trys kalėjo Solovkų lageryje, visi trys parašė atsiminimus. Autobiografinė I. Solonevičiaus knyga „Rusija konclageryje“ nėra klasikinis lagerių prozos pavyzdys kaip A. Solženicyno „Gulago archipelagas“. Priešingai, tokios totalitarizmo analizės kaip I. Solonevičiaus apybraižose apie vadinamąjį sovietų valdžios aktyvą A. Solženicyno kūriniuose nėra. Pirmą kartą apybraižos publikuotos 1935–1936 m. emigrantų laikraštyje „Poslednije novosti“. Ivanas Buninas, kuris jau buvo skaitęs I. Solonevičiaus tekstus, laikėsi ypač kritiškos nuomonės apie tą kriminalinio mentaliteto masę, kuri jėga paėmė valdžią Rusijoje 1917 metais. Tuo metu dar buvo kalbama apie tik menkystas, kurie transformavosi į niekšus, o pastarieji labai lengvai virto paprasčiausiais nusikaltėliais. Socialinė ir intelektualinė žmonijos patirtis jau buvo pamiršusi inkvizicijos darbelius, todėl niekas net negalėjo pagalvoti, koks žudikiškas potencialas gali slypėti socialinėse-politinėse struktūrose, kuriose dominuoja niekšai, menkystos ir nusikaltėliai.
1962 m. lapkričio 18 d. žurnale „Novy Mir“ paskelbta A. Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Literatūrinis debiutas A. Solženicyną pastatė į didžiausių XX amžiaus rusų rašytojų gretas, bet šio darbo politinė reikšmė buvo dar didesnė.
Pasakojimą apie paprasto sovietinio kalinio, paprasto valstiečio, politinių represijų aukos, gyvenimą išleisti pavyko ypatingomis Aleksandro Tvardovskio, kuris sugebėjo perduoti tekstą pačiam Nikitai Chruščiovui, pastangomis. 1962 m. spalio 12 d. SSKP CK prezidiumas priėmė specialų nutarimą išleisti apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.
„Apysaka yra kaip poezija – viskas joje yra tobula, viskas tikslinga. Kiekviena eilutė, kiekviena scena, kiekviena charakteristika yra tokia lakoniška, sumani, subtili ir gili, kad manau, jog „Novyj Mir“ nuo pat savo gyvavimo pradžios neišspausdino nieko tokio vientiso, tokio stipraus. Ir taip reikalingo – nes be sąžiningo šių pačių klausimų sprendimo nei literatūra, nei socialinis gyvenimas negali eiti į priekį: viskas, kas susiję su užuominomis, apėjimu, apgaule, atnešė ir atneš tik žalos“, – rašė A. Solženycinui kitas didysis lagerio rašytojas V. Šalamovas.
Būtent su šiais dviem rašytojais, A. Solženycinu ir V. Šalamovu, ir siejama literatūra apie GULAG’ą. Vis dėlto tarp jų yra didelis skirtumas. Nesutarė jie ir tarp savęs. V. Šalamovas kaltino A. Solženicyną vertelgiškumu, o šis apkaltino V. Šalamovą pavydu. Įvairių apdovanojimų kiekis paprastai rodo susidomėjimo laipsnį (kartais tai yra lojalumo valdžiai indikatorius), bet nebūtinai meninę vertę. Abu rašytojai buvo savaip teisūs, bet ir abu savaip neteisūs, nes diskusijos objektas, nepaisant vienodo literatūrinio instrumentarijaus, buvo skirtinguose intelektualinės paradigmos lygmenyse. Tai reiškia, kad literatūrinis kūrinys ir analitinė studija negali būti lyginami iš principo. Literatūrinis meistriškumas, kad ir koks jis būtų, nėra tapatus analitinės minties gyliui. Literatūrinis meistriškumas ir mokslinis metodas koreliuoja ir oponuoja vienu metu. Nereali skriaudos ir pažeminimo asmeninė patirtis iš esmės buvo rašoma kraujuojančia širdimi. Tuo tarpu fundamentali šėtoniškos sistemos analitinė studija buvo rašoma blaiviu protu, nes šis žanras nepakenčia sentimentalaus seiliojimosi ir moralizavimo. Todėl neišvengiamas skirtingas literatūrinis stilius. Bet ir čia nelogiškumas: kraujuojanti V. Šalamovo širdis valdė meistro žodį, kuris buvo preciziškas, objektyvus, negailestinas. Todėl reikėtų kalbėti ne apie literatūrinius aspektus, o apie aprašomo reiškinio mastą. Preliminari išvada tokia: V. Šalamovas lokalus, subjektyviai objektyvus, o A. Solženicynas tiesiog metodiškai korektiškas. Apsakymai ir studija nėra tas pats.
