Vieniša moteris (ypač moteris), nebent pati būtų labai aktyvi, Lietuvoje praktiškai paliekama socialiniam merdėjimui. Ten, kur renkasi poros, vienišos moterys dažniausiai nepageidaujamos ir nekviečiamos. Joms belieka burtis į vienišų moterų draugijas, ką ir daro. Nors šiuo klausimu garsiai nekalbama, Lietuvoje sunku jaustis visaverčiu asmeniu, neturint gyvenimo partnerio ar šeimos. Vienetai mūsuose drįsta vieni eiti į teatrą, pietų ir juolab vakarienės.
Kai žvelgiu į nueinančią vienišą moterį, matau prie jos nugaros prilipusius draugijos narių užuojautos žvilgsnius. Žinau, jei ji turėtų vyrą, jos statusas visuomenėje keistųsi.
O tas, kuris iš viršesniojo pozicijos ką tik žvelgė į vienišą, taip pat nėra apsaugotas nuo skyrybų. Suprantama (?), santuokų skilimo viruso šeimos įsileisti į namus nenori, todėl išėjimo skausmą vyrams ir moterims tenka išgyventi vieniems, psichoterapeutų kabinetuose arba pagalbos grupėse (beje, pastarąsias vyrai apeina plačiu ratu).
Ir kai jau, rodos, pribrendai naujiems santykiams, tenka leistis į dar vieną dilgėlių lauką – pažinčių portalus ir programėles. Apie „Tinder“ Lietuvoje kalbama tik pašnibždomis, prisidengus burną, ar nebyliai – reikšmingomis akimis: „na, supranti, ieškau partnerio (-ės) ten“, nors šiuolaikiniame pasaulyje savo žmogaus jau kitaip beveik ir nesutiksi.
Jei gyvenimas skyrė ligą, netrukus vėl gali atsidurti paraštėse. Teko matyti, kaip dėl ligų atleidžiami vadovai. Niekas nesiruošia laukti, kol pasveiksi. Kaip atrodysime prieš klientus? Rezultato reikia šiandien. Liga – lyg nemalonus nelaimės kvapas.
Kartais ima rodytis, kad nuolat matuojame vienas kito stiprumą. Norime būti tik šalia galingų (žongliruojame jų vardais ir pareigomis socialinių tinklų įrašuose, siekdami patys atrodyti geriau), o jei kas nusilpo – apleidžiame. Paliekame sudoroti gyvenimui, it kokiam miško sanitarui. Na, jei išliksi, iškilsi, vėl galėsi grįžti į mūsų būrį – paspausime ranką.
Kai mūsų bičiuliai vartoja alkoholį, gerokai jo per daug, mes dažniausiai nesakome nieko, nors alkoholizmas yra klastinga liga. Kol geriame nuotaikingai, džiaugiamės kartu – ne retas tik išgėręs gali „iš širdies“ pasišnekėti. Juokiamės, kai kitas daro nesąmones. Kol nepradeda naktimis rašinėti ir skambinėti bei neįkrinta į gilesnę duobę – pradeda keisti darbus, praranda šeimą, galiausiai iš viso iškrinta iš darbo rinkos. Tuomet jau baisimės ir apkaltiname bevalyste.
Tačiau alkoholizmas su valia mažai ką turi bendro. Alkoholikams reikia profesionalios pagalbos. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų yra pagrindinė liga, kurią ir reikia gydyti. Tuo tarpu girdime, kaip gydomasi nuo nemigos ar kitos psichinės bei dvasinės ligos. Alkoholikui galime padėti tik primindami šią ligą, jos nepalaikydami, neremdami (tyla ar raginimu išgerti „tik vieną taurę“, žmogui esant abstinencijos stadijoje), o nukreipdami į Priklausomybių ligų centrą – ten, kur iš tiesų gali padėti. Tiesa, juk tai tik dar viena mūsų gyvenimo gėda – pripažinti ligą, peržengti šios įstaigos slenkstį.
Gyvenimas nešykšti išbandymų drąsiesiems – pradedantiems savo verslą, žingsniuojantiems autentišku keliu. Svajojantieji apie nuosavą veiklą pripažįsta, kad labiau už verslo nesėkmę bijo aplinkinių nurašymo: „ką pasakys kiti“, „jei nepasiseks, atrodysiu kaip nevykėlis“. Tuomet, užuot ieškoję kelio į sėkmę, pradedame vengti nesėkmės. Kokia tai veikla? Drybsojimas ant sofos. Bejėgystė, kurią išreiškiame bambėjimu ir kitų smerkimu. Tai, ko patys taip bijojome, liejame ant visuomenės nuomonės malūno sparnų.
Į šias gyvenimiškas situacijas su palengvėjimu žvelgiame filmuose ir skaitomose knygose. Atsikvepiame, nurimstame: ir kitiems taip būna, visa tai yra gyvenimas. O uždarius kino teatro duris – ir vėl į kovą. Pasitempiame ir iškelta galva puoselėjame asmeninį prekės ženklą.
Koks tai reginys? Tai kaimo vaizdelis, kuriame gyventojai gėdijasi patys savęs – paprasčiausio gyvenimo, jo spalvų ir patirčių. Patirčių, kurios galiausiai gyvenimą ir padaro turtingą, prasmingą, visavertį bei drąsų.