Ginčas dėl literatūrinių-meninių aspektų turėjo visus kūrybinės konkurencijos požymius ir gana dažnai pereidavo prie asmeniškumų. Bet esmė ne tai. Skirtingas temos traktavimas neturi nieko bendro su pačia lagerio tema. Esmė ta, kad tiek A. Solženicynas, tiek V. Šalamovas buvo rusai, tik skirtingai suprato GULAG’o reiškinį, nes prie to prisidėjo ir skirtinga asmeninė patirtis, t. y. skirtingas susidūrimas su fiziniu smurtu, pažeminimu ir t. t. V. Šalamovo mėgstama frazė, triuškinant oponentus: „Jeigu tavęs lageryje nesulaužė, reiškia, tavęs nelaužė“. Iš esmės su tuo galima sutikti, nes V. Šalamovo patirtis Dalstrojos lageriuose Magadane yra visiškai kitokia, t. y. su niekuo nepalyginama. A. Solženicynas kalėjo Kazachstane, bet ne ypatinguose Steplago lageriuose. Todėl diskusija apie asmenines patirtis neturi prasmės, kaip neturi prasmės ir tekstų literatūrinės vertės ar autorių meistriškumo lyginimas.
A. Solženicynas darė Rusijos valstybinio modelio ir jo pagrindinio realizavimo instrumento GULAG’o studiją, nes matė bendrą visos sistemos vaizdą ir buvo įsitikinęs didžiosios Rusijos idėja, bet abejojo dėl tos idėjos realizavimo būdų. Todėl netgi siūlė Rusijos valstybės konstravimo koncepciją, kurioje kritikuojama komunizmo idėja, bet pati valstybės idėja vis tiek grindžiama imperiniu imperatyvu. Todėl nieko keisto, kad. A.Solženicyną apdovanojo valstybiniu apdovanojimu pats Vladimiras Putinas. Kad ir kokia būtų A. Solženicyno imperinės Rusijos koncepcija, ji skyrėsi nuo I. Solonevičiaus monarchistinės Rusijos idėjos. Skirtumas esminis: I. Solonevičius buvo įsitikinęs, kad problemą sukūrė į politinę areną išėję menkystos ir smurtaujantys niekšai, o A. Solženicynas kalbėjo apie komunistinės ideologijos klaidingumą.
V. Šalamovas yra visiškai kitas atvejis. Tai autorius, kuris buvo nusileidęs į visišką pragaro dugną, bet taip iš jo ir nepakilo. Čia teisus Dmitrijus Bykovas, sakydamas, kad tikriausiai rusų literatūra, kurią šia prasme sunku nustebinti, nežinojo baisesnės biografijos, negu V. Šalamovo. Pirmą kartą V. Šalamovas buvo areštuotas 1929 m. Trejus metus kalėjo Višeros lageryje, kuris iki 1930 metų buvo Solovkų lagerio padalinys. Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad visi pagrindiniai autoriai (I. Solonevičius, D. Lichačiovas, O. Volkovas ir V. Šalamovas) kalėjo Solovkų lagerių grupėje, bet skirtingai traktavo patį prievartos reiškinį. Ne visi suprato, kad pataisos darbų lagerio idėja išsivystė į valstybinį valdymo modelį. Tą aiškiai įrodė Robertas Conquestas savo knygose.
1937 m. V. Šalamovas buvo nuteistas kaip trockistas, gavo penkerius metus. Būdamas lageryje jis kažkokio pokalbio metu pagyrė emigrantą I. Buniną, todėl išlaisvinimo išvakarėse gavo dar dešimt metų bausmės. Nuo 1957 m. V. Šalamovas gyveno Maskvoje. Rašė daug, bet publikuojamas buvo mažai, o kai Kolymos istorijos pateko į užsienį, 1972 m. jis buvo priverstas rašyti atsisakymą „Literaturnaya Gazeta“: „Gyvenimas jau seniai pašalino „Kolymos istorijų“ problemą.“ 1979 metais jis buvo įkurdintas slaugos namuose, kur jis beveik visiškai apako ir apkurto, slėpė džiūvėsius pagalvėje, nieko neprisileido ir niekuo nepasitikėjo. Todėl buvo nutarta jį iš slaugos namų perkelti į psichiatrinę ligoninę. V. Šalamovą pusnuogį pririšo prie kėdės ir taip vežė sausį per nežmonišką šaltį. Kelionėje jis peršalo ir mirė nuo plaučių uždegimo 1982 m. sausio 17 d.
Čia negali improvizuoti, beletrizuoti, nes tai nebe rašytojo kūryba, bet genialiai užrašytas liudijimas, liudijantis – pažeminimo faktą, fizinį skausmą, psichologinę kančią. Šiuos tris komponentus galima pavadinti GULAG’o trilateral nexus. O jeigu tai liudijimas, tai jis turi būti objektyvus. Todėl suprantamas preciziškas fiziologinių aspektų aprašymas, kas dažnai būdavo eiliniam skaitytojui sunkiai pakeliama. Bet kitaip, vargu, ar buvo įmanoma.
„Kolymos apsakymai“ susideda iš šešių apsakymų rinkinių, kuriuose vien neviltis ir skausmas. V. Šalamovas rašė, kad jis iškentė viską, ką tik galima iškęsti, ir tai, ko gero, tikra tiesa. Norėdamas tokią tiesą aprašyti, rašytojas turi apsispręsti, kaip perteikti susikaupusį skausmą ir neapykantą. Vienintelis būdas – negailėti skaitytojo. Tai, ko gero, paaiškina V. Šalamovo apsakymų konkretumą, aprašant prievartą ir pažeminimą. Čia negali improvizuoti, beletrizuoti, nes tai nebe rašytojo kūryba, bet genialiai užrašytas liudijimas, liudijantis – pažeminimo faktą, fizinį skausmą, psichologinę kančią. Šiuos tris komponentus galima pavadinti GULAG’o trilateral nexus. O jeigu tai liudijimas, tai jis turi būti objektyvus. Todėl suprantamas preciziškas fiziologinių aspektų aprašymas, kas dažnai būdavo eiliniam skaitytojui sunkiai pakeliama. Bet kitaip, vargu, ar buvo įmanoma. Visą susikaupusią psichosocialinę konsistenciją geriausiai apibūdino pats V. Šalamovas vienu žodžiu „НЕНАВИЖУ“ (liet. nekenčiu – red.). Ir nors nepasakoma, ko būtent jis nekenčia, bet to ir nereikia – tame žodyje telpa viskas, kas sukūrė šitą šėtonišką sistemą, ir visi, kurie buvo jo akiratyje.
Nedaug kas mėgsta V. Šalamovą, nes neišvengiamai tenka paklausti savęs: ar tu visa tai iškęstum? Alkį, smurtą ir pažeminimą. Ar įmanoma gyventi be žmogiškos vilties ir net be fiziologinių instinktų, nes net tam nebėra jėgų? O be jėgų lieka tik NEVILTIS, PYKTIS ir NEAPYKANTA.
Rašytojas D. Bykovas teigia, kad V. Šalamovas yra vienintelis rašytojas pasaulio literatūroje, su kuriuo negalima ginčytis. Net su Dante galite ginčytis – visi žinome, kad jis nebuvo jokiame pragare, o V. Šalamovas buvo. Tik mirusieji gali su juo ginčytis – kitaip jo patirties negalima viršyti. Šioje vietoje su V. Šalamovu savaip solidarus A. Solženicynas, kuris sako, kad tikrą tiesą žino tik mirusieji, vadinasi – NIEKAS.
Kitas klausimas: kodėl reikia rašyti apie tokius dalykus? Vieni sako, kad rašyti yra būtina, nes tik taip galima pranešti kitoms kartoms apie įvykusius baisumus, todėl reikia viską užfiksuoti. Kiti sako, kad rašymas yra vienintelė galima autoterapija – pasakyti, išmesti iš savęs ir taip atsikratyti ta sunkiai nusakoma būsena, kuriai apibūdinti nepakanka žodžio „neteisybės jausmas“. Tiesa kažkur per vidurį. D. Bykovas sako, kad, jeigu tokie tekstai žmogaus nepagerina, tada projektą „Žmogus“ reikia uždaryti.
Legitimuoto smurto valstybiniame lygmenyje tradicija Sovietų Sąjungoje jau siekia 100 metų. Per tą laiką smurtą komentuojantis diskursas struktūrizavosi keliais lygmenimis: literatūriniu ir moksliniu, neskaitant politinio, kur bandoma arba pateisinti arba tiesiog ignoruoti viduramžių inkvizicijos „giminaitį“ GULAG’ą.
Mokslinis aspektas susijęs su konkrečių duomenų baze (politiniai dokumentai, tribunolų nuosprendžiai, liudijimai, statistiniai duomenys apie lagerius ir t. t.). Iš esmės tai yra istorikų tyrimo objektas. Nežinau, ar Lietuvoje yra nors vienas istorikas, kuris specializuotųsi vien tik GULAG’o tema ir būtų publikavęs monografiją šiais klausimais. Gal ir klystu, bet susidaro įspūdis, kad akademinio elito GULAG’o tema nedomina, nes ji tiesiog neapsimoka. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad beveik neįmanoma prieiti prie archyvų Rusijoje. Iš kitos pusės, GULAG’o tema yra politizuota, rizikinga, nepopuliari, todėl akademinė konjunktūra mieliau įsikomponuoja prie tarptautinio naratyvo, susijusio su holokausto reiškinio interpretacijomis.
Taip saugiau, patogiau ir pelningiau. Negalima ignoruoti ir fakto, kad įtakingiausio akademinio elito gretose yra labai mažai žmonių (jeigu iš viso yra), konkrečiai susidūrusių su GULAG’u. Tai paaiškina kai kurių kultūros tyrinėtojų (dažnai net ne istorikų) bandymus ginkluotos rezistencijos reiškiniui taikyti pseudokonceptualų pilietinio karo algoritmą, o pačius laisvės kovotojus įgrūsti į „žydšaudžių prokrusto lovą“.
Dominuojantis mokslinis diskursas atrodo paviršutiniškas, netgi konjunktūrinis, nes problemas, susijusias su ginkluota rezistencija, bando „praleisti“ pro siaurą Sibiro tremties kolektyvinių prasmių filtrą, po kurio lieka tik individualūs tremtinių pasakojimai apie sunkias buities sąlygas ir gyvenimą toli nuo tėvynės. Tokio tyrimo algoritmas metodiškai yra nekorektiškas, nes terminas „tremtiniai“ naudojamas pernelyg apibendrintai ir taikomas gausiai anoniminei masei.
Dominuojantis mokslinis diskursas atrodo paviršutiniškas, netgi konjunktūrinis, nes problemas, susijusias su ginkluota rezistencija, bando „praleisti“ pro siaurą Sibiro tremties kolektyvinių prasmių filtrą, po kurio lieka tik individualūs tremtinių pasakojimai apie sunkias buities sąlygas ir gyvenimą toli nuo tėvynės. Tokio tyrimo algoritmas metodiškai yra nekorektiškas, nes terminas „tremtiniai“ naudojamas pernelyg apibendrintai ir taikomas gausiai anoniminei masei. Tremtis suprantama kaip labai supaprastinta schema, kurios pagrindinė iliustracija yra Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai. Išvada tokia: čiupinėjant ribotą socialinį fragmentą (Sibiro tremtinius), neįmanoma kokybiška diskusija apie nacionalinį identitetą ir jo išsaugojimo ypatumus ekstremaliomis sąlygomis.
Ar tai daroma sąmoningai? Ko gero, taip. Toks naratyvas tikrai ne klaida, tai sąmoninga pozicija. Visiškai nutylėti tautos genocido, ko gero, nepavyks, o „pilietinio karo“ mitas yra aiškiai propagandinio pobūdžio, todėl geriau komentuoti tik fragmentus, nesusijusius su ginkluota rezistencija, nes kitokiu atveju iš karto kils klausimas: o kur tu buvai, kai jauni vyrai žuvo miške, o jų šeimos buvo vežamos į Sibirą? Buvai stribas, sudarinėjai būsimų tremtinių sąrašus, skundei, o gal žudei? Todėl kas gali paneigti, kad pompastiški renginiai, projektai ir akcijos, skirtos tremties datoms paminėti, iš tikrųjų yra būdas nutylėti svarbesnius dalykus, susijusius su ginkluotu pasipriešinimu, kolaboravimu ir išdavystėmis? Kiekvienų metų birželio 14 d. skaitomos ištremtųjų į Sibirą pavardės, bet Kryžkalnio memoriale iš 20 tūkst. žuvusių partizanų iškalta tik pusė pavardžių, o žuvusiųjų palaidojimo vietų žinoma tik 3000. Toks yra „istorinės atminties politikos“ rezultatas.
Realus termino „tremtis“ turinys yra pilnesnis – tai ir „išeivija“, ir „Sibiro tremtiniai“, ir „politiniai kaliniai, paleisti iš lagerio, bet negalintys grįžti į tėvynę“, ir „meilės tremtiniai“, ir „komjaunuoliškų statybų aktyvistai, taip pat save vadinantys tremtiniais, patikėjusiais sovietine propaganda“. Kai kurie tyrinėtojai apsiriboja tik Sibiro tremtinių atsiminimais, konstatuodami, kad to pakanka, norint kalbėti apie kolektyvinę atmintį. Tai yra visiškai neteisinga pozicija. Reikia aiškiai pasakyti, kad taip galima kalbėti tik apie Sibiro tremtinius ir toks tyrimų algoritmas netinka, kalbant apie GULAG’ą. Ir juo labiau negalima daryti fundamentalių išvadų apie tautos istorinę atmintį ir t. t. Preliminari išvada – terminas „tremtiniai“ turi būti konkretizuotas, t. y. turi būti aiškiai pasakyta, kad kalbama apie „Sibiro tremtinius“ ir kad jie iš esmės skiriasi nuo žmonių, kalėjusių GULAG’o lageriuose. Lagerių politiniai kaliniai yra taip pat labai įvairūs, pvz., Dalstrojos Magadane politiniai kaliniai, Komijos lagerių politiniai kaliniai (kalėję kartu su kriminaliniais kaliniais), ypatingųjų lagerių kaliniai ir t. t. Šito daugelis žmonių paprasčiausiai nežino. Diskursas turėtų įgauti skirtingus vektorius – „Sibiro tremtinių“ ir „GULAG’o politinių kalinių“.
Todėl, norint kalbėti apie GULAG’ą, tenka nagrinėti literatūrinius-publicistinius tekstus, nes archyvai iš esmės yra neprieinami, todėl akademinė diskusija tarp istorikų iš esmės nevyksta. Publicistiniai ir literatūriniai komentarai perėjo kelis etapus: niekšai struktūrizuojasi (I. Solonevičius, O. Volkovas), komunistinė ideologija ir jos instrumentas GULAG’as (A. Solženicynas), asmeninė patirtis (V. Šalamovas, M. Koralovas, Georgijus Žženovas), literatūros teorijos ir kritikos aspektas (D. Bykovas).
Gali kilti klausimas: kodėl įvadiniame tekste tiek daug kalbama apie V. Šalamovą? Ogi todėl, kad lietuvių rašytojas Juozas Aputis, perskaitęs partizano Aušrelės atsiminimus, pasakė, kad tai yra geriausia, ką buvo parašęs lietuvių autorius apie GULAG’o lagerius. Dar daugiau – jis Vladą Vyšniūną apibūdino šiais žodžiais: „tai yra lietuviškas Varlamas Šalamovas“. Šie žodžiai buvo pasakyti 1988 metais žurnalo „Pergalė“ vyr. redaktoriaus Liudviko Gadeikio kabinete, kai tėvo prašymu buvau nuėjęs paimti knygos „Šiaurės eskizai“ rankraščio. Kabinete buvęs J. Aputis paklausė manęs: „Kokius mokslus baigė tavo tėvas? Iš kur toks talentas? Kas jis?“ Prisipažinsiu, tada dar nieko nežinojau apie V. Šalamovą.
1988 m. birželio 3 d. Lietuvoje buvo įkurtas Sąjūdis. 1988 m. liepos mėnesį buvo įkurta pirmoji Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, vadovaujama prof. Juliaus Juzeliūno. Mečio Laurinkaus vadovaujama grupė platino Lietuvoje Sąjūdžio anketas apie lietuvių trėmimus, lagerius, žudynes, jas rinko, apibendrino, darė kartotekas. Analogiškas tyrimas, platinant anketas buvo atliktas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Lieka tik išsiaiškinti – kodėl visa ta medžiaga nepaviešinta[1]?
Knyga „Šiaurės eskizai“ išleista 1990 metais. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio atsiminimų apie lagerius (ne apie tremtį Sibire) leidinys. Knyga turėjo didelį pasisekimą (tiražas – 50 tūkst. egz.), bet mažai kas žino, kad tai tėra stipriai redaguota ištrauka iš didelio kūrinio „Penktasis pragaro ratas“.
Kai kurie fragmentai buvo spausdinti įvairiuose leidiniuose. Žymiausias jų – apsakymas „Lorelei“, išspausdintas almanache „Varpai“. Kodėl daug fragmentų buvo išmėtyta po įvairius leidinius? Todėl, kad kai kas nenorėjo, kad būtų išleistas visas romanas. Tai būtų padarę sprogstančios bombos įspūdį.
Dabar, praėjus 30 metų, ko gero, galima tvirtinti, kad tokiu būdu buvo nutildytas kalbėjimas apie lagerius, bet netrukdyta kalbėti apie tremtinius. Naratyvas susiaurintas, t. y. fragmentuotas, redukuotas iki buitinių situacijų komentaro (vargo, badavo, kentėjo, meldėsi, bet nekovojo).
Knyga buvo išversta į rusų kalbą, bet 1989 metais Lietuvos SSR KGB parengė pažymą apie Vlado Vyšniūno knygą „Šiaurės eskizai“. Tai paaiškina, kodėl toks atsargus redakcinės kolegijos įvadinis tekstas.
Gali būti, kad rusiškas knygos leidimas būtų atvėręs kelius lietuviškajam kalbėjimui apie GULAG’ą posovietinėje erdvėje. Kai prieš porą metų prof. N. Formozovas iš Maskvos man uždavė klausimą: „Ar lietuviai yra parašę apie GULAG’ą ką nors panašaus, kaip V. Šalamovas?“ – nežinojau, ką atsakyti, nes tikrai nežinojau nė vieno kokybiško fundamentalaus lietuviško veikalo šiais klausimais, o girti savo tėvą atrodė kažkaip nejauku.
Paskui prisiminiau faktą, kad net A. Solženicynui atsiminimus nusiuntė tik vienas lietuvis, bet ir tas – sovietinis veikėjas, atsitiktinai patekęs į lagerį. Kodėl tik vienas? Ko gero, tai paaiškinama tuo, kad nedaug kas rašė prisiminimus. Kodėl nerašė? Todėl, kad politiniai kaliniai, grįžę į Lietuvą, buvo sukrėsti pamatę, kas liko iš jų Tėvynės. V. Vyšniūnas atvirai sako, kad dvasinė nykuma, grįžus į Lietuvą po lagerio ir pamačius, kas liko iš Lietuvos, buvo vidinės emigracijos priežastis. Paradoksas, bet knygoje sukrečia prisipažinimas, kad lageryje buvo tarp savų ir netgi buvo laimingas. Todėl, kalbant apie GULAG’o literatūrą Lietuvoje, reikia pripažinti, kad turime paradoksalią situaciją. Pats didžiausias, kruviniausias ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje ir jokios solidžios refleksijos apie šio pasipriešinimo tęsinį GULAG’e (laisvės kovotojai lageriuose, sukilimai lageriuose, gyvenimas po lagerio tremtyje ir t. t.). Tai reiškia, kad situacijoje, kai nėra autentiškų tekstų, sudaromos galimybės selektyvinės istorinės atminties interpretacijoms. Iš esmės taip ir atsitiko. Trūkinėja loginis ryšys įvykių grandinėje partizanai – tribunolas – lageris – tremtis – grįžimas – integracija.
Kaip taip atsitiko, kad dabartinė Lietuvoje visuomenė neskiria politinių kalinių nuo tremtinių? Kodėl nuteisti ir kalėję lietuviai ignoruojami, o šnekama tik apie Sibiro tremtinius? Tikros situacijos nesuvokimas ar sąmoninga ideloginė konstrukcija? Kas gali paneigti, kad naujų laikų istorinę tiesą (jeigu tokia yra iš viso) rašo tie, kurie laikosi specifinio požiūrio į pokario ginkluotą rezistenciją? Tiksliau, jiems GULAG’o istorijos nereikia, nes ji iš esmės yra priekaištas visiems, pasirinkusiems totalitarinės partijos gretas. Tokie bijo situacijos, kurią aprašė Kęstutis Girnius:
Kadaise JAV buvo klausiama: „Tėveli, ką veikei per karą?“ Išdidus buvo tėvas, kuris galėjo sūnui pasakyti, kad jis atliko savo pilietinę pareigą, kovojo su vokiečiais ar japonais, dalyvavo sausumos mūšiuose ar bombardavo priešo miestus. Keblesnėje padėtyje atsiranda tėvas, kuris turėjo pasakoti, kad jis išvengė karinės prievolės ar per visą karą saugiau dirbo biure, kai jo bendramečiai rizikavo savo gyvybe. Kaip atsakytų žmogus į klausimą: „Seneli, ką veikei per okupaciją?“ Jis nebūtinai skubėtų pranešti, kad buvo komsorgas, partinės organizacijos sekretorius ar aktyvistas, komjaunimo organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios ramstis ar numylėtinis. Ne taip lengva didžiuotis ir ekonomine karjera. Juk kaip smalsiam vaikaičiui ar proanūkei paaiškinsi savo sėkmes, jei per okupaciją karjera priklauso nuo okupanto malonės, nuo tavo gebėjimo jį patenkinti.
K. Girnius tiesiai sakė, kad tautinė amnezija buvo sąmoninga, nes kontroversiškas laikotarpis buvo jautri tema. Pagrindinė priežastis – tai valdančiųjų nenoras pripažinti, kad buvo ir kitas kelias – ne tik dirbti Lietuvai pagal Maskvos nurodymus, ir nenoras pripažinti, kad buvo ir didvyriškumo, ir žmonių, kurie buvo pasiryžę aukotis ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Paprasčiau pasakius, buvo nutildyta kolaboravimo ir išdavystės tema. Kolaborantų, išdavikų palikuonys ne tik išvengė socialinės diskusijos apie Lietuvos okupacijos priežastis ir pakreipė diskursą sau naudinga linkme, bet netgi pradėjo šmeižti laisvės kovų dalyvius (Jono Noreikos-generolo Vėtros, Kazio Škirpos, Juozo Lukšos-Daumanto ir kiti atvejai).
Tai reiškia, kad turime reikalą su naujo tipo lietuviu, t. y. su nauju antropologiniu tipu, kuris save vadina lietuviu, bet savo pasaulėžiūrą pozicionuoja šalia krašto kultūrinės tradicijos ir susiklosčiusių moralės normų. Būtent toks yra socialinis politinis elitas, susiformavęs sovietinės okupacijos metais. Su išorinės jėgos pagalba dirbtinai suformuotas naujas politinis elitas praktiškai iš nieko, tiksliau, iš vagių, nusikaltėlių ir kitokio plauko niekšų. Kaip sakė Friedrichas Augustas von Hayekas, tai nereiškia, kad dauguma laikosi žemų moralinių standartų; tai tik reiškia, kad didžiausia grupė žmonių, kurių vertybės labai panašios, yra žmonės su žemais moraliniais standartais. Tai yra žemiausias bendrasis vardiklis, kuris apima didžiausią žmonių skaičių.
Reikia įvertinti faktą, kad iki 1960 metų Lietuvos socialiniame politiniame gyvenime dominavo tas socialinis segmentas, kuris iš esmės nedalyvavo rezistencijoje. Netgi atvirkščiai – šita biosocialinė masė atvirai kolaboravo. Dabar tai vadinama prisitaikymu, bet iš esmės tai yra fizinė būsena, kurią Vincas Kudirka tiksliai įvardija – „kinkų drebinimas“. Tai reiškia, kad šiam socialiniam sluoksniui ir jo palikuonims gėda pripažinti savo bailumą, todėl jie vengia diskusijos apie GULAG’ą ir t. t.
Todėl, kai sovietinių laikų kultūrinis elitas ir jo palikuonys, užsiėmę dominuojančias socialines pozicijas, sako, kad lietuvių tauta turi saviidentifikacijos problemų, iš tikrųjų tai reiškia, kad jie patys turi tų problemų. Problema rimta – kaip komentuoti rezistenciją, kartu vengiant apie ją užsiminti? Sugalvota selektyvinės istorinės atminties koncepcija – tremtiniai ir kultūriniai „tyliosios rezistencijos“ veikėjai.
Todėl, kai sovietinių laikų kultūrinis elitas ir jo palikuonys, užsiėmę dominuojančias socialines pozicijas, sako, kad lietuvių tauta turi saviidentifikacijos problemų, iš tikrųjų tai reiškia, kad jie patys turi tų problemų. Problema rimta – kaip komentuoti rezistenciją, kartu vengiant apie ją užsiminti? Sugalvota selektyvinės istorinės atminties koncepcija – tremtiniai ir kultūriniai „tyliosios rezistencijos“ veikėjai.
Šia ilga įžanga siekiama padėti suprasti V. Vyšniūno knygos vertę. Vertė idenfikuojama tik per palyginimą. Todėl įžangoje buvo trumpas ekskursas apie smurto visuomenės genezę. Skirtumas esminis: I. Solonevičius buvo įsitikinęs, kad problemą sukūrė į politinę areną išėję menkystos ir smurtaujantys niekšai, o A. Solženicynas kalba apie komunistinės ideologijos klaidingumą. V. Vyšniūnas eina dar toliau – konstruoja teoriją apie žmonių veislės kokybinius aspektus pagal gamtininko Karlo von Linėjaus metodiką. Išskirtos kelios dvikojų rūšys: žmogus, žmogysta, žmogėnas. Tokiu būdu moralinis vertinimas niekšas įgauna konkretesnį pavidalą, kuris beveik susisiekia su Cesare’o Lambroso teorija apie įgimtą polinkį į nusikalstamumą. Taip Lietuvoje dar niekas nekalbėjo ir niekas net nebandė paaiškinti istorinių procesų per tokią biosocialinę prizmę.
Atsiminimų struktūra suręsta tvirtai ant filosofinės kultūrologinės konstrukcijos, prie kurios prisišlieja konkretūs žmonės, įvykiai, situacijos ir istorijos. Atskiras istorijas sieja filosofiniai apmąstymai, bandymas suprasti, kodėl taip netikėtai tautoje atsirado tiek daug niekšų ir išdavikų.
V. Vyšniūnas pažeria daug priekaištų Vakarų politikams (Atlanto chartijai). Prieš 30 metų teiginiai apie parsidavėliškus Vakarų politikus atrodė labai drąsūs. XXI amžiuje, ypač Ukrainos karo kontekste, kai kurių Vakarų Europos valstybių nuolaidžiavimo agresoriui politika jau nieko nebestebina.
Pralaimėjęs okupantui, Laisvės kovotojas sovietiniame GULAG’o pragare vis tiek mato šviesą, nes tiki visuotiniu dėsniu, kad bet koks smurtas ir neteisybė yra laikinas dalykas. Tuo jis ir skiriasi nuo puolusio į neviltį V. Šalamovo. Okupuoto krašto eilinis lietuviškas kareivis nepasiduoda, o savų bendratautiečių įgrūstas į lagerį rusas nugrimsta į gilų beviltiškumo dugną.
V. Vyšniūnas turėjo draugų lietuvių (pvz., Vincas Daubaras iš Burepolomo lagerio, atvežtas į tą patį OLP Nr. 5 prie Uchtos). Ir tą draugystė išliko per visą gyvenimą. Daugelį tų žmonių teko pažinoti asmeniškai, nes jie dažnai lankydavosi mano tėvų namuose Klaipėdoje (S. Bereišis, J. Tatoris, S. Grybauskas, P. Kaveckas, V. Pipiras, A. Kazimieraitis, P. Averka, A. Šiukšta, R. Drabišauskaitė-Valaitienė ir kt.). Tai ir yra tie tikrieji herojai, tokie pat, kaip ir žuvę, nužudyti kovotojai, tik jiems likimas pagailėjo mirties. Neaišku, kam labiau pasisekė, nes daugelis sakydavo, kad būdami lageryje, pavydėdavo mirusiesiems. Bet už gyvybę reikėjo susimokėti ištisais dešimtmečiais GULAG’o. Ne vieną kartą teko girdėti jų tarpusavio kalbas ir, kas įdomiausia – niekada nebuvo verkšlenama, guodžiamasi, kad buvo sunku. Niekas nesakė, kad gyvenimas nenusisekė. Atvirkščiai – su entuziazmu pasakodavo, kaip gynėsi nuo kriminalinių nusikaltėlių etapuose Komijoje, degradavusių NKVD sadistų ir provokatorių lageriuose.
[1] Vl. Vyšniūno archyve yra užpildytų anketų kopijos. Jose labai smulkiai papasakotos visos partizanavimo, arešto kalinimo ir tremties aplinkybės. Bet svarbiausia – suminėti visi niekšai, skundikai, išdavikai, tardytojai, „šestiorkos“ lageryje ir t. t. Tai, ko gero, ir yra atsakymas į klausimą, kodėl neviešinamos tos anketos